Žinia, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija steigia Ričardo Kazlausko premiją nudžiugino visus, pažinojusius šį gamtai gyvenimą paskyrusį žmogų. Jo vestos televizijos laidos „Langas į gamtą“, „Gamtos duris atvėrus“ ir visa kita švietėjiška veikla skatino žmones geriau pažinti Lietuvos gamtą ir ją tausoti. Garsaus zoologo ir pedagogo diegiama meilė gamtai itin reikšminga buvo vaikams bei jaunimui ir lėmė ateityje rinktis gamtos mokslų studijas. Džiugina numatymas šia premija skatinti pedagogus ir atsidėkoti jiems už papildomas iniciatyvas ir nuopelnus raginant moksleivius domėtis gamtos mokslų disciplinomis – geografija, biologija, chemija bei už puikų moksleivių paruošimą.
Žymusis zoologas priglausdavo, gydydavo ir augindavo įvairiausius gyvūnus, sudarydamas jiems tinkamas sąlygas. Ne veltui buvo sakoma, kad jo butas labiau panašus į džiungles, nei į patogų būstą. Vertindamas gyvūnų pažintinę naudą vaikams ir jaunimui, jis pritarė ir skatino gyvūnų kampelių atsiradimą ugdymo įstaigose ir bendravo su šį darbą atliekančiais pedagogais. Taip jau nutiko, kad ir man buvo lemta iš arčiau pažinti garbųjį gamtininką, bendrauti, jausti jo palaikymą, už kurį aš ir šiandiena jam esu dėkingas.
Sulaukėme svečio
Susipažinti su Lietuvoje populiariu ir mylimu gamtininku man padėjo atsitiktinumas. 1968 m. pagal paskyrimą Šilalės vidurinėje mokykloje (dabar Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija) moksleivius mokiau chemijos, vėliau, apšilęs kojas, pradėjau vadovauti Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) Šilalės skyriaus jaunųjų žvejų sekcijai. Šilalė rajono pionierių namuose subūriau jaunųjų filatelistų būrelį ir pradėjęs domėtis akvariumine literatūra, įsirengiau akvariumą namuose. Vieną nedidelį mokyklinį akvariumą su gupiais pastačiau Pionierių namų direktorės Reginos Bytautienės kabinete. Nuolat ateinantys pažiūrėti žuvyčių vaikai trukdė dirbti ir ji paprašė burti akvariumininkų būrelį. Pradžioje atsikalbinėjau, sakiau turiu mažai žinių. Matydama darbo su filatelistais rezultatus moteris sakė: „Matai, vaikams to reikia ir tu tikrai gali. Padidinsim būrelinio darbo valandas ir imkis darbo“. Iš Švietimo skyriaus mokymo priemonių sandėlio paėmiau visus ten buvusius akvariumėlius ir juos apgyvendinau. Nors ir nedidukai, septyni akvariumai kaip magnetas traukė vaikus. Jų susirinko daug ir turimų akvariumų nepakako. Teko būrelyje pradėti patiems gaminti akvariumus. Sulaukus pagalbos iš tėvų, draugų ir ūkinių organizacijų mes darėme už mokyklinius akvariumus žymiai didesnes talpas, sėkmingai veisėme žuvis ir augalus. Direktorė buvo teisi, vaikams to būrelio tikrai reikėjo, o man buvo malonu matyti, su kokiu noru filatelistai, akvariumininkai ir žvejai domisi gamta, gilinasi ir praplečia pamokose įgytas žinias. Papildomo ugdymo darbas man sekėsi, todėl sužinojęs , jog, pagal „Žinijos draugijos“ liniją, į Šilalės kultūros namus su vieša paskaita atvyksta visų laukiamas gamtininkas Ričardas Kazlauskas, pagalvojau, kokia laimė būtų pabendrauti su juo Pionierių namuose. Direktorė šiai minčiai pritarė, susiskambimo su Švietimo skyriumi ir, jam padedant, mes garbaus svečio sulaukėme.
