Žmogaus gyvenimas panašus į tekančią upę. Jis bėga, skuba ir, rodosi, niekada nesustos. Tačiau – neamžinas. Turėdamas pradžią, gyvenimas turi pabaigą. Sausio 15 d., eidamas 91-uosius, amžinybės upokšniais nubrido vienas žymiausių Lietuvos architektų, meškeriotojas-muselininkas ir gamtos bičiulis prof. Vytautas Brėdikis.
Su meškere nuo vaikystės
Gimė Vytautas Brėdikis 1930 m. lapkričio 26 d. Biržuose. Baigęs Dailės institutą dirbo Miestų statybos projektavimo institute ir 1964 m. tapo vyriausiuoju projektų architektu. Nuo 1965 m. dėstė Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). 1971 m. tapo docentu, 1984 – profesoriumi. 1988-1993 m. ėjo rektoriaus pareigas.
Paslaptingas žuvų pasaulis būsimą architektą paviliojo nuo vaikystės. Laikui bėgant paprasta meškerė visų gamtos pažinimo ir bendravimo su ja poreikių nepatenkino. Tad rankose atsirado muselinė meškerė. Profesorius tapo vienu iš elitinio žvejų būrelio, vėliau išaugusio į muselininkų klubą „Merkys“, puoselėtoju, atkakliai gynė Lietuvos muselininkų interesus.
Pasak buvusio aplinkosaugininko ir žuvininkystės specialisto Vytauto Radaičio („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr. 21), Biržų krašte būsimą architektą meškerioti mokė pagyvenusi tetulė ar „kaimynka“ ir jo pomėgis bendrauti su gamta, būti gamtos vaiku, liko visam gyvenimui.
Charizmatiška asmenybė
Labai šiltai savo bičiulį ir muselininką bendražygį prisimena ilgametis žūklės klubo „Merkys“ tarybos narys dr. Pranas Gudynas. Jis su šviesaus atminimo Vytautu Brėdikiu susipažino per museliavimą. Pradžioje prie Medžiotojų ir žvejų draugijos veikė muselininkų sekcija. 1985 m., po jos įkūrėjo ekonomisto Alfonso Kasulaičio (1947-1984) mirties, muselininkų sekcija tapo Muselininkų būreliu Nr. 1, o prof. V. Brėdikis buvo išrinktas jo vadovu.
„Šis visuomenei žinomas būrelio pirmininku išrinktas žmogus man padarė didelį įspūdį, nors tada buvau labai kritiškai mąstantis apie visus vyresnius už save jaunas žmogus. Iš jo tiesiog spinduliavo vidinė jėga. Jis turėjo Dievo dovaną įtikinti ir uždegti. Ačiū apvaizdai, nes vėliau jis tapo vienu svarbiausių mano gyvenimo mokytojų. Visus mus, jaunus muselininkus, stebino jo optimizmas, idėjų gausa, principingumas ir lyderystė. Šis gyvenimo džiaugsmu ir žmogiškumu pasižymintis žmogus buvo lėtokas, bet tuo pačiu metu ir nepaprastai energingas, reiklus ne tik kitiems, bet ir sau. Ši charizmatiška asmenybė mokėjo prisijaukinti sėkmę ir jo sumanyti projektai beveik visada pasisekdavo“, – teigia P. Gudynas ir priduria, jog, vadovaujant Profesoriui ir pritraukus daug energingų jaunų žmonių, prasidėjo aktyvi būrelio gamtosauginė veikla: „Saugojome upes, švietėme visuomenę, populiarinome museliavimą, kūrėme naująją žvejybos kultūrą. Vytautas buvo vienas iš tų, kurie inicijavo museliavimo varžybas. Manau, kad modernaus museliavimo epocha Lietuvoje prasidėjo nuo jo. Profesoriaus skatinami ėmėme saugoti Merkį, ruošti museliavimo pirmenybes, organizavome pirmąsias tarptautines varžybas su latviais. Jiems vadovavo garsus, tarptautiniu mastu žinomas, sportinės žūklės meistras muselininkas Janis Stikuts.“
Rūpestis tauriomis žuvimis
Apie tai ir pažintį su Profesoriumi pastabomis dalijasi Vytautas Radaitis.
