Vacys PAULAUSKAS
Garbės žvejys

Raizgalynės žvejams ar taisyklės?..

Užkibo kuoja

Vandens telkinių žuvingumas – sudėtinga sritis. Tam reikalingos sutelktos ichtiologų, žuvininkystės specialistų, aplinkosaugininkų ir žvejų mėgėjų pastangos. Pastariesiems iš pirmo žvilgsnio rūpesčių tenka mažiausiai. Būk draugingas gamtai, kultūringas, gerai žinok Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles ir jų nepažeisk. Atrodytų, viskas labai paprasta, jei ne tas dažnai besikeičiančių taisyklių išmanymas. Bėda ta, kad dabar viskas sukišta į visažinį internetą, o jame tebėra ne vienas ir ne du Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių variantai. Surasti paskutinįjį ar naujausius pakeitimus ir papildymus ganėtinai keblu – ne visiems žvejams mėgėjams tai pasiseka. O ką jau kalbėti apie vietoje gardesnio kąsnio „meškerę gavusius“ pensininkus, kurie nesinaudoja internetu ir nuolat bijo per savo nežinojimą atsidurti pažeidėjų ar net brakonierių gretose.

Sujudimas aukščiau Šilo tilto

Vilniuje Neries upės atkarpa tarp Šilo iki Valakupių tiltų meškeriotojų vadinama įvairiai, bet labiausiai jai tinka „Plūdininkų stovyklos“ pavadinimas. Mat tik šioje upės atkarpoje nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 31 d. Vilniaus meškeriotojams palikta galimybė žuvauti. Tarp jų daugiausia garbaus amžiaus, nemokamą žvejybos teisę turinčių, pensininkų.

… Spalio 29 diena pasitaikė be lietaus, o „Plūdininkų stovyklos“ kairiajame krante matėsi kaip niekada daug meškeriotojų. Tai išvydęs pagalvojau, gal ir man verta kelioms valandoms iš namų ištrūkti ir kokią žuvelę pasigauti. Susiruošiau greitai. Greta musės lervų, atsilaužiau batono gabalą, nes jau ne pirmi metai žinojau, jog ant jo kimba „motininės“ kuojos. Nors meškeriojančių buvo daug, atokiau nuo kitų neužimtą vietelę radau ir užmečiau plūdinukę. Tą kartą tiko posakis: „Šiandien nekimba, kibo vakar, kibs rytoj“. Visų vyrų ir vienos moters plūdės dreifavo nerodydamos kibimo ir tik vos viena kita šimtą gramų perkopusi kuoja pagyvindavo situaciją. Dėl nekibos niekas nenuogąstavo. Vienas kitą vos ne kasdien prie Neries susitinkantys, bendraudami rusų kalba, džiaugėsi geru oru, dalijosi patirtimi, pasakojo įvairiausius nutikimus, juokavo ir šaipėsi iš savęs ir pažįstamų.

Suprantama, šiame sambūryje aš buvau svetimas žmogus ir, nors sėdėjau atokiau, mane pastebėjo.

Paimk blyną

Labiausiai manimi susidomėjo arčiausiai buvęs meškeriotojas. Kelis kartus nužvelgęs pagaliau jis priėjo ir pasakė, jog jam aš esu kažkur matytas, lyg prieš porą metų toje pačioje vietoje Neryje, lyg kažkur kitur. Pasisakęs savo vardą, paklausė manojo. Kai prisistačiau, rusakalbis žmogus nustebo, sakė, tokį keistą lietuvišką vardą Vacys girdi pirmą kartą. Žodis Vaclovas jam irgi buvo mažai girdėtas, todėl paklausė pavardės. Čia viskas stojo į savo vietas, tokia pavardė jam buvo gerai žinoma. Aptarus, jog šiandien galbūt nekimba dėl oro kaitos, kalba pakrypo apie masalus.

„Aš nenaudoju batono, bet gaudau ant blyno, o ką labiau vertini tu?“, – paklausė Michailas.

Papasakojau, jog jau išbandžiau batoną, tešlą ir dabar ant kabliuko užvėriau musės lervas.

„Ką tu darai, juk tai draudžiama. Yra ten toliau nuo mūsų vienas „motyliumi“ gaudantis nesąžiningas žvejys. Jis, matyt, tarp aplinkosaugininkų turi „blatą“, nes sakėsi jų nebijąs ir vakar prilupo žymiai daugiau žuvies nei mes ant batono ar blyno, – jau pašnibždom nuo „grieko“ mane atkalbinėjo žmogus. – Nori, aš tau duosiu blyno, kol inspektoriai nepasirodė. Čia visi kalba, kad vieną jau už „dykūnus“ nubaudė“.

Aišku, aš išpūčiau akis, nes to negalėjo būti. Net š. m. „Žaliajame pasaulyje“ rugsėjo 15 d. (Nr. 31) Ekokurjeryje patalpintame Aplinkos ministerijos Komunikacijos skyriaus pranešime „Lašišinių žuvų nerštui apsaugoti – apribojimai“, be kita ko, rašoma: „Neries atkarpoje nuo Šilo tilto iki Valakupių tilto galima žvejoti įrankiais ir masalais, kurie nenaudojami plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai, leidžiama masalui naudoti slieką ar žuvies gabalėlį.“

Taip pat, tik kitais žodžiais, radau parašyta viename iš paskutinių Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse variantų, kur 11 punkte „Draudžiama žvejoti“ rašoma: „11.20. nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 31 d. Neryje nuo Šilo g. tilto iki Valakupių tilto Vilniaus mieste naudojant įrankius ir masalus, skirtus plėšriųjų ir lašišinių žuvų žvejybai (išskyrus žvejybą masalui naudojant slieką arba žuvies gabalėlį)“.

Kai aš visa tai pasakiau Michailui ir nugirdo kiti meškeriotojai, kilo chaosas. Kas rusų, o kiti ir laužyta lietuvių kalba man suskubo aiškinti, jog aš neteisus, elgiuosi neatsakingai. Vienas net neišmanėliu išvadino, kad nežinau, jog Neryje migruoja ir neršia lašišinės žuvys, o jas saugo ir už gyvų masalų naudojimą atseit baudžia aplinkosaugos pareigūnai.

Iš dalies aš viską perpratau. Ko gero, „blatu“ su aplinkosaugininkais kaltinamas žmogus žinojo tikrą informaciją, bet nepasidalijo ja su kitais ir dar gandą apie surašytus protokolus paskleidė. Matyt, žmogus kitiems laimikio pavydėjo, pats žuvų daugiau nei kiti pasigauti norėjo.

Supratęs, kad mano aiškinamasis darbas apie galimą uodo trūklio ir musės lervų bei sliekų panaudojimą bevaisis, susitvarkiau meškerėlę ir pažadėjęs artimiausiu metu grįžti su įrodymais, patraukiau namo.

Nepagrįsta baimė

Su sąžiningų meškeriotojų baime žuvaujant plūdinėmis meškerėmis nenaudoti gyvų masalų lašišinių žuvų migracijos ir neršto metu susiduriu nebe pirmus metus. Ši baimė likusi nuo tų laikų, kai toks nelogiškas draudimas kažkada egzistavo. Nepaisant nuomonių, jog lašišos ir šlakiai migruodami, o juo labiau neršdami, nesimaitina, o tik gina savo teritoriją, tuokart, gaudant taikias žuvis, buvo leidžiama ant kabliukų verti tik negyvūninės kilmės masalus. Dabar įsitikinta, kad lašiša ar šlakis tikrai nepuls vaikyti prošal plaukiančio sliekelio ar kokios lervos. O jeigu taip ir nutiktų, įveikti užkibusią galiūnę ant kuojoms skirtos įrangos – tikimybė maža. Be to, tokios žuvys nedelsiant būtų paleistos atgal į upę. Sakoma: „Baimės akys didelės“. Žinant, kiek gali atsieiti bauda ir padarytos gyvajai gamtai žalos atlyginimas, nenuostabu, kad žmogui plaukai ant galvos šiaušiasi vien apie tai pagalvojus. Jau geriau apsidrausti ir, neduok „sviete“, per nežinojimą prasižengti. Abejodamas, gal nežinau kokių paskutinių dienų naujienų, nutariau pasikonsultuoti su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniuoju specialistu Dariumi Liepiu, kuris patikino, kad atkarpoje tarp Šilo ir Valakupių tiltų galima naudoti plūdines ar dugnines meškeres su minėtais masalais. Be to, D. Liepis sutiko su mano nuomone, jog reikia skleidžiant teisingą informaciją išsklaidyti meškeriotojų nepagrįstą baimę, nes ji nieko gero neduoda.

