Sausio 25-oji – svarbi žiemos data, nuo seno vadinama pusiaužiemiu arba viduržiemiu. Sakoma, kad šią dieną miške savo oloje nubunda barsukas, iškiša galvą apsidairyti ir išeina pasivaikščioti arba smunka atgal į olą bei gulasi ant to paties šono. Pagal tai sprendžiama, ar dar toli pavasaris.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, jeigu tą dieną šviečia saulė, nubudęs barsukas gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.
… Paskutinį sausio šeštadienį žygeiviai rinkosi jau į trečiąjį Pagramančio regioninio parko direkcijos organizuotą Pusiaužiemio žygį. Į 12 km kelionę leidosi gerokai daugiau nei 100 žygeivių. Svečių sulaukta iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Pakruojo, Klaipėdos, Plungės, Kelmės, Šilalės ir, žinoma, iš Tauragės.
Maršrutas driekėsi įspūdingame Akmenos kraštovaizdžio draustinyje, keliauta per istorinius Pūtvės, Lašiškės ir Kilpinės kaimus, kuriuose daug įdomių kultūros ir gamtos paveldo objektų.
Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras, pasitelkdamas istorines žinias, senolių pasakojimus bei žemaitiškus papročius, atliko pusiaužiemio ritualus: žadino gamtos gyvastį, kvietė žygeivius į smagius ratelius.
Renginio pabaigoje, ragaudami žemaitiškus patiekalus, gurkšnodami arbatžolių arbatą, prisiminėme ir kitus senolių prietarus, nes sausio 25-oji – ne tik Pusiaužiemio diena, bet ir Šv. Pauliaus atsivertimo, kirmėlinės diena.
Sakoma, kad ši diena nuo žiemos saulėgrįžos jau pailgėjusi per avinuko šuolį, t. y. po pusiaužiemio diena jau ilgesnė visa valanda, dabar kaskart ji prisiduria po 2 – 3 minutes.
Senovėje manyta, kad šią dieną gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, nekaršdavo vilnų, neverpdavo, kad kandys išaustų drabužių neišvarpytų. Vyrai tądien jokių dirbinių iš medžio nedirbdavo, nes medieną kirvarpos (kinivarpos) išvagos. O žemaičiai tą dieną būtinai papurtydavo sodo obelis, taip žadindami jas iš žiemos miego. Tikėjo būsiant tada didesnį obuolių derlių.
… Su šypsenomis su žygeiviais atsisveikinome, žinodami, kad ir kokia bus antroji žiemos pusė, atkakliai žengiame pavasario link.
Autorės nuotraukos
