Dabartiniai laikai – gausūs kūrinių, bet skurdoki tikrosios literatūros. Autoriai, rašantys vardan uždarbio, – vienadienis reiškinys, užteršiantis literatūrą lygiai taip pat, kaip vienkartiniai indai ir plastikas – mūsų Žemę. Bet yra autorių, kurie gali išmėžti šias lengvojo skaitalo Augijaus arklides gera literatūra. Tarp jų paminėtinas kūrėjas, aptariantis savo kūryboje ekologinės egzistencijos klausimus. Jo vardas – Tomas Koragessanas Boilas (T.C.Boyle).
Tomas Koragessanas Boilas gimė 1948 metų gruodį JAV Niujorko valstijos Pikskillo mieste. Būdamas dvidešimtmetis baigė Niujorko universitetą ir nuėjo dirbti į mokyklą. Paraleliai jis daug rašė ir ėmė publikuotis spaudoje. 1974 metais jaunuolis gavo Ajovos universiteto menų magistro laipsnį. Po trejų metų tame pačiame universitete Tomas apgynė disertaciją iš XIX a. anglų literatūros ir tapo mokslų daktaru, o vėliau – Pietų Karolinos universiteto anglų kalbos profesoriumi. Už savo apsakymų rinkinius yra pelnęs prestižines literatūros premijas – Folknerio ir O‘Henrio.
Ir štai šis visų gerbiamas profesorius, rašantis postapokalipsinius romanus ir pasakojimus (visų įmanomų žanrų ir krypčių mišinį), žiauriai neapkenčia civilizacijos!
Šią nemeilę jis demonstruoja atvirai, dar daugiau – pasiryžęs grįžti prie ištakų: keletą savaičių per metus Tomas praleidžia Siera Nevados kalnuose esančioje lūšnoje kartu su žmona ir vaikais. Tik ten, toli nuo triukšmingų miestų, automobilių trasų ir minių žmonių, jam pavyksta susitelkti darbui ir gamtos tyrinėjimui, taip pat vidinei pusiausvyrai atgauti. Pats T. K. Boilas save vadina „šiukšlių valytoju“ – ekologu.
Pats sau kūrėjas
„Literatūra – ne greičio varžybos. Čia nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų. Žmonės kuria vardan paties proceso, norėdami susitverti savą pasaulį. Čia kiekvienam atsiras vietos“, – įsitikinęs Tomas Koragessanas Boilas.
Šis žmogus ir elgiasi taip, kaip laiko tinkama sau, nesidairydamas į neprotingą visuomenę, apsėstą savigriovos manijos. Folknerio premijos laureatas pats renka Santa Barbaros priemiesčio gatvėse šiukšles, kad šios nepatektų į kanalizaciją ir į Ramųjį vandenyną.
Bet, žinoma, labiau padėti žmonijai jis gali savo žodžiu. Boilas nuolat rašo ekologinėmis temomis. Novelėje „Laukinis vaikas“ pasakoja apie žmogaus ir gamtos santykius; kūrėjas remiasi pavyzdžiu vaiko, kuris auga toli nuo civilizacijos. Romanas „Žemės draugas“ skirtas globaliniam atšilimui ir šiltnamio efektui. Knygoje „Kada įvyko žmogžudystė“ autorius pasakoja istoriją dviejų ekologų grupių, kurios negalėjo susitarti tarpusavyje netgi gresiančios katastrofos akivaizdoje. Boilas įsitikinęs: žmogus jau neįstengia atkurti gamtinės pusiausvyros, kurią pats ir sugriovė…
„Darau tai, ką noriu“
Tomas Koragessanas Boilas sako: jeigu knygos jam ir neduotų pelno, jis tenorėtų, kad tik jos būtų skaitomos. „Jeigu būtų galimybė pasirinkti tarp milijono skaitytojų ir galimybės užsidirbti milijoną dolerių, besąlygiškai pasirinkčiau pirmąjį variantą. Man prireikė daugybės metų joms parašyti, jos tapo mano gyvenimo ir sielos krauju.“
Rašytojas pasiryžęs neiti į jokius kompromisus ir nepasirengęs prisitaikyti: „Darau tai, ką noriu, ir tai dovanoja man skaitytojus“.
Boilo herojai – tokie pat vienišiai, kurie nenori prie nieko prisiderinti. Jie nesusiduria su kraujo trokštančiais monstrais, bet priešinasi tam, ką jiems perša visuomenė. Šių personažų gyvenimo prasmė slypi ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje, jų gyvenimo tikslas – savojo „aš“ apsauga, kokie keisti ir nepanašūs vienas į kitą jie bebūtų.
Boilo stilių diapazonas milžiniškas: nuo istorizmo iki futurizmo, nuo realizmo iki magiškumo. Keisti vaizdiniai, paprastos realybės ir siurrealizmo susidūrimas, ironija, satyra – štai kas būdinga jo kūrybai.