„Per gyvenimą kartais pasiseka sutikti labai šviesių žmonių, su kuriais po to bendrauji daugelį dešimtmečių. Mes draugavome apie 40 metų. Mane, dirbantį Lietuvos žuvininkystės valdybos Žuvivaisos laboratorijoje ir pradėjusį upėtakių žuvivaisos darbus, profesoriui pristatė muselininkas Jonas Mikštas („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr. 21). Pasikalbėjus buvau pakviestas dalyvauti šios elitinės muselininkų sekcijos veikloje ir Dzūkijos upeliuose organizuoti margųjų upėtakių gausinimo darbus. Kartu su Profesoriumi radosi daug jaunų pagalbininkų ir mūsų pastangos nenuėjo veltui. Pradėjome rinkti lašišinių žuvų ikrus, dirbtinai veisti upėtakius ir žuvinti jais Merkio bei Žeimenos intakus. Sekciją reorganizavus į Muselininkų būrelį Nr. 1, 1985 m. jam buvo priskirtos Merkio ir Žeimenos upės ir pavesta jas saugoti nuo brakonierių bei rūpintis, kad jos nebūtų teršiamos ir niokojamos. Profesorius vykdė žūklės museline meškere populiarinimo politiką, siekė pritraukti į būrelį ne vien visuomenės elitą, bet ir visus norinčius kelti žūklės kultūrą ir saugoti tauriąsias žuvis. Jo iniciatyva pradėtos vykdyti museliavimo varžybos, tarp jų ir neoficialios Lietuvos museliavimo pirmenybės, vėliau peraugusios į Nacionalinį žūklės museline meškere čempionatą“, – prisimindamas į amžinus žvejybos plotus išėjusį bičiulį pasakojo žuvininkystės specialistas, 8 kartus muselinės meškerės Lietuvos čempionas Vytautas Radaitis. Vėliau, dirbdamas Gamtos apsaugos komiteto Žuvininkystės skyriaus vedančiuoju inspektoriumi, V. Radaitis, pagal Profesoriaus paruoštus sąrašus, gaudavo muselininkams žvejybai upėse reikiamus leidimus. Prisimindamas savaitines savo bičiulių išvykas plaukiant Merkio upe, pašnekovas akcentavo, jog tada, naudojant be užkarpėlių kabliukus, Profesoriui pritariant pradėtas taikyti principas „pagavai- paleisk“.
Menininkas ir grožio puoselėtojas
Pasak bičiulių ir bendražygių muselininkų, šis, mokantis džiaugtis optimistas, visur ieškojo grožio, paprastumo ir funkcionalumo.
„Kiekviena Profesoriaus žvejiškos ekipuotės detalė išieškota, dažniausiai paties pasigaminta ar patobulinta. Iš karklų vytelių originalus savadarbis žuviai dėti krepšelis. Ypač puikios jo paties sugalvotos ir surištos dirbtinės muselės – gražios ir patrauklios žvejams gal net labiau nei žuvims. Tikras šedevras mūsų žūklės klubo „Merkys“ emblema“, – vardijo grožio puoselėtojo išskirtinumą dr. Pranas Gudynas ir paminėjo žvejiškų susitikimų nepralenkiamą kulinariją. Ypač gardi būdavo prie upės iš kiršlių, su būdingu pedantiškumu, verdama „susimacavojusi“ žuvienė ir šviežiai sūdyti kiršliai.
Išėjusio bičiulio nagingas rankas prisimena ir V. Radaitis: „Prof. V. Brėdikis buvo ne tik gabus ir sėkmingas meškeriotojas, bet turėjo gerą galvą ir rankas. Atsivežęs iš užsienio muselinės meškerės ruošinius jis pats pasidarė labai dailų įrankį. Lengvutė, tinkamai subalansuota meškerėlė lipo prie rankos ir traukė muselininkų akį. Profesorius buvo preciziškas estetas, viską apgalvodavo iki smulkiausių detalių. Žieminei žvejybai meškerę kūrė visus metus, bet pasidarė tokią, kurios visi pavydėjome. Mano akim žiūrint, architektūra yra menas, todėl a. a. Profesorius žvejojo kaip menininkas“.
Tarnystė žuvininkystei
„Profesorius V. Brėdikis buvo ne tik žymus architektas, bet ir vienas aktyviausių visuomeninio šalies žuvininkų judėjimo dalyvių. Išrinktas į Žuvininkų sąjungos valdybą, jis kelias kadencijas iš eilės ėjo šias visuomenines pareigas ir, negaudamas jokio atlygio, gaišo daug laiko su kolegomis lankydamasis įvairiose valdžios įstaigose, sprendžiant aktualias mūsų krašto žuvininkams problemas“, – sako Žuvininkų sąjungos prezidentas Algirdas Domarkas. – Kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. gruodžio mėn. 15 d. nutarimu Nr. 1458 mėgėjiškos žūklės srityje buvo panaikinusi visas lengvatas, mokestis už žūklę tapo privalomas ne tik pensininkams, invalidams, bet net mažamečiams vaikams. Aiškiai buvo persistengta, todėl Žuvininkų sąjungos nariai kartu su Profesoriumi kreipėsi į Lietuvos Vyriausybės Peticijų komisiją, prašydama apsvarstyti galimybę pakeisti nevykusį sprendimą. Komisija peticijai pritarė. Vyriausybės pavedimu Aplinkos ministerija turėjo parengti atitinkamo teisės akto projektą, panaikinant nerealias ankstesnes nuostatas. Tokių situacijų buvo ne viena“, – pasakoja daug metų su V. Brėdikiu draugavęs A. Domarkas ir primena, jog 2013 m. rugsėjo 7 d. Žuvininkų sąjungos visuotinis susirinkimas prof. Vytautui Brėdikiui suteikė GARBĖS NARIO vardą. Taip įvertintas jo didelis poveikis apjungiant visuomenę žuvininkystei tobulinti. Pasak A. Domarko, prof. V. Brėdikį tikrai prisimins ne tik mūsų krašto architektai, bet Žuvininkų sąjungos nariai.