Aplankė ir įvertino
Pasimatymas su meilę gyvūnams propaguojančiu gamtininku buvo labai šiltas, svarbus mano filatelistams, žvejams ir ypatingai akvariumininkams. R. Kazlauskas su dėmesiu apžiūrėjo filatelijos parodai gamtine tematika paruoštus darbus ir pabrėžė, kad kolekcionavimas tikrai padeda pažinti gamtą. Jam patiko MŽD Šilalės skyriaus valdybos sutikimas priimti vaikus į draugiją ir, išlaikius jaunojo meškeriotojo egzaminą, galimybė nemokamai įsigyti žvejo mėgėjo bilietą. Išklausinėjęs vaikus, kokias žuvis dažniausiai gaudo, svečias pasidžiaugė, kad Šilalės tvenkinyje jie stebi lydekų, kuojų, lynų nerštą, padeda jas saugoti, rengia dirbtines neršyklas. Vaikystėje nuo akvariumo pradėjusiam pažintį su gamta ir vertinančiam pažintines akvariuminės žuvivaisos galimybes mokslininkui patiko mūsų turimų žuvų įvairovė ir vešlūs augalai. Mane pagyrė už tinkamą žuvyčių pašarinės bazės organizavimą, kartu su vaikais ciklopų, dafnijų, uodų lervų paieškas aplinkinėse balose, klumpelių, verpečių, nematodų, enchitreidų auginimą ir sėkmingą akvariuminių žuvų veisimą. Didžiulio pritarimo sulaukiau, kad per vaikų domėjimąsi žuvimis skatinau pamėgti chemiją. Sudarytos galimybės Pionierių namuose vaikams atlikti pH, vandens kietumo ir deguonies kiekio vandenyje nustatymo bandymus rodė papildomo ugdymo reikšmę gamtos pažinimui ir įvairių mokslų žinių tarpusavio ryšį.
Lemtingas patarimas
Žymus mokslininkas ir pedagogas R. Kazlauskas, vertindamas sudarytas galimybes vaikams prasmingai leisti laisvalaikį ir siekti papildomų žinių, išsakė ir vieną tolimesniam darbui vertingą pastabą: „Viskas pas jus gerai ir įdomu. Gerai, kad kažkas jus remia metalo kampuočiu, stiklu ir komponentais glaistui gaminti, tačiau akvariumai ne visi vienodi. Skirtingi gabaritai neleidžia jų harmoningai išdėstyti, todėl nukenčia estetinis vaizdas. Akvariumininkų būrelio patalpa nedidelė, todėl čia tiktų vienodų dekoratyvinių akvariumų sienelė. Paskutiniu metu Vilniuje, pagaliau, jau prekiaujama apie 100 litrų talpos kokybiškai pagamintais akvariumais. Koks 10 akvariumų šiai patalpai labai tiktų“, – atsisveikindamas pastebėjo ir patarė jų įsigyti visos Lietuvos mylimas gamtininkas.
Direktorei ši idėja patiko ir moteris ėmėsi žygių jai įgyvendinti. Švietimo skyriuje docento R. Kazlausko išsakytai nuomonei niekas neprieštaravo, skyrė lėšas brangiam pirkiniui, o man reikėjo pasirūpinti tuos akvariumus gauti ir juos parsigabenti. Tais laikais sunkiausia buvo ne pinigai, jų vaikų reikmėms niekas negailėjo, problema buvo norimas prekes gauti, bet nuvažiavus į Vilnių man pasisekė viską sutvarkyti.