Padėkojo lervomis

…Prie Neries į „Plūdininkų stovyklą“ išvyką pakartojau spalio 24 d.

Pirmadienio rytas buvo gražus, bet įdienojus aplink pradėjo kilti debesys, o atėjus prie upės dangus prakiuro. Šį kartą be meškerės turėjau fotoaparatą ir net diktofoną. Galvojau, gal ką nors iš meškeriotojų pavyks nufotografuoti ir pakalbinti. Tačiau svarbiausia, kad neperšlampame dėkliuke turėjau „Žaliojo pasaulio“ numerį su informacija „Lašišinių žuvų nerštui apsaugoti – apribojimai“. Pasilabinęs su žvejais, pasakiau, kad atnešiau įrodymų, jog tikrai nėra ko bijoti naudojant masalui uodo trūklio, musės lervas ar sliekus, ir perskaičiau meškeriotojams aktualią citatą. Vieni apsidžiaugė iškart ir pradėjo kviesti toliau meškeriojančius ateiti pasiklausyti, tik vienas jų labai atidžiai apžiūrėjo, koks tai ir kokios dienos čia laikraštis, ir tik tada patikėjo, jog jame rašoma tiesa. Paklaustas, ant ko aš žadu meškerioti, pasakiau jog turiu musės lervų, tačiau lyja ir aš, ko gero, išvis nemeškeriosiu. Vyrai būtinai ragino užmesti meškerę ir sakė: „Už tokią atneštą gerą žinią mes tau duosim „motyliaus“, ant kurio šiandien geriausiai kimba“. Nors tikrai sakiau, kad man jų nereikia, atstumti rankos su žiupsneliu uodo trūklio lervų buvo nepatogu – pradėjau ruošti meškerę. O čia arčiausiai manęs stovėjusiam žvejui graži kuoja užkibo. Paprašiau neskubėti, kol išsitrauksiu fotoaparatą. Žmogus žuvies neatkabino, tik pats į kadrą patekti jokiu būdu nesutiko. Už kelių minučių išgirdau: „Takaja ty mnė nė nūžną“, ir pasisukęs į tolokai nuo manęs esantį meškeriotoją pamačiau, kaip tekštelėjo į vandenį paleidžiama didoka žuvis. Pasiteiravus, kokią žuvį paleido, paaiškino: „Eto byl charius“.

Buvo gaila, kad tokio laimikio nespėjau įamžinti, tačiau meškeriotojas pasielgė taip, kaip Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse nurodyta. Kiršlys tikriausiai buvo mažesnis nei 30 cm ir pagautas ant natūralios kilmės masalo. Todėl jis tuoj pat buvo paleistas atgal į tą patį vandens telkinį.

… Lietus visiškai padūko, nebekibo ir mano kaimynams. Todėl palinkėjau žvejams geresnio oro ir patraukiau namo. Grįžau be laimikio, tačiau patenkintas, jog padariau gerą darbą padėdamas žvejams susivokti dažnai „tobulinamų“ Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių raizgalynėje.

Vacio Paulausko nuotraukos