Leonardas GRUDZINSKAS
Nugarmėjo į praeitį beveik du dešimtmečiai, kai gegužės mėnesių viduryje akys nukrypsta į knygų lentyną, kur surikiuotos, man dovanotos Gamtos Bardo Leonardo Grudzinsko (1939.05.15-2006.01.26) knygos. Jos vėl ir vėl kviečia tai į šilų ir ežerų, tai į pelkių ar raistų, tai į nuostabų paukščių ir žvėrių pasaulį, atskleisdamos jo žavesį, nepakartojamą savitumą. Paskaitęs tuos kurinius, nebanalias mintis, vis naujai pamatau gamtą, naujai imu ją vertinti. Nuo virtuoziškai pateiktų vaizdų, kuriuos dosnia širdimi atvėrė Leonardas, tvirtėja pagarba ir meilė savo Žemei, savo Tėvynei.
Iš dovanotose knygose parašytų dedikacijų sprendžiu, kad Leonardas Grudzinskas buvo neabejingas mudviejų bičiulystei. Jis noriai lankėsi mano tėviškėje – Vyžiuose, kuri tarpsta tarp miškų Aukštaitijos nacionaliniame parke, nepamiršdavo pasveikinti ne tik per jubiliejų, bet ir eilinių gimtadienių proga. 2004 metų vidurvasaryje, jis, mane apgaubęs Žemės vėliava, pasveikino septyniasdešimtmečio proga. Dovanotos knygos tituliniame lape bylojo: „Nuoširdžiai, su meile. Nuo vaikystės dienų tu ėjai ir eini paskum miško, upės, pievos, raisto stebuklus. Širdimi lieti šilagėlės žiedą, apkabini girios medį ir pajauti nusiritusią džiaugsmo, šviesaus ilgesio, meilės ašarą. Sveikinu Tave su gyvenimo šventadieniu. Mes esam, mes gyvenam, gyvuokim ir glauskimės prie Motinos Gamtos“.
Menu susitikimą su šnekiu, ieškančiu draugystės šventumo, bendravimo džiaugsmą teikiančiu svečiu, prie tėvų pasodinto, mano bendraamžio ąžuolo, išlydėjusio į platų pasaulį, kasmet atnešančio gausų derlių stambių gilių. Buvo puiki vieta ne tik sušlamšti bulvinį blyną, užpilant kėliškėliu „tetervino ašarų“ ir raugintos beržo sulos kvorta, bet ir pasidalinant mintimis apie tai, ką teko patirti, pergyventi, kokias negandas įveikti, kur keliauta, su kokiais įdomiais žmonėmis susitikta. Apkabinęs tėvų man skirtą ąžuolą, glostydamas jo šiurkščią žievę, stenėdamas, artindamas abiejų rankų pirštus, Leonardas tvirtino, kad jau laikas visus tris ąžuolus, tėvų skirtus sūnums, įrašyti į saugomų sąvadą. Kvietė prižiūrėti didpilvių sveikatą, puoselėti jų grožį, kad šie kilmingi medžiai savo taurumu ir didybe džiugintų vaikų vaikus.
Žavėjo Leonardo sugebėjimas sutalpinti galvoje girdėtas ar skaitytas žinias. Nesinešiojo užrašų knygelės, viską fiksavo atmintyje. Pokalbiuose žarstė įvykių datas, žmonių pavardes, vardus, vietovių, laukų, miškų, žydinčių augalų, paukščių pavadinimus. Jo rašiniuose nieko nėra išgalvota, viskas natūralu, turi savo vietą. Skaitytojui tenka saugoti šį kupiną kuklaus žavesio pasaulį, likti jo įtakoje.
Kaip nepaminėti ištvermingojo keliautojo smalsumo, pastabumo vaikštinėjant po Ažvinčių girios guotus, atvašynus, kur jo akys užkliuvo už keriaužių medžių, gumbų ant jų kamienų, genių „kalvių“. Žiūrėdamas į Utenykščio, Baltelės, Bivainėlio ežerų užutekiuose įvirtusius medžius, Leonardas smalsavo apie jų kokybę: galbūt jie įdiržiję, kaip šiekštos Sugardų ežere ties Švedriškėmis. Domėjosi, prie kurio ežero yra partizanų žeminės likučiai, nes girdėjęs, kad pokario metais Vyžiai neteko dviejų jaunų vyrų. Bendrakeleivis, tiesdamas kaklą, lyg norėdamas kuo daugiau užgriebti, kvietė pasiklausyti sugrįžusių, aplinkui suokiančių, lalančių miško muzikantų. Akių negalėdamas atitraukti, pasakęs „vaje, vaje“’, stebėjo margašvarkį dailidę genį, sparčiai dirbantį savo darbą. Įkopęs į vidurlalyje bestyrančįą šaką, suradęs sopulį, kalė išsijuosęs, daužė atsivėdėdamas. Gera šilams turėti tokį draugą, teigė mano svečias, gera sveikiems ošinti vainikus link debesų. Daug ko buvo galima neatpažinti, kai jo pražiota burna čiaupėsi nepasakiusi to, kas būtų liejęsi upeliu.
Sutartinais žingsniais keliavę, alsavę gryna miško gaiva, išėję iš kūlynų į vaiskią erdvę, kur tik vėjas apdainuoja buvusį mišką, stabtelėjom. Išgąstingai pasikėlė ir nuplasnojo į eglyno briauną du tetervinai. Leonardas samprