2019-ieji buvo Lietuvos Seimo paskelbtieji „Vietovardžių metais“. Vietovardžiai – saviti paveldo perlai. Tai ir iš proistorinių laikų atėję, ta pačia kalba šnekėjusių žmonių žemės vardyno laiškai. Jie sieja mus su protėvių kalbiniu paveldu, krašto istorija. Inspiruojant socialiniams įvykiams, vietovardžiai net politizuojami.
Tokį faktą deramai iliustracija – Prūsijos krašto vietovardžiai. Germanai, XIII a. pajungę savo įtakai prūsų gentį, jos didmiestį Karaliaučių pavadino Kionigsbergu. Bolševikai, XX a. viduryje okupavę šį kraštą, tą patį miestą „perkrikštijo“ Kaliningradu. Taip įprasmindami komunistinio funkcionieriaus Kalinino atminimą. O kitų Prūsijos gyvenviečių pavadinimus „suslavino“.
Gyvenviečių pavadinimų kaitos faktai nuo seniausių laikų iki šiol yra dažni pasaulio ir Lietuvos istorijoje. Puikiai prisimename, kaip dėl pokyčių TSRS imperijoje, iš buvusio jos žemėlapio ištrinti Leningrado ir Stalingrado pavadinimai. Atgimimo laikotarpiu ir Lietuvoje suvalkiečių sostinei buvo gražintas pirminis Marijampolės vardas, sovietmečiu vadintas Kapsuku.
Dėmesio vietovardžiams sužadinimas…
Vietovardžiams dėmesio sužadinimas vyksta šeimoje ir mokykloje. Tai mokytojams uždavinys ugdant mokiniuose meilę savo kraštui, puoselėjant patriotizmą. Man, besimokant Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje, 1954 m. pavasarį lietuvių kalbos mokytojas Vladas Petraitis vasaros atostogoms pateikė užduotį: „Užrašyti gimtojo Dvilonių kaimo laukų vietovardžius“.
Užduoties atlikimas nekėlė sunkumų. Mat tuo laiku jau visi dviloniškiai buvo „suvaryti į kolkozą“. Mano tėvas buvo paskirtas arklių prižiūrėtoju. Tad, atostogų metu jį pavaduodamas, ganydavau arklius. Po laukus kilnojamoje arklių prižiūrėtojo palapinėje, vadinama „būda“, buvau įsirengęs „kanceliariją“. Joje, po šiaudų paklotu, visada slėpdavos Main Rido ar kitokio nuotykių autoriaus knyga, pieštukas ir popieriaus skiautė. Tada Dvilonių kaimo valstiečiai ardami laukus dar neskubėjo suarti ežių, skiriančių kaimynų rėžius ar naikinti kaimo laukų riboženklius. Jų pasąmonėje dar glūdėjo užslėpta viltis: „gal ateis amerikonas?..“. Tačiau po metų pradėjo kisti dviloniškių buitis. 1955 m. kaimo trobose pakibo radijo taškų dėžutės, o 1956 m. į Dvilonių kaimą buvo įvesta elektra. Laukuose pradėjo burgzti traktoriai. Po dienos darbų dažnas kaimynas, atvedęs į ganyklą arklius, prisėsdavo poilsio „būdoje“. Atsipūtę, jie vardindavo laukų vietovardžius, jų kilmės ištakas. Melioracijos eigoje, panaikinus riboženklius ir išlyginus kalnelių keteras, kaimo laukai suvienodėjo. Kalbant moksliniais terminais: vyko laukų „toponiminės identifikacijos“ naikinimas. Tai buvo neįprasta tuometiniam kaimui. Todėl kaimiečiai nostalgiškai, neprašomi dalindavosi vietovardžių kilmės ištakomis. Jos siejosi su kaimo šimtmetinėmis tradicijomis, buitimi, nuotykiais ir intrigomis.
Tada užrašiau per šimtą Dvilonių kaimo vietovardžių. Daug įvairių nutikimų, legendų, sakmių ir kaimo terminija vadinamų „prisdavinėjimų“. Dabar žymi dalis tų vietovardžių jau negirdimi. Jie nyko socialinių įvykių kaitoje, melioracijos darbų eigoje. Tas vyko ir kitose vietovėse. Daugelis kaimų, ypač valstybės paribyje, jau ištuštėjo, sodybų pamatus užgožė miškai.
Vėliau, jau būdamas pensininkas, kaimo vietovardžius pradėjau rūšiuoti, skirstydamas juos į grupes: kilmingieji, mitologiniai, buitiniai… Pateikiu dar „gyvus“, su mitologija siejamus gimtinės vietovardžius.
Dvilonių mitologiniai vietovardžiai
Dvilonys – rėžinis kaimas, turėjęs per 50 sodybų. Kaimo žemių teritorijoje kiekvienas iškilesnis kalnelis, platesnė pelkutė, didesnis akmuo, ypač jei jis gulėdavo prie vandenvietės, buvo apipinti legendomis, padavimais, „prisdavinėjimų“ nuotykiais. Ilgai kaime buvo puoselėjama senoji paprotinė teisė, bočių senojo tikėjimo (vadinamo „pagonybe“) tradicijos. Pateikiu tokį tikrą faktą apie kalėdojantį kunigą.
Į pietus nuo Dvilonių kaimo – DEGSNĖ, tarpukalnių loma. Jos pakraštyje, buvusio Dvilonių piliakalnio (Pakartuvės kalnas) pašonėje, dunksojo alkas, vietine šnekta vadinamas – Degsnės „krūsnimi“. Šiaurine lomos puse iš Dvilonių kaimo Skritutiškės kryptimi vingiavo keliukas. Tuo keliuku ankstyvą Advento rytą, vežant kunigą kalėdojimo į Dvilonių kaimą, iš Degsnės aukuro plykstelėjo liepsna. Jos įkandin – dūmų skara. Pasibaidė išgąsdintas arklys. Kunigas paklausė kurmono (vežėjo), kas tokį ankstų rytą užkūrė laužą.