Parsivežėm, bet…
Pavyko ir su transportu. Tarpkolūkinės statybos organizacijos sunkvežimis turėjo iš sostinės parsivežti užsakytas detales ir tikėjosi, kad liks vietos akvariumams. Žūklės ir medžioklės prekių parduotuvėje, tuomet vienintelėje Vilniuje, akvariumus gavau be vargo ir išsinešęs į kiemą ilgai laukiau transporto. Vakarop jis pasirodė, o manęs ir vairuotojo vos neištiko šokas. Mašinoje daugiau kaip puse kėbulo buvo prikrauta didžiulė krūva metalinių detalių, o mes dar turėjome susikrauti akvariumus. Gerai, kad buvau pasiėmęs krūvą vilnonių antklodžių, o vairuotojas vinių. Jas kalėm į kėbulo grindis. Jos stiklinį krovinį saugojo nuo slankiojimo. Apgaubę akvariumus antklodėmis, tikėjomės akvariumus parvežti nesudaužytus. Mums pasisekė. Rėmėjai netrukus dovanai suvirino tvirtus stovus. Juose patalpinome 9 akvariumus ir į visus pripylėme vandens, kad iš glaisto pasišalintų kenksmingos medžiagos. Buvau namuose kai paskambino direktorė: „Mokytojau, greičiau atbėkite, atsitiko nelaimė“. Atbėgau strimgalviais. Visa laimė, akvariumai sveiki. Svorio neatlaikė sutrūniję grindų balkiai ir jos įlūžo. Stelažai su akvariumais tik pakrypo, nuo griūties juos išgelbėjo siena. Su vaikais išleidome vandenį, iškraustėme patalpą ir laukdami kapitalinio remonto pabaigos dažnai prisimindavome iš Vilniaus apsilankiusį mylimą svečią. Jo patarimus realizavome, įsirengėme gerą estetišką akvariuminę, tik gaila į Šilalę profesorius daugiau neatvyko, vaikai džiaugėsi matydami jį televizoriuje, o man su R. Kazlausku teko bendrauti jau dirbant Respublikiniuose pionierių rūmuose (RPR) Vilniuje.
Netikėta dovana
1983 m. rudenį RPR Gamtininkų skyriuje tapau metodininku ir akvariumininkų būrelio vadovu. Čia susipažinau su antraeilininkais, dirbančiais Zoologijos parazitologijos instituto (ZPI) (dabar – Gamtos tyrimų centras) moksliniais darbuotojais, Pranu Mierausku ir knygos „Akvariumo ABC“ autoriumi Algiu Bubinu. Skyriuje tuo metu buvo viena banguota papūgėlė ir vienas pradėtas įrengti akvariumas, taigi būtinai reikėjo akvariuminės. Ją įrengti padėjo Šilalėje įgyta patirtis, Vilniaus akvariumininkai, vaikų tėvai ir abu ZPI mokslininkai. Vaikų turėjome labai daug. P. Mierauskas dirbo su ornitologais, A. Bubinas ir aš su akvariumininkais. Gedimino kalno papėdėje RPR gamtininkai buvo įkurti kieme esančiame niūriame pastate, todėl akvariuminė jį pagyvino, padarė jaukesniu. Viskas būtų taip ir likę, bet A. Bubinas paprašė jo egzotiniams žalčiams veisti laboratorines peles… Vaikai pamatę peles į RPR Gamtininkų skyrių iš namų pradėjo nešti papūgėles, jūrų kiaulytes, žiurkėnus ir kitus augintinius. Paaiškėjo, jog vaikams akvariumų negana – reikalingas gyvūnų kampelis. Taip nei iš šio, nei iš to, ant mano galvos nukrito jo kūrimo rūpesčiai. Jame netruko atsirasti žiurkės, japoniškos putpelės, geltonskruostis žaltys, o viena močiutė atnešė nieko neėdantį stepinį vėžiuką, kuris pasirodė esąs tikrų tikriausias balinis vėžlys. Apie tai, jog RPR Gamtininkų skyriuje atsirado gyvūnų kampelis R. Kazlauskas, tikėtina, sužinojo iš savo žento P. Mierausko ir padovanojo mums gražuolį šešką.