Asmeninės atsakomybės klausimas
„Mes atsakingi už savo svajones, – taip, tai tiesa. Bet kas atsakingas už mane?“ – teiraujasi Boilas. Panašu, kad rašytojas rado atsakymą, neketindamas taikstytis su tuo, ką žmogus daro planetoje. Tiems, kurie mąsto sunkiai, adresuotos jo knygos, kuriose piešiama žmonijos ateitis po ekologinių katastrofų.
Romano „Žemės veiksmas“ (2000) vyksta 2025 metais – iki jų mums ranka paduoti. Žemėje tuo metu jau itin aktualus globalinio atšilimo klausimas, jau išmirė daugelis gyvūnų rūšių, o svarbiausias herojus – direktorius zoologijos sodo, kuriame laikomi reti išlikę gyvūnijos atstovai.
Boilo apsakymuose gausu fantastikos ir keistenybių. „Po maro“, „Kelias žemyn“, „Baldazaro Forestjerės požeminiai sodai“ – visa tai postapokalipsė, kur žmonija atsiduria prie sudužusios geldos…
Bet ne visi „ekologo“ siužetai tragiški. Istorija, aprašyta jo naujajame romane „Terranautai“ (2016) – aiškus pasityčiojimas iš visuomenės. Keturios moterys ir keturi vyrai dalyvauja eksperimente, analizuojančiame ilgalaikį bendrą išgyvenimą uždaroje ekologinėje sistemoje.
„Tai – itin aktualu“, – įsitikinęs rašytojas.
Kelias pas skaitytoją
Nors T. K. Boilas yra dvylikos romanų ir daugiau kaip šimto apsakymų autorius, į lietuvių kalbą jo knygų dar nėra išleista. Užtat paskutinėje Knygų mugėje (Vilniuje) buvo galima rasti tris jo knygas rusų kalba: du romanus: „Rytai yra Rytai“, „Kelias į Laimės miestą“ ir apsakymų rinkinį „Po maro“.
„Vakarai yra Vakarai, Rytai yra Rytai, ir jie iš savo vietos nepasitrauks, kol dangus ir žemė nestos prieš Dievo teismą“, – šios rašytojo R. Kiplingo minties „gabalą“ autorius paėmė savo kūrinio pavadinimui. Visas šis Boilo kūrinys – rūstus nuosprendis Vakarų civilizacijai, galutinis ir negalimas apskųsti: nesama jokio supratimo, nesama jokio bendradarbiavimo – ir baigta. „Rytai yra Rytai“ – sąžiningas ir piktas, nekomfortiškas, nedraugiškas skaitytojų atžvilgiu romanas. Jo herojus Hiro Tanaka – nevykėlis, svetimas tarp visų. Japonijoje jis laikomas amerikiečio sūnumi, o Amerikoje tampa žiauriu ir bekompromisišku samurajumi, ginančiu patį save…
Tiems, kuriems patinka kandūs O‘Henrio apsakymai, drąsiai gali atkreipti dėmesį į T.K. Boilo romaną „Kelias į Valvilą“ – satyrinį, avantiūristišką romaną apie žmones ir daktarus. Pati XX amžiaus pradžia, daktaras Kellogas – veidmainis verslininkas, iš dalies nekvailas daktaras, iš dalies sektos lyderis – priiminėja turtingus pacientus savo žėrinčioje „Sveikatos šventykloje“. Už didelius pinigus visus moko gerbti savo žarnyną, nekęsti bifšteksų ir įsako tapti vegetarais (nes mėsiški produktai skatina nuodėmingas mintis). Sekta, gryna sekta, kurių tiek daug bus XX amžiuje: gydymas radžiu, grynai augalinė dieta, juoko terapija ir elektroterapija, įmerkus kojas į vandenį… Tai – cirko spektaklis? Žmonių visuomenė, vienos idėjos atvesta absurdo link.
Panacėjos nesama
Ar rašytojas duoda vilties ateičiai? Ar galima ką nors pakeisti pasaulyje, besiritančiame į ekologinę bedugnę? Panašu, kad autorius neduoda recepto-panacėjos, bet veikia pats – nori išgelbėti vandenyną nuo plastikinių paketų ir butelių, išsaugoti aplinkinį pasaulį. Net jei aplinkiniai žmonės jo nesupranta ir nepriima jo žaidimo taisyklių, laiko bepročiu ir ekscentriku. Nepadės asmeninis pavyzdys – yra jo knygos – piktos, kandžios, linksmos, juokingos, su siurrealizmo, fantastikos ir keistumo elementais. Bandymas prisibelsti iki mūsų visų, aktyviai kertančių šaką, ant kurios sėdi mūsų technokratinė civilizacija.