„Laumės. Degsnei blynus kepa“, – pajuokavo vežėjas.
Klebonas, tarsi nesupratęs pajuokavimo ar smalsumo vedinas, sustabdė arklį. Išlipęs apžiūrėjo aukurą. Jame rado smilkstančius spalius, sumaišytus su gumulu spygliuočių sakų. Išsiaiškino kaimiečių tradicinį prietaringą paprotį: prieš linamynį, apsaugant nuo ugnies pirtyje džiovinamus linų šiaudelius, reikia pamaloninti Degsnę (ugnies deivę). Jos aukure uždegti deglą: gniužulą spalių, sumaišytą su sakais.
Kunigas, atvykęs į Dvilonių kaimą, pareikalavo, kad žmogus, užkūręs tą aukurą, surinktų kaimo vyrus ir išardytų Degsnės aukurą. Tai buvo atlikta, bet mistinė aukuro „aureolė“ liko. Ilgai, iki kolūkinės melioracijos, niekas nedrįso prie tų akmenų kišti nagų. Strūnaityje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1780 m. Tai kunigas kalėdoti galėjo vykti tik 1780-ais ar 1781 metais. Seka, kad dar XVIII a. buvo apstu senojo tikėjimo apraiškų, garbinant (gal prisibijant) dievaičius. Pastabėlė dėl ugnies deivės pavadinimo. Dabar visuotinai priimta, ugnies deivę vadinti GABIJOS vardu. Tačiau baltų gentys kai kuriems dievaičiams turėjo savus pavadinimus. Paminėto aprašymo veiksmas vyko lietuvių genties teritorijoje, kur ugnies deivė buvo vadinama DEGSNE. Senosios lietuvių religijos tyrinėtoja Pranė Dundulienė mini, kad kai kuriuose Lietuvos kampeliuose šią deivę vadino ir kitokiais vardais. Antai, Rokiškio apylinkėse (buvusioje sėlių gentyje) ugnies deivė vadinta ROMUTE, Ignalinos krašte – UGNINE, Viduklės apylinkėse – UGNIJA (P. Dundulienė. Pagonybė Lietuvoje. –V. 2008 m. –P. 144 – 145).
Pateikiu dviloniškių iš kartos į kartą perteikinėtą liudijimą (panašu į padavimą) apie kaimo kelių vietovardžių kilmės ištakas.
Padavimas
Ant aukštoko buvusio ežero kranto, aplink kurį senovėje rikiavosi Stelmokiškės, Janutiškės, Abmankos, Pakraviškės, Baikinės ir Dvilonių kaimų laukai, gyveno milžinas Mikulis, agurkų smaguris. Prisivalgęs agurkų užsnūsdavo. Nubudęs pastebėdavo, kad kažkas jo darže skindavo agurkus. Saugodavo, bet kadangi buvo labai lėtas ir tingus, tai vis užmigdavo. Supratęs, kad nesugaus niekadėjo, nusprendė savo daržą aptverti akmenine tvora. Prisirinko įvairaus dydžio akmenų ir pradėjo juos skaldyti. Nuo trenksmo pabudo baloje tūnojęs kipšiukas, atbėgo pasižiūrėti. Pamatęs, kad milžinas darbuojasi prie akmenų, nuskuodė į jo agurkų daržą. Atėjęs atsigerti, Mikulis pamatė vagį. Čiupo atskeltą aštrabriaunę akmens skeveldrą ir metė. Akmuo prispaudė velniukui koją. Priėjęs šeimininkas paėmė kipšiuką už kelnių kiškų ir pakėlė nuo žemės, tačiau pastarojo po balas buvo šliaužiota, tai kiškos supuvę. Ėmė ir nudrisko. Kipšiukas pabėgo šlubuodamas.
Numalšinęs troškulį agurkais, Mikulis vėl užmigo. Nelabojo būta kerštingo. Prislinkęs miegančiam milžinui išdūrė akis. Suriaumojo Mikulis ir, čiupęs akmenį, metė piktadario pusėn. Paskui pagriebė didįjį, ant kurio miegojo, ir vėl metė į kitą pusę. Pats atsisėdo ir pradėjo šluostyti iš akių varvančias ašaras, sumišusias su krauju. O jos bėgo ir bėgo, kol pribėgo didžiulė valka – vėliau pavadinta Rūdzyne. O jos ištaka – Rudzynės upeliuku (Strūnos upės intakas). Išmesti milžino akmenys dabar vadinami Aštriojo ir Bukojo vardais. Užakęs ežeras pavadintas Akliu, aukštasis ežero krantas – Mikulio agurkais. Laukas, kur buvo sunešti akmenys – Akmenyne. Vieta, kur skaldomi – Skelstuvėmis. Pelkė, kur slapstėsi trumpomis kiškomis velniukas – Trumpiške. Dirva, kur liko kipšo kelnių skutai – Kelnėmis.
Kolūkinės žemės reformos metu, melioruojant laukus ir stambinant gyvenvietes, Stelmokiškės, Janutiškės, Abmankos, Pakraviškės ir Baikinės kaimai, supę užakusį ežerą, ištuštėjo ir išnyko. Liko tik Dvilonys ir šio kaimo teritorijoje užrašyti kai kurie vietovardžiai bei juos siejantys priežodžiai: „Dirba kaip Mikulis“ (labai lėtai). Jei šeimoje nesantaika, dviloniškiai sako: „Tenai svečiuojasi Trumpiškės „raišakojis“… Užrašiau ir pasakojimus apie akmenis. Kraštotyrinėje literatūroje minima, kad šiame krašte gilioje senovėje vyravo akmenų kultas. Gal minimų akmenų pavadinimai ir yra išlikę iš tų senųjų laikų.
Bukasis akmuo
Padavime minimą BUKĄJĮ akmenį galima pavadinti Švenčionių r. ,,Puntuku“. Akmens antžeminė dalis primena šio krašto pirtelę, susmegusią į molingą kalvelę.
Akmens paviršius smarkiai suskeldėjęs. Viršutinėje jo dalyje yra dubens formos duobutės. Ar ant šio akmens buvo guldomos aukos – neaišku. Tokių patvirtinimų apylinkės žmonių atmintyje neišliko. Kupolinės ir apeiginės šventės vykdavo. Minima, kad ant akmens ir jo papėdėje degė laužai, jaunimas linksminosi, senimas atlikdavo sezoninių darbų apeiginius ritualus. Senosios lietuvių tikybos laikais čia galėjo vykti ir atnašavimai. Akmuo guli beveik ant buvusio ežero kranto. Ežeras visiškai užako XIX a. pradžioje, virto pelke, dabar Akliu vadinama. Jos plotas apie 100 ha. Aplink Aklį esantys vietovardžiai Bažnyčialė, Trumpiškė, Patrumpiškė, Gojukas orientuoja į senosios lietuvių tikybos liekanas. Šiaurvakarinėje Aklio dalyje auganti giraitė Gojuku vadinama. Jos pakraštyje iki melioracijos pūpsojo ratu išdėlioti akmenys. Ant jų piemenys rengdavo kupoles. Pasakojimuose minima, kad senovėje „rato centre kepdavo ožį“ (į laužą mesdavo ožio ragus ir nagus). Šiose vietose XX a. pradžioje užfiksuotas vietovardis „Šventabalis“, kuris greičiausiai žymėjo čia esantį raistą (Trumpiškę – A.K.). 1968 m. Aklis numelioruotas. Akmenys išstumdyti. Bukojo akmens melioratoriai net nebandė judinti. Nedrumsčia jo ramybės ir turistai. Jis guli prie pat valstybinės su Gudija sienos. Tik atsitiktinai užklydę grybautojai pagano akis. O jis ypatingas. Tai didžiausias Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio riedulys: rausvo stambiagrūdžio granito, su dideliais balzgano žėručio intarpais, kurie, apšviesti vakarėjančios saulės, įspūdingai spindi. Akmens viršus primena samanotos bakūžės stogą. Paviršius išvagotas plyšių. Šiaurinis šonas tarsi nuskeltas (perkūno?). Jo antžeminės dalies matmenys (ilgis – 5,07 m, plotis – 4,2 m, aukštis – 2,75 m) pranoksta visų šio krašto žinomų riedulių dydį. Iki XX a. vidurio jo aplinkoje skambėdavo pramogaujančio jaunimo dainos, liepsnodavo joninių ir naktigonių laužai. Darbymečio atokvėpio valandėlėmis net buvo juokaujama: užsiropštei ant akmens – dar nepavargęs. Tačiau iki šiol šis gamtos paminklas beveik nežinomas Lietuvos visuomenei?
Akmens apylinkėse įprastų kelių nėra. Tik žvėrių takai ir nelegalų brydės rasotų pievų kilime. Išlikę buvusių sodų pavieniai vaismedžiai primena čia gyvenusiųjų pėdsakus. Kaimas vadintas Baikine. Tarpukariu „perkrikštytas“ į Baikauščizną. Sovietmečiu kaimas išnyko. 1977 m. gyvenvietėje jau niekas negyveno, tačiau dar stovėjo keli sodybų pastatai. Nufotografavau Ėgliukų šeimos atžalų likimo valiai paliktus tėvų namus.
Gyventojai persikėlė į ūkių centrus. Dėl išnykusių Baikinės, Pakarvinės, Janutiškės, Abmankos kaimų, ar dėl kitų priežasčių, 1998 – 1999 m., demarkuojant Lietuvos – Baltarusijos sieną, šio Lietuvos kaimo žemių dalis atiteko Baltarusijai. Bukasis akmuo dabar yra tik už 10 m nuo valstybės sienos. Sovietmečiu riba su gudiškojo Sabalkų kaimo žemėmis buvo per 200 m nuo Bukojo akmens. Tenai dar iki šiol keroja buvę Baikinės kaimo vaismedžiai.
AŠTRIOJO akmens gulavietė – Trumpiškės pelkyno pietvakariai. Akmens savitumai ne matmenyse, o jo formoje. Tai giliai į žemę įsmigęs plokščias akmuo, kurio antžeminė dalis iškilusi tik į 1,4 m aukštį. Jos viršus baigiasi pusmetrio pločio plokščia aštria briauna, pasvirusia iš rytų į vakarus. Pavadinimas nuo aštrios briaunos. Aštriojo vardu vadinosi ir kelių hektarų ploto laukas aplink jį. Aštrusis akmuo, pagal padavimą prispaudęs kipšui koją, savitas Bukojo „draugas“.
GIRNOS akmuo. Pradinė akmens gulavietė – Dvilonių kaimo galulaukė, Trumpiškės pelkyno pakrantėje esanti loma. Iki šiol dviloniškių vadinama Bažnyčiale. Buvusi pagoniškoji šventvietė. Akmens viršus panašus į girnapusę – plokščias, su centre žiojėjančia įduba. Galbūt nuo to ir Girnos vardas. Akmens įduboje galėjo tilpti apie pora litrų vandens. Tuo vandeniu nusiprausdavo atgailautojai, prašantys dievaitį Trumpį (Patrimpą) nuodėmių atleidimo (tai mini sakmė apie žmogaus maldą Bažnyčialėje ).
Girnos akmuo Bažnyčialėje gulėjo iki Valakų žemės reformos, XVI amžiaus, kai Dvilonių kupetinis kaimas buvo pertvarkomas į rėžinį. Apie tai kaimiečių iš lūpų į lūpas būdavo perduodama žinia:
„…Kai kaimo žemę šniūrais dalino, kamarnykai Girnos akmenį arkliais išrovė iš Bažnyčialės ir nutempę paliko kur suveina trijų ulyčių laukai…“.
Girnos akmuo buvo ištemptas iš pagoniškos kultavietės į sankirtą trijų kaimų laukų: Dvilonių, Šakališkės (Bartiškės) ir Bildų. Nuo tada akmuo tapo trijų kaimų žemių ribų atskaitomuoju tašku, prie kurio buvo „rišami“ rėžinių kaimų „šniūrai“. Kodėl matininkai pasirinko riboženkliu būtent Girnos akmenį? Išsamesnių paaiškinimų neužtikau. Tai buvo atsitiktinumas ar tikėjimas jo mistine galia, kad vietiniai žmonės neišdrįs jo judinti. Dvilonių kaimo žemių galinis laukas, prisišliejęs prie akmens, iki šiol tebevadinamas Girnos lauku.
Girnos akmuo nejudinamas išgulėjo kelis šimtmečius. Nejudino jo ir melioratoriai, XX a. septintajame dešimtmetyje tampydami net didesnius už Girną jo kaimynus. Akmuo gulėjo trikampės beržų giraitės centre. 1980 metų rudenį begrybaudami su tėvu, priėjome prie akmens. Tėvas ant jo atsisėdo. Priminė man jau daug kartų girdėtus pasakojimus apie akmenis.
2003 m. norėjau nufotografuoti Girnos akmenį. Išvaikščiojęs Girnos vietovės miškų kirtavietes, akmens neradau. Maniau, kad jis tūno kur nors po kirtimų šakomis. Kaimynai porino, kad akmenį išsivežė į kolektyvinį sodą. Skritutiškės mechanizatoriai teigė, kad akmuo nuvežtas į Reškutėnų (Švenčionių r.) mokyklos muziejų. Atseit, tuo pasirūpino Strūnaičio mokykloje dirbęs mokytojas Izidorius Kazakevičius. Akmuo neinventorintas ir nebuvo saugomas.
PAKŪTOS akmuo guli už Dvilonių kapinių pylimo ribos, beveik Skerdžiaus ežero pakrantėje.
Tai nedidelis rieduliukas, turintis pusmetrio ilgio visus tris matmenis. Jo pilkšvo granito paviršius visas išduobėtas. Duobutės, į kurias telpa piršto galas, įvairaus gylio. Žinomos kelios sakmės. Vienoje jų: ,,septynių parų bėgyje po mirties, vėlės „pakūtavodamos“ pirštais akmenyje turi išgręžti jų nuodėmių dydžio duobutes“. Kitoje: ,,…septynias naktis vėlės atgailauja prie akmens, laukdamos atnašų. Jų veidus galima pamatyti tik vėlyvųjų sutemų ar ankstyvos brėkšmos metu, ilgai žiūrint į akmens duobutes: vakare – iš vakarų, ryte – iš rytų pusės“.
Sakmės tekstai mini, kad prie Pakūtos akmens mirusiųjų vėlės atlikdavo ,,apsivalymą“ nuo nuodėmių. Tai ,,skaistyklos“ įvaizdis. Iki XIV a. krikščionybė neturėjo sampratos apie skaistyklą, kokia religinėmis dogmomis įprasminta dabar. Buvo manoma, kad po mirties mirusiųjų vėlės apsivalymą nuo nuodėmių atlieka žemėje, netoli kūno palaidojimo vietos. Tik XIV a. bažnyčios suvažiavime buvo patvirtintas dabartinis skaistyklos, kaip vėlių atgailavimo ir apsivalymo vietos, supratimas. Galima net prielaida, jog sakmėse minimos „pakūtos“ prie akmenų asocijuojasi su laikotarpiu nuo Pirmojo (1251 m.) iki Antrojo (1387 m.) lietuvių krikšto. ŠR Lietuvos pakraščio sakmėse atsispindi pereinamasis religijų laikotarpis. Dvilonių kaimo kapinėse mirusiems buvo statomi tik mediniai antkapiai. Sutręšus, juos sudegindavo. Todėl jų neišliko. O kito, Svitailiške (pavadinimas iš ,,kunigų kunigo svitos“) vadinamo kaimo kapinėse buvo ir akmeninių antkapių. Šio kaimo pietvakariuose dunkso V – VII a. pilkapynas, bylojantis, kad žmonės ten jau gyveno prieš tūkstančius metų. O vakariniame kaimo pakraštyje prigludę jau vėlesnio laikotarpio kapinaitės. Jose aptinkama religijų kaitos požymių. Apie tai liudija išlikę antkapių akmenys su įbrėžtais pagoniškais ir krikščioniškais ženklais. Jie patvirtina apie buvusias abiejų religijų sąsajas, galbūt siekiančias XIII – XIV amžius. Tai pereinamasis laikotarpis iš pagonybės į krikščionybę Lietuvoje, tiksliau, Rytų Lietuvoje (žemaičiai pasikrikštijo tik XV amžiuje). Lietuvių gentainiai, linkėdami išėjusiems Anapilin amžinos šviesos, paminkliniame akmenyje išrėždavo (vėliau iškaldavo) pagoniškąjį lygiais galais kryžių. Abudu kryžiai išgraviruoti viename antkapyje, byloja apie pasaulėjautą tiek išėjusio, tiek jį palydėjusių gentainių. Galbūt, taip įprasmindavo atminimą išėjusiųjų pagonių jų atžalos – pirmieji krikščionys. Tokį antkapį Svitailiškės kapinėse matome nuotraukoje.
KUPOLINIS akmuo
Dvilonių kaimo valstiečiai kupolias rengdavo tradicinėse vietose. Tai priklausė nuo renginio turinio. Daugiausia kupolinių vietų turėjo piemenys – kiekviename lauke. Tik didžiosios piemenų šventės renginio vieta buvo kaimo prieigose. Netoli ežero, ant aukšto skardžio, prie plokščio pleišto formos (primenančio milžinišką sūrį) akmens. Akmenį vadino KUPOLINIU, o teritoriją aplink jį – KUPOLINIU lauku.
Apie Kupolinį akmenį ir prie jo vykusius ritualus aprašymą parengiau pagal pateikėjo, Dvilonių kaimo gyventojo, šešiasdešimtmečio Andriaus Saulio (kaime vadinto Undriuku) 1956 m. pasakojimą.
Nutirpus sniegui, pavieniai ūkininkai išleisdavo į laukus smulkesnius gyvulius. Juos ganydavo vaikai ir rengdavo įvairias išmones. Viena jų – kupolios. Piemenys rinkdavo ant dirvonų augančią ,,ubagų duoną“ (asiūklių pumpurus), pelkėse – kūlingės (švylės) salsvas šaknis, laukinių ančių kiaušinius ir kepdavo ant lauže įkaitintų akmenų. Toks ganymas su vaikų ,,puotomis“’ tęsdavosi iki DIDŽIOSIOS piemenų kupolios. Jos datą nustatydavo suaugusieji ,,ulyčios sueigoje“ (susirinkime), kai derėdavosi su „vyresniuoju“’ (skerdžiumi). Sutardavo su juo dėl pyliavos (atlyginimo už darbą), kiek reikės rudenį jam supilti pūdų rugių, sunešti linų grįžčių ir kopūstų galvų užmokesčio. Nutardavo: kiek kartų per dieną maitins; kokiais drabužiais rengs; kur apnakvydins.
Suderėjus skerdžių (kaime jį vadino: ,,vyresnysis“, ,,pulkaunykas“, ,,pastyrius“), aptardavo kitus ūkinius reikalus: užmokestį buliaus šeimininkui už karvių kergimą, nekastruotų avinų skaičių avių bandoje, nustatydavo tvorų remonto terminą ir numatydavo organizuoto gyvulių ganymo pirmąją dieną. Ją vadino DIDŽIĄJA PIEMENŲ KUPOLIA. Renginys buvo svarbus. Reikšmingas įvykis kaime. Jam ruošdavos visi šeimos nariai. Suaugusiems – pavasario darbų laukuose įteisinimo pradžia. Jaunimui ir vaikams – pramogų diena.
Renginys dažniausiai vykdavo balandžio mėn. antroje pusėje. Jei sutapdavo su Jurginėmis (balandžio 23 d.) – gero, normalaus pavasario požymis. Jei pavasaris vėluodavo, gaspadoriai stengdavosi Jurginių ryte nors trumpam galvijus išvaryti į kiemą, kad jie nors tvarto slenkstį peržengtų, po kuriuo tai progai guldydavo porinį skaičių kiaušinių. Dalį tų kiaušinių nešdavo į bažnyčią, duodavo piemenims ir ubagams, kad gyvuliai ,,rankon eitų“. Šio renginio dieną parinkdavo taip, kad ji nesutaptų su kitomis, tradicijas turinčiomis dienomis: trečiadienis – turgaus, šeštadienis – pirties, sekmadienis – balta diena.
Numatytos dienos rytą ,,suderėtasis“ prieš saulei patekant išeidavo ,,vilko sliedo nešti“. Buvo toks prietaras: pramoginis – ritualinis paprotys. Norint apsaugoti bandą nuo vilkų, reikia, prieš išgenant galvijus į ganyklas, surasti vilko pėdsaką, atsargiai jį apnešti kaimo laukų riba ir užkasti už kaimo žemių teritorijos. Tą vietą ,,aplaistyti“. Visą vasarą vilkai tik seilę varvins, o avių nelies.
Tas ritualas užtrukdavo ilgai. Ir ne vien todėl, kad kaimo laukų ribos juosta tęsėsi per 10 kilometrų. Priežastys kitos. Skerdžius eidavo ne keliu ar taku, o kaimo laukų pakraščiais, įveikdamas gamtines kliūtis. Eidamas iš kiekvieno lauko rinkdavo žolynus ritualiniam laužui, stebėdavo aplinką, ruošdavosi kalbai prie kupolinio laužo. Nusiskindavo ir pirmųjų gėlių. Žibutes įteikdavo simpatingiausiai, plukes – tvarkingiausiai, purienas – geriausiai kulinarei. Skerdžiaus pasakojimą ,,pagrąžindavo“ talkininkai, savaip ,,iššifruodami“ kelionės įspūdžius. Tam reikėjo žinoti vietinius papročius, prietarus ir kaimynų buitinius santykius.
,,…Jei skerdžius eidamas matė gandrą, įskrendantį į kaimo teritoriją, – gims berniukas; iš teritorijos – mergaitė; aukštai suko ratus – gimdymas bus sunkus; pasuko į vakarus – gali būti netekčių; po kojomis pasipainiojo arklio kaukolė – neištekės panos; medyje matyta liuoksinti voverė – signalas dėl gaisrų; vilkas įbėgo į kaimo laukus – kažkuriam vyrui ,,išdygs ragai“; vilkas nubėgo į kaimynų laukus – moterys saugokite savo vyrus“. Pasakotojo žodžius lydėdavo kaimiečių sąmojai, juokas.
Pirmąją ganymo dieną gyvulius ganydavo tik suaugę šeimos nariai. Išginti pirmą kartą raguočiai nerimaudavo. Todėl juos saugojo ne vaikai. Piemenys triūsdavo prie Kupolinio akmens. Kraudavo laužui šakas, rinkdavo plokščius akmenis ir ruošdavo juos kiaušiniams kepti, gaudydavo ežere žuvis. Neršiančius ešeriukus. Lengviausiai pagaunamus. Suvynioti į lapus ir žoles, tinkami kepti laužo pelenuose.
Po pietų gyvulius varydavo Kupolinio akmens link. Ten jau rūkdavo laužas. Ant sukrauto akmenų aukuro, šalia Kupolinio akmens, šeimininkės dėdavo ,,atnašavimui medžiagas“: produktyviausių gyvulių vilnų kuokštus, saujelę arklio karčių šerių, žiupsnelį ragų drožlių ir kanopų skeveldrėlių… O ant Kupolinio akmens nugaros – „aukas“: sūriuką, porą kiaušinių, lašinių bryzelį, šviežios duonos kepalėlį, raugienės (duonos giros) uzbonus…
Grįžus iš kelionės ,,pulkaunykui“ su maišeliu žolynų, pririnktų iš visų laukų, ir gėlėmis, prasidėdavo aprūkymo (smilkymo) apeigos. Svarbus mistinis ritualas. Piemenys pasemdavo iš laužo žarijų ir jomis skerdžius apipildavo ant ,,aukurėlio“ sudėtas ir paruoštas tam ritualui ,,atnašavimo medžiagas“. Joms pradėjus degti, ant jų klodavo laukuose surinktus žolynus, o pats atsisėsdavo ant jam paruošto, gūnele uždengto akmens, vadinamo ,,KRĖSLU“. Iš aukuro pakilus pirmąjai dūmų sruogai, visi nutildavo.