Paspruko į požemius
Buvo malonu vėl pabendrauti su gyvūnu mylėtoju ir gauti tokią brangią dovaną, tik bėda – neturėjome jam paruošto tinkamo narvo, todėl šešką laikinai patalpinome į dvi iš aliuminio virbų suvožtas dėžes buteliams laikyti. Išklausęs, kaip šešką maitinti ir prižiūrėti geradarį gamtininką išlydėjau, o pats išskubėjau į Vilniaus pedagoginį institutą. Taip jau nutiko, kad žymus geografas Rimantas Krupickas sumanė būsimus geografus supažindinti su filatelija ir kitomis kolekcionavimo rūšimis. Tuo metu Liaudies švietimo ministro pavaduotoju buvo daug metų Vilniaus filatelistams vadovavęs Romanas Podagelis. Jam pasiūlius aš tapau vienos būsimų geografų grupės filatelijos propaguotoju. Tą dieną, kaip visada, dalinausi su studentais savo darbo su vaikais ir jaunimu patirtimi, bet galvoje vis sukosi mintis, kažin, kaip jaučiasi tas mums padovanotas šeškiukas. Po užsiėmimo iškart paskambinau į skyrių ir, o siaube, sužinojau, kad jis pabėgo ir pasislėpė po grindimis. Atsitiko tai, ko labiausiai bijojau. Mūsų apleistoje, niekada remonto nemačiusioje, patalpoje visuose kampuose žiojėjo žiurkių išgriaužtos didžiulės skylės. Įkalinimas šeškui nepatiko. Jis dantimis atlenkė porą dėžės virbų, nėrė į vieną iš angų ir pateko į buvusių Valdovų rūmų požemius.
Nedrįsome pasakyti
Grįžau susikrimtęs ir galvojau, kokia gėda bus prisipažinti geradariui jo dovaną pradanginusi. Abu antraeilininkai su vaikais dirbti iš ZPI ateidavo po darbo. Tą vakarą su būreliu dirbo A. Bubinas. Pasiguodžiau apie ištikusią nelaimę. Jis mane nuramino ir sakė manąs, jog šeškas, anksčiau ar vėliau, tikrai pasirodys ir patarė neskubėti R. Kazlauskui pranešti apie netektį. Palikdami patalpą netoli pragraužtų kampų išdėliojome mėsos ir žuvies gabaliukų, o ryte aš pamačiau, kad naktinis svečias vaišių ragavo. A. Bubinas buvo teisus, toli bėgti šeškas nesiruošia. Kai kitą rytą radau paverstus ir iškapstytus gėlių vazonėlius, supratau, jog mūsų bėglys naktimis jaučiasi tikru šeimininku. Kai iš akvariumo dingo vaikų mylima gražuolė dvidėmė ciklazoma, teko nakčiai gelbėti ne tik gėlytes bet ir aklinai uždengti visus akvariumus. Bėglys darėsi vis drąsesnis. Vakarais iš po grindų išlįsdavo, pasmaguriaudavo vaišių, bet nesiduodavo pagaunamas. Su A. Bubinu nutarėme gaudynių neskubinti, bėglio negąsdinti, o profesoriaus R. Kazlausko nenuliūdinti. Priprato gyvūnas ir prie mano vakarojimo, pradėjo manęs nebijoti, vaikštinėjo tarp tvarkomų dokumentų, tačiau nesidavė paimamas į rankas. Jį pagauti padėjo atsitiktinumas. Po eilinės mano popierių revizijos pamačiau, jog šeškas ieško vandens ir ropščiasi į vandeniui nusistovėti skirtą statinę. Palipa aukštyn ir slidžiu paviršiumi slenka žemyn. Man beliko po juo pakišti graibštą ir jis pats į jį nuslydo. Specialiai jam auginti buvo paruoštas narvas su tamsia patalpa poilsiui. Pateikęs skanėstų ir vandens lengviau atsikvėpiau ir galėjau ramiai laukti kito profesoriaus apsilankymo. Tik papasakoti apie pabėgimą ir gaudymą taip ir neišdrįsau. Šeškiukas prie žmonių greitai priprato, leidosi imamas į rankas ir vaikai jį praminė Kukuliu. Apie Gedimino kalno papėdėje atsiradusį gyvūnų kampelį greitai sužinojo ekskursijų vadovai ir pradėjo lankyti mus su Vilniaus svečiais. Ypatingai jiems patikdavo su kukuliu atliekamas triukas. Paėmęs gyvūną į rankas sakydavau: „Kukuli išsižiok“ ir jis plačiai išsižiodavo. Iš nuostabos niekas nepastebėdavo, kaip mano pirštai paliesdavo žandikaulių sunėrimo vietą ir tik tada automatiškai Kukulis išsižiodavo.