Bičiulius burdavęs optimistas
Tokį Profesorių prisimena daug darbų su juo nuveikę bendraminčiai bei bendražygiai.
„Mūsų Vytautas buvo puikų humoro jausmą turintis intelektualas. Jeigu Žuvininkų sąjungos renginiuose išvysti būrelį kolegų ir išgirsti juoką, žinai, jog ten Vytautas pasakoja apie kokį nors juokingą atsitikimą ar sąmojingai vertina eilinį valdžios sprendimą. Susirinkimas iš karto tapdavo jaukesnis ir šiltesnis“, – prisimena A. Domarkas.
„Mums, jaunesniems, Profesorius buvo minkštas ir juokdarys, mokantis pasidžiaugti optimistas“, – sako 22-jais metais už Velionį jaunesnis V. Radaitis.
Įdomūs ir fotografo bei žvejybos įrankių meistro Gintauto Stančiko („Žaliasis pasaulis“ 2010 m Nr. 36) prisiminimai.
„V. Radaičio ir J. Mikšto rekomenduotas tapau Muselininkų būrelio Nr. 1 nariu ir susipažinau su jo vadovu prof. Vytautu Brėdikiu. Vieno renginio metu apsistojome Puvočių kaime esančioje poeto Prano Raščiaus (1932-1987) sodyboje ir Merkyje museliavome kartu su latviais. Jiems vadovavo garsusis muselininkas Janis Stikuts. Antrą dieną, vaikščiodami pakrante ir mėtydami muselę, pamatėme sraunumose įsibridusius muselininkus ir Profesorius sako: „Būtų gerai mūsų būreliui turėti ARKLĮ. Apsižergei ir nubridai mėtydamas muselę“. Juokaudami pradėjome fantazuoti apie įvairius kitus variantus, bet tas arklys nepasimiršta man iki dabar“, – atvirauja G. Stančikas ir sako, jog kalbant šiam didžiulio intelekto ir gilaus humoro žmogui, turėdavai gerai įsiklausyti, ar kalba rimta, ar subtilus humoras.
Šis kuklus žmogus savo gimtadienių nesureikšmindavo. Štai 2005 m. Žuvininkų sąjungos valdybos posėdyje pasveikintas su 75 metų jubiliejumi, šmaikštavo, jog 75 metai – anoks čia jubiliejus. O 77 metukai – kas kita, mat jam septyniukės arčiau širdies esančios…(„Žaliasis pasaulis“ 2005 m. Nr. 44).
2019 m. spalio 9 d. Aplinkos ministerijoje paminėtas dr. Juozo Savicko (1919-2019) šimtmetis („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr.35). Profesorius kalbėjo apie savo ilgametę draugystę, dalyvavo diskusijoje aptariant J. Savicko įamžinimo galimybes. Kadangi gyvenome gretimuose namuose, aš , žinodamas durų kodą, „Žaliąjį pasaulį“ įdėdavau į jo pašto dėžutę. Laiptinėje atsiradus telefonspynei, patekti į laiptinę tapo sunkiau.
Nenorėdamas trukdyti žmogaus paprašiau, kad mane įleistų mūsų mikrorajoną aptarnaujanti paštininkė. Paslaugi moteris patarė nesivarginti, nes ji padarys tai su malonumu. Pasakius pašto dėžutės numerį paštininkė apsidžiaugė: „O, tai čia profesoriui Brėdikiui“. Paklausta, ar jį pažįsta, tepasakė: „Tokio žymaus žmogaus neįmanoma nežinoti“.
Pastaruoju metu, vaikščiodamas su savo šunyte, dažnai sutikdavau Profesorių grįžtantį iš netoli namų esančios parduotuvės. Ėjo sunkiai, pasiramsčiuodamas lazdele, todėl net kelis kartus prašiau leisti panešti jo produktų krepšelį. Atsakymas visada buvo vienodas: „Jokiu būdu, kol galiu, man reikia judėti ir apsitarnauti pačiam“. Kol pasikalbėdavom, padėdavo nešulį greta šaligatvio, po to vėl smulkiu, nespėriu žingsneliu produktais nešinas sukdavo kiemo link…
Teisus V. Radaitis sakydamas: „Profesorius buvo nepaprastai nuoširdus ir geras žmogus. Labai gero būdo ir linksmų plaučių. Jis mokėjo bendrauti su jaunesniais žmonėmis, su juo buvo malonu susitikti. Kai pagalvoju apie jį, matau prieš akis tokią viziją: saulėta graži vasaros diena; čia pat burbuliuoja Merkys, kurio pakrante mes tyliai einame su meškerėmis kažką pasišnekučiuodami. Tokį aš jį prisimenu“.
… Žmonių pėdas nuplauna vanduo, užpusto smėlis, o prisiminimus įveikia nebent laikas. Tačiau ir jis bejėgis ištrinti, kas giliai pasėta atmintyje.