Girdėdavosi tik galvijų ir laužo šnarėsys. Visų žvilgsniai – į kylančius iš aukuro dūmus. Jiems pakilus aukštyn, pasigirsdavo tai progai pasiruošusio balsas. Dažniausiai tai būdavo kaimo ,,soltyšiaus“ (seniūno) arba seniausio kaimo gyventojo tariama tuzino (dvylikos) žodžių formulė: ,,Prašom Kupolinį i Žeminį, i Žvėrinį piemenis apiekavocie (globoti), žolę kelcie (auginti), keltuvas dabocie (gyvulius prižiūrėti)“. Nutilus ištartų žodžių aidui, susirinkusieji sekdavo dūmų sruogas. Iš to spręsdavo apie būsimą vasarojaus derlių, gyvulių vislumą.
Po šio ritualo suaktyvėdavo piemenys. Į laužą mesdavo jų pasiruoštas šakas, žoles. Darydavo didelius dūmus. Aprūkydavo visus, kad dūmai nubaidytų ,,blogus žiemos koklikus (nelabuosius)“. Piemenys pradėdavo ritualinį šokimą per KUPOLINĮ akmenį. Sustodavo puslankiu prie akmens. Pirmąją kliūtį (akmens žemiausioji vieta) įveikdavo dažniausiai visi. Antroji kliūtis buvo sudėtingesnė. Atsirasdavo ir ,,aukų“: nubrozdinti keliai, nubalnotos nosys. Trečiąją kliūtį įveikdavo tik kai kas. Reikėdavo peršokti per plačiausią akmens dalį. Nugalėtoją vainikuodavo. Kitiems vaikams skerdžius įteikdavo simbolinius botagėlius, įteisinančius piemens statusą.
Po piemenų pagerbimo, vykdavo jų žaidimai aplink laužą ir Kupolinį akmenį. Eidami susikibę grandine, mojuodavo rankomis ir trepsėdami kojomis, skanduodavo:
,,Op-lia kup-lia Ku-po-li-ni, šlo-vi-nam ta-ve Že-mi-nį, kai su-val-gy-sim kiau-ši-nį, pa-čes-tui-sim (pavaišinsim) i Žvė-ri-nį, kad bo-ta-gas pa-il-gė-tų i ga-ny-cie mum pa-dė-tų“.
Žaidynių įkarštyje tempas greitėdavo. Piemenys kartodavo tik paskutinius skanduotės žodžius: ,,…kad botagas pailgėtų i ganycie mum padėtų“. Bėgant grandinė nutrūkdavo. Šaukdami ,,valio“ vaikai puldavo prie atokiau sudėtų ,,apierų“ ir laužo, kur kepdavo kiaušiniai, žuvų ikrai, žuvys. Prasidėdavo piemenų kupolinė puota.
Joje dalyvaudavo ir suaugusieji. Susėdę ant atokiau gulinčių rąstų, jie sekdavo vaikų žaidimus, elgesį. Aptarinėdavo ,,vilko sliedo nešėjo“ pasakojimą, pokštaudavo. Išklausydavo pranešimus ,,šnipų“, sekusių nešėją. Iš jų sužinodavo, kur skerdžius ilsėjosi, kuriuos laukus aplenkė, kas jo pasakojime buvo pramanyta. Iki vėlumos užsibūdavo vaikinai ir merginos. Jie kuokinėdavo. Vaikštinėdavo po miškelius, apžiūrinėdavo papartynus, ieškodami jų pumpurų. Žaisdavo slėpynių. Jaunimo pramogavimas prie laužo užsitęsdavo iki paryčių.
Tradicinės piemenų kupolios su ritualiniais žaidimais sistemingai Dvilonių kaime vykdavo iki Pirmojo Pasaulinio karo. Karo metu, kaime apsistojus kaizerinių kareivių pulkui, pakito žmonių buitis. Vokiečiai skerdė sodiečių gyvulius. Nebuvo ką ganyti. Nuo rekvizicijos išgelbėtus galvijus valstiečiai slėpė miškuose, duobėse. Pramogoms nebuvo nei nuotaikos, nei sąlygų. Prigeso etniniai papročiai, tradicijos. Atsirado nukrypimų. Jauni prūsų kariai pavasariais vertė kaimo paauglius siaubti varnų lizdus. Varniukus kepdavo prie Kupolinio akmens. Ši germanų įvesta tradicija tęsėsi ir tarpukariu.
,,KARŪNUOTASIS“ akmuo
Akmens pravardė ,,karūnuotasis“ kilo iš pritvirtintų metalinių saulučių XXI a. antrajame dešimtmetyje. Tie papuošalai primena karūną. Guli akmuo Dvilonių kaimo šiaurinėje dalyje ant pakilumos. Prie pat gatvės grindinio.