Papiktino paroda
Ryšiai su profesoriumi R. Kazlausku nenutrūko ir persikėlus į naujas patalpas, gautas kartu su Respublikinių pionierių ir moksleivių rūmų pervardinimu į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą (LVJC), (dabar – Sostinės vaikų ir jaunimo centras). Naujuose rūmuose pagal projektą buvo erdvi, žaisloteka pavadinta patalpa. Vaikų žaidimams ji nelabai tiko, o parodoms organizuoti buvo pats tas. Šią patalpą gyvūnų parodai organizuoti mėnesiui išsinuomojo užsienietis verslininkas. Gamtininkų skyriaus vaikai su vadovais galėjo parodą lankyti nemokamai, tačiau mes, gavę būsimų eksponatų lotyniškus pavadinimus, turėjome surasti lietuviškus. Parodoje eksponuoti ropliai, varliagyviai ir kiti padarėliai buvo įdomūs. Galvojome, jog jie patiks ir R. Kazlauskui, tačiau profesorių komercinė paroda labai nuvylė. Jį piktino netinkamos gyventi sąlygos, bloga priežiūra, maistas ir rodomi ligoti gyvūnai. Lygiai taip pat parodą įvertino apsilankęs Selemonas Paltanavičius. Pasirodo, iš svetur atvykusiam komersantui uždarbis rūpėjo daugiau nei gyvūnų gerovė. Mums tai buvo pamoka, jog komercija ne visada gyvūnų atžvilgiu yra sąžininga. Auginamiems ir eksponuojamiems gyvūnams būtinai turi būti sudaromos tinkamiausios gyvenimo sąlygos. Juos reikia laiku ir tinkamai maitinti ir gerai prižiūrėti.
Įdomi meškerionė
Tarp tuo metu LVJC gamtininkų skyriuje daug vaikų norėjo meškerioti. Antraeilininko Steponu Pučinsko grupėje jie netilpo, todėl vienus savo akvariumininkus perleidau kitam vadovui (Kazimierui Zenovičiui) ir pradėjau vadovauti žvejams mėgėjams. Atėjus į žvejų būrelį Egidijui Kazlauskui žiemą pakviečiau prof. R. Kazlauską kartu pameškerioti su sūnumi ir kitais mano vaikais. Profesorius pasirinko Verkių regioniniame parke arčiausiai „Ežerėrių“ stotelės telkšantį bevardį ežerėlį. Visiems neblogai kibo ešeriukai, tačiau profesoriaus meškerėlė turėjo tuo metu mėgėjų dažniausiai naudojamą sargelį. Kibimo metu viršutinis sargelio žiedas pasiekdavo ant meškerėlės viršūnėlės esantį apatinį ir klebtelėdavo. Stepono vaikai ir maniškiai jau naudojo tarp sportininkų populiarėjančius plastiko sargelius ir tuos, senoviškus, praminė „klepsynomis“. Profesorius tokių sargelių dar nenaudojo ir naująją išmonę vertino nepatikliai, nors vaikų laimikiai rodė naujų sargelių pranašumą prieš „klepsyną“.
Po kelių dienų sulaukiau skambučio. „Žinai, pasidariau aš tokį pat sargelį ir išbandžiau jo darbą akvariume. Jis poledinėje žvejyboje tikrai nepamainomas“, – naujovišką patirtį įvertino Egidijaus tėtis.
Prabėgo nemažai metų ir patobulinta „klepsyna“ tapo nepamainoma meškeriojant seliavas. Dabar meškeriotojų bendruomenė šiuos sargelius vadina „chlapūškėmis“. Tokį sargelį turinti meškerėlė tinka žvejoti nuo ledo ir iš valties, o šio įrankio kaina siekia apie 50 eurų.
„Kukulakė“ – mažiems ir dideliems
LVJC vaikams žadėtas „rojus“ greitai baigėsi – būreliai tapo mokami, o kainos sunkiai įkandamos. Būrelių vadovai buvo spaudžiami iš vaikų surinkti kuo daugiau pinigų. Ne visi tėvai jų turėjo ir gamtiniai būreliai vienas po kito nustojo egzistavę. Likvidavus LVJC gamtininkus nuo 2001 m. pabaigos pradėjau darbą Nevalstybinių vaikų globos namų Vilniaus „SOS vaikų kaime“.
Kadangi žurnalo „Meškeriotojo“ skaitytojams buvau žinomas dėdės Vacio vardu, juo pradėjo mane vadinti ir SOS kaimelio vaikai. Darbas su jais man labai patiko: bibliotekoje aš keisdavau jų perskaitytas knygas, mokiau teisingai rinkti pašto ženklus, padėjau prižiūrėti ir puoselėti SOS šeimose įrengtus akvariumus, mokiau meškeriojimo, organizavau renginius, išvykas, stovyklas ir žvejų varžybas. Šiam darbui, kaip ir anksčiau, man talkino gausus mano darbą vertinančių ir norinčių padėti vaikams rėmėjų būrys. Itin vaisingas bendradarbiavimas buvo su UAB „Stalmos“ remiamu Vilniaus akvariumininkų klubu ir jo vadovu Rolandu Morkūnu. Šio klubo nariai talkino SOS šeimose įrengiant akvariumus, bibliotekoje organizuodavo renginius ir parodas. Vienoje iš jų visos SOS kaimo bendruomenės akį džiugino dekoratyvinių akvariumų ir kambarinių augalų kompozicija. Su dideliu susidomėjimu parodą aplankė ir prof. R. Kazlauskas. Garbiajam svečiui, akvariumų laikymo Lietuvoje pradininkui, paroda labai patiko. Klubui, su nuoširdžiais linkėjimais, profesorius paliko 1993 m. išleistą knygą „Žalioji Kukulakė“. (Šiuo vardu buvo vadinama profesoriaus visos šeimos mylėta papūgėlė – Kubos žalioji aratinga.) SOS vaikai taip pat neliko nuskriausti. Jiems pluoštą savo įdomios knygos egzempliorių svečias paliko bibliotekoje („Žaliasis Pasaulis“ 2008 m. Nr. 22; „Meškeriotojo“ žurnale „Dėdės Vacio kampelis“ 2008 m. Nr. 7). Kadangi kaimelio vaikai turėjo ne tik akvariumus, bet augino ir įvairius gyvūnėlius, „Žalioji Kukulakė“ ėjo iš rankų į rankas ir pasklido SOS šeimose. Netrukus aš vėl susidūriau su šia „labai mažiems ir labai dideliems“ profesoriaus parašyta knyga. „Žaliosios Kukulakės“ redaktorius buvo šviesaus atminimo Zenonas Butkevičius. Ilgametis žurnalo „Mūsų gamta“ darbuotojas ir „Žaliojo pasaulio“ redaktoriaus pavaduotojas. Šis taurus gamtos žurnalistas bendravo su visais, kam rūpėjo gyvūnai, gamta, talkino su jaunaisiais gamtininkais dirbantiems vadovams. „Mūsų gamta“ rūpinosi „Žaliosios Kukulakės“ platinimu, bet vietoje šio žurnalo pasirodžius leidiniams „Medžiotojas ir meškeriotojas“ ir „Hobby“ daug „Žaliosios Kukulakės“ egzempliorių liko neišplatinta. Zenonas pasiūlė paimti didžiulį šūsnį šių knygų ir dalinti jas su manimi bendraujantiems vaikams. Džiaugiuosi, kad galėjau šiuo unikaliu leidiniu pradžiuginti ne tik vilniečius, bet ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius „Dėdės Vacio kampelio“ bičiulius.