Senoji akmens gulavietė – Dvilonių kaimo prieigose esanti ozo nuožulnuma. Senovėje ja leisdavosi iš ganyklų galvijų banda. Vieni jų puldavo gerti į lobe buvusi tvenkinėlį. Kiti pasklisdavo po pievą šalia girdyklos. Piemenims užduotis – atskirti avis nuo bandos. Jas atskyrus, du piemenys gindavo kaimo link. Kiti du piemenys, tramdydavo galvijus, besiveržiančius įkandin avių. Reikėdavo juos sulaikyti, kol sodiečiai išsiskirstys nugintas avis. Kol piemenys plušėdavo botagais, skerdžius ilsėdavosi, atsisėdęs ant akmens, vadinamo „Vyresniojo krėslu“ arba tik KRĖSLU (,,gūžta“,). Akmuo buvo tarsi informatorius ir siejamas su piemenų vado įvaizdžiu. Pavasariais, ganymo pradžioje, per Jurgines, kad gyvuliai ,,ranka eitų“, dažna sodietė ant akmens padėdavo valgomų ,,atnašų“: porą kiaušinių, sūrelį, bandelę su viduje iškeptu kiaušiniu…
Nepatenkinti skerdžiumi dėl ganymo ar dėl jo neatsargiai leptelto žodžio, kai kas ištepdavo akmenį. Skerdžiaus nekaltai nuskriausti ar šiaip užsirūstinę piemenys, keršydami savo vadui, irgi palikdavo žymes… Tuo akmens paviršius savaip ,,teikdavo informaciją“ apie skerdžių, jo santykius su žmonėmis. Senosios tradicijos pradėjo aižėti pokariu. Kūrėsi kolūkiai. Sodiečiams neleido laikyti daugiau gyvulių. Panaikinus kaime šimtmečius praktikuotą trilaukę žemdirbystės sistemą, kito galvijų ganymo pobūdis. Kaimas nesamdė skerdžiaus. Kelis dešimtmečius akmuo buvo užmirštas. Ramiai sau ,,snaudė“ ir melioruojant laukus, nes žvyruota ozo kalva buvo apželdinta mišku.
Juo susidomėta rengiantis ,,Dvilonių respublikos“ 90-čio paminėjimui. Buvo nuspręsta pratęsti akmens ,,tarnystę“ informacijai: ant jo pažymėti ,,Dvilonių respublikos“ įsikūrimo datą. Savininkas J. K. savo sodybos pakrašty pasiūlė akmens ,,dislokavimui“ vietą. Akmenį traktoriumi atgabeno į sutartą vietą broliai Gediminas ir Domantas Umbrasai.
Kaimo bendruomenei rengiant minėtą projektą, įvyko nenumatytų pokyčių. Mirus minėtos namų valdos savininkui J. K., jo sodybą įsigijo vilnietis J. V . Pradžioje naujasis valdos savininkas žadėjo tęsti pirmtako pažadą ir net davė tam raštišką sutikimą. Vėliau nuomonę pakeitė, ir akmenį panaudojo ne kaimo, o savo šeimos ypatingiems įvykiams paženklinti – prie akmens pritvirtindamas vis naują saulutę. Jos dabar sudaro tarsi akmens karūną. Iš čia ir akmens vardo nauja kilmė: iš ,,…KRĖSLAS“ tapo ,,KARŪNUOTUOJU“.
,,Kilmingieji“ vietovardžiai
Istoriniu požiūriu iškalbingiausi vietovardžiai kilę iš istorijoje aprašytų, šaltiniuose minimų krašto didžiūnų vardų. Tai ,,kilmingieji“ vietovardžiai. Tokių yra ir Švenčionių rajone. Daujotiškės (Strūnaičio sen.) ir Girdėnų (Adutiškio kraštas) kaimų pavadinimų kilmę istorikai sieja su XIII a. Lietuvos kunigaikščių Daujoto ir Girdenio vardais. Su Lietuvos kunigaikščio Steksės vardu (žuvusio 1214 m. kovoje su kalavijuočiais) siejamas ir Mikštų piliakalnio (pirminis pavadinimas – Stekiškė) pavadinimu. Kalvai piliakalnio ,,statusas“ suteiktas XX – XXI a. sandūroje demarkuojant Lietuvos – Baltarusijos sieną. Archeologai piliakalniui suteikė Mikštų vardą, arčiausiai jo buvusio kaimo turėtą paskutinį pavadinimą. Mikštais kaimas pradėtas vadinti tik nuo 1923 m., nes tuo metu jame gyveno tik Mikštų pavardes turintys gyventojai. Ankstesni kaimo vardai buvo tokie: Stekiškė – Cegelnia – Batarėja – Mikštai. Mindaugiškės piliakalnis siejamas su karaliaus Mindaugo vardu. Deja, ,,šaltojo“ karo laikotarpiu buvo sunaikintas, jo prieigose statant strateginę branduolinių raketų paleidimo aikštelę.
Istorijos mokslų daktaras profesorius Edvardas Gudavičius, lokalizuodamas XIII a. Lietuvos kunigaikščių valdas, teigia, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličio – Volynės sutartyje minimo vyresniojo kunigaikščio Daujoto domenas – Daujotiškės kaimas. Tokiam profesoriaus E. Gudavičiaus tvirtinimui, siejant Daujotiškės kaimą su kunigaikščio Daujoto valdomis, seka palanki paspirtis – kaimyninių kaimavardžių legendinės ištakos. Tokias ištakas turi Daujotiškės kaimo artumoje esantys Meškaučiznos, Uzboniškės, Ropiškės ir Kavolių (Kalvių) kaimai. Kelis šimtus metrų nuo Daujotiškės nutolusio Meškaučiznos (pirminis pavadinimas – Meškinė) kaimo vardas kildinamas iš ,,meškos“ pavadinimo. Pasakojama, kad senovėje šio kaimo vietoje buvęs kunigų kunigo (kunigaikščio, valdovo) žvėrinčius. Uzboniškė – buvusios valdovo puodžių dirbtuvės. O Ropiškės kaimo pavadinimas – iš senovėje buvusių kunigų kunigo ropių sandėlių. Ropėmis gyventojai gynėsi nuo bado, nes bulvės Lietuvoje pradėtos auginti tik nuo XVII amžiaus. Kavoliuose (gretimas Gudijos kaimas), buvo šio XIII a. didžiūno kalvės. Tokias išvadas teikia Gudijos kraštotyrininkas, buvęs Lentupio istorijos mokytojas Juzefas Bychovecas (knygoje ,,Lyntupy i navakole“). Jose kalviai kariams kaldavę ginklus ir žirgams pasagas.