1997 m. „Šviesos“ leidykla išleido Ričardo Kazlausko knygą MANO NUMYLĖTINIAI. I dalyje pakartota ŽALIOJI KUKULAKĖ, o II dalis pavadinta MARKIZAS IR MARKIZETĖ. (Šitaip vadintos voverinės beždžionėlės.) Tai išsamus gamtininko dienoraštis apie stebėtus gamtoje ir laikytus namuose gyvūnus, džiaugsmus ir rūpesčius.
Pasiūlė talkinti
Atėjo finansiškai sunkūs 2009 metai. Taupant lėšas Vilniaus „SOS vaikų kaimas“ panaikino socialinio darbuotojo etatą ir aš tapau tikru pensininku, tačiau darbų netrūko. Be draugystės su „Žaliuoju pasauliu“ toliau vaikams ir jaunimui rašiau „Dėdės Vacio kampelį“, talkinau jaunųjų žvejų renginiuose. Taip nutiko, kad PC „Panorama“ ir UAB „Stalma“ sumanė vaikams rengti gėlavandenių ir jūrinių akvariumų parodą. Kvietimas talkinti šioje šventėje man buvo netikėtas ir įdomus. Pagalvojau – čia kažkas iš Vilniaus akvariumininkų klubo sumanė mane pasiūlyti. „Stalmoje“ sužinojau, kad renginyje dalyvauti buvo kviečiamas prof. R. Kazlauskas. Dėl ligos negalėdamas padėti profesorius rekomendavo mane. Aš jam paskambinau, padėkojau už pasitikėjimą ir pažadėjau viską tinkamai atlikti. Jis sakė, vertinantis mano ilgą darbo su jaunaisiais gamtininkais patirtį ir tiki, jog renginyje bus pavaduotas tinkamai. Akvariumų parodos organizatorė UAB „Stalma“ nutarė mane ir savo biologę-vadybininkę Jolantą Greitnickaitę padabinti vaikams patinkančiais apdarais. Iš manęs padarė Neptūną, o mano partnerė tapo gražuole Nimfa. Aš turėjau vaikams paruošęs nesudėtingus viktorinos klausimus. Norėdamas paryškinti egzotinių ir mūsų krašto žuvų panašumus bei skirtumus pakabinau Lietuvos gėlavandenių žuvų plakatus. Vaikai juose ieškojo žvynų neturinčių, dantytų, ūsuotų, tinkamų laikyti akvariumuose mūsų krašto žuvų. Vandens gyvūnų piešimo konkurse talkino linksmas jūreivis ir vaikų numylėtinis šuo Pifas. Visą dieną trukusi šventė patiko vaikams ir jų tėveliams. Tik patys mažiausieji karūnuotą dėdę karaliumi šaukė arba nedrąsiai glaudėsi prie tėvelių, o Nimfa Jolanta patiko ir vaikams ir nebe pirmos jaunystės parodos lankytojams („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 6; „Meškeriotojo“ žurnale „Dėdės Vacio kampelis“ 2010 m.).