,,Kilmingoji“ Daujotiškė – šiandienos nykstanti pasienio gyvenvietė. Sodybos ant išėjimo ribos. Tik J. Zibailos gražiai prižiūrima sodyba.
Nuotraukoje matome gyvenvietės senbuvį Ivaną Zibailą (kairėje) stovintį savo sodybos kieme su šių eilučių autoriumi ir besidalijantį prisiminimais: ,,Daujotiškė labai sena; buvo didelė kaip miestelis; prabočiai pasakodavo, kad kaime buvo didelių ponų palocai; tarpukariu kaime buvo 26 sodybos; po karo senimas išmirė; jaunimas išvyko į miestus; jų tuščių namų slenksčiai apaugo žole“…
Nuo Daujotiškės į rytus stūkso Dominikavo ir Svitailiškės gyvenvietės. Legendose minima, kad šie kaimavardžiai kilę iš kunigų kunigo (gal kunigaikščio Daujoto) ir jo svitos nakvynviečių. Didžiūno poilsio vieta pavadinta Dominikavu, o greta jos buvusi valdovo svitos nakvynvietė – Svitailiške. Laukas, kuriame ganėsi kunigų kunigo žirgai – Kunigo pieva. Šimtmečių kaitoje pieva apaugo mišku, bet iki šiol dar vis… Kunigo pieva.
Kur buvo vyresniojo kunigaikščio Daujoto ir jo šeimos narių kariniai, gynybiniai įrenginiai, kronikose neminima. Tačiau kelių kilometrų atstume nuo Daujotiškės į šiaurę, prie strateginio lietuvių genties didkelio, tokių senovės paminklų aptikta. Tai Strūnos aukštupyje dunksanti kelių piliakalnių ,,oazė“.
Kokiam Lietuvos didžiūnui senovėje šie gynybiniai įrenginiai priklausė?.. Istorijografijoje neminima. Beje, ir patys šie archeologiniai objektai beveik iki XX ir XXI amžių sandūros buvo nežinomi. O vietiniai gyventojai juos vadino vardais ir savo atžaloms pasakojo apie juos legendas. Laikas trumpino, karpė legendų juostas, palikdamas tik kertinius žodžius: Vortos kalne stovėjusią pilį (Kavalčiukų piliakalnis) puolė ,,bebarzdžiai juodaūsiai“; į Žeminykės kalną (Akvieriškės piliakalnis) ,,paniro auksu pakrauta eldija“; ant Pakartuvės kalno (Dvilonių piliakalnis) ,,pakarti sukilėliai“; ,,ant Prancūzkalnio užkasė lobį Napoleono kariai“… Ir pridėdavo: ,,tai buvę kunigų kunigo zomkai (pilys)“, saugoję Švenčionių pietines prieigas. Minimasis ,,kunigų kunigas“ identifikuojamas su vyresniuoju kunigaikščiu Daujotu. Jis minima 5-ių Lietuvai atstovavusių vyresniųjų kunigaikščių tarpe, pasirašiusių 1219 m. Lietuvos ir Haličio – Voluinės sutartį. Istoriko Z. Raulinaičio teigimu, kunigaikštis Daujotas žuvo 1226 m. lietuvių pralaimėto Usviato mūšio metu (Z. Raulinaitis. Lietuvos raiteliai. Kn. 1. Bruklinas. 1985 m. –P. 246, 251).
Kunigų kunigo vardas išbluko šimtmečių kaitoje. Dabar, kai jau išaiškinta daugiau istorijos paminklų ir sukaupta gausesnė informacija, galima prielaida, kad tai – kunigaikščio Daujoto ar jo giminės klano buvusios gynybinės pilys. Labai vėlai tiems kalnams suteiktas piliakalnių ,,statusas“. Todėl laikas, socialiniai įvykiai ir žemės darbai piliakalnių aplinkoje atliko ,,juodąsias“ korekcijas. Ypač tai pasakytina apie kolūkinį laikotarpį. Ypač pasireiškė vienas to laikotarpio ekonomikos ,,kėlėjas“, iš Rusijos atsiųstas XX a. viduryje į Lietuvos TSR kelti žemės ūkio. Vadovaudamas ,,Jaunosios gvardijos“ kolūkiui, intensyvino melioracijos darbus, o statant Skritutiškėje gyvulininkystės kompleksą, siekė ekonomiškumo. Tuo tikslu ,,numelioravo“ (išlygino) Akvieriškės piliakalnio gynybinį pylimą, išardė piliakalnio papėdėje buvusius saulės laikrodžio ir kalendoriaus žymeklius, o jų akmenis paklojo komplekso pamatuose. Pradėjęs kasti Akvieriškės piliakalnį, susilaukė skundų. Akvieriškės kaimo jaunimas piliakalnio aplinkoje rengdavo atrakcijas. Piliakalnio gelbėjimo tikslais, kad ,,bolševikiniai velniai jo nenukastų“, ant piliakalnio 1967 m. pastatė net katalikišką kryžių. Jį matome nuotraukoje.
Tada pirmininko žvilgsnis nukrypo į kitą ,,kurganą“ – Dvilonių (Pakartuvės kalną) piliakalnį, dunksojusį puskilometrio atstume nuo ūkio centro. Visą jo turinį mechanizatoriai paklojo gyvulininkystės komplekso privažiavimuose. Buvusio piliakalnio vietoje įrengė amoniakinio vandens saugyklą. Kolūkio pirmininkas bandė keisti ir vietovardžius, tačiau ne visada sėkmingai. Nors kai kas išliko žemėtvarkos dokumentuose iki šiol. Pvz. Strūnos intakas Rūdzynė buvo pervadintas Strunka. Rusakalbiui kolūkio vadovui pynėsi liežuvis, ištariant pro ūkio centrą Skritutiškę tekančio Rūdzynės upelio pavadinimą. Tai jis jo pavadinimą pritaikė savo kalbai – Strunka.
Autoriaus archyvo nuotraukos