Vaikams reikia gyvų padarėlių
Po renginio paskambinau Profesoriui, pasidžiaugiau „Stalmos“ direktoriaus Petro Paleko nuostata nieko negailėti vaikams, o visą gyvenimą gamtai ir žmonių santykiams su gyvūnais skyręs pedagogas tarstelėjo: „Būtų gerai, kad visi taip galvotų…“ Vaisingas ryšys su „Stalma“ truko ilgai. Netekęs pareigų vaikų kaimelyje savanoriavau Labdaros ir paramos fonde „Levictus“. Čia po pamokų susirinkdavo socialiai remtini vaikai. Ruošti pamokas ir prasmingai leisti laiką jiems padėdavo mano dukra Edita. Su ja sutarėme, kad globojamiems vaikams akvariumas labai praverstų. Užteko apie tai „Stalmoje“ užsiminti, pasakyti adresą ir „Levictus“ gavo brangią dovaną – akvariumą su žuvimis ir visa reikalinga įranga. „Stalma“ vertino mano darbą su vaikais ir talkino, kol aš su jais dirbau, o aš, už pažintį su šia bendrove, buvau dėkingas dideliems ir mažiems meilę gamtai diegusiam profesoriui. Malonu žinoti esant žmonių, vertinančių darbą su vaikais ir jaunimu. Manau yra daug puikių pedagogų-gamtininkų, patvirtinančių išsakytas garbaus gamtininko mintis: „Gamta suaugusį žmogų atgaivina, stiprina jo dvasią, drąsina. O vaiką – dar labiau“. Visi tėvai nori kuo geriausio ir tiki vaikų ateitimi. Tai buvo nesvetima ir save gamtai atidavusiam žmogui.
„Neretai susimąstau: galbūt sūnus užaugęs netaps gamtininku, kaip jo jau suaugusios seserys, nebus nė mediku, pagaliau nesvarbu, kokią specialybę pasirinks. Tačiau tikiu – blogu žmogumi jis neišaugs“, – taip apie Egidijų, savo jaunąjį gyvūnų mylėtoją ir talkininką 1993 m. „Žaliojoje Kukulakėje“ rašė gyvūnus gydantis ir juos auginantis gamtininkas. Jo darbais ir rūpesčiais dalijosi visa šeima.
„Tikrai, dėstydamas universitete, išvykdamas į vasaros lauko praktikas ar tolimas ekspedicijas, negalėčiau prižiūrėti savo mielųjų įnamių. Juos prižiūri žmona ir sūnus Egidijus. Anksčiau tas rūpestis tekdavo dukroms – gamtininkėms Ritai ir Jūratei. Dabar jos turi savo šeimas. Jau anūkai turi savo akvariumų, įvairių padarėlių“, – „Žaliojoje Kukulakėje“ rašo pagarbą pelnęs gamtininkas. Sūnus Egidijus liko ištikimas savo ir tėvo idealams. Biochemijos mokslų daktaras E. Kazlauskas dirba Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute ir toliau savo šeimoje augina ir gėrisi įvairių gyvūnėlių bendryste.
Prof. R. Kazlauskas – žinomas pedagogas, parašęs vadovėlius ne tik studentams, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams, aiškindamas knygos „Mano numylėtiniai“ atsiradimą, pataria: „Įsigykite keturkojį ar šešiakojį, plunksnuotą ar žvynuotą mažąjį draugą. Šie padarėliai dažniausiai būna nepaprastai įdomūs ir ištikimi (kaip mūsų Žalioji Kukulakė). Seniai įsitikinau, kad iš vaikų, stropiai prižiūrėjusių, mylėjusių savo gyvūnėlius, išauga geri, dori žmonės“.
Tuo esame tikri, ne kartą profesoriaus namuose pabuvoję, jo patarimų klausę, su jaunaisiais gamtininkais dirbę pedagogai.
Ričardo Kazlausko premija suteiks galimybę pasakyti ačiū jauniems, sunkumų nepabūgusiems, moksleivių gamtos pažinimo žinias gilinantiems, meilę gamtai ir gyvūnams puoselėjantiems, pedagogams. Juk kiekvienam žmogui malonu žinoti, kad atliekamas darbas vertinamas ir jam pritariama.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
Redakcijs archyvo nuotraukos
Augusto Uktverio nuotraukos
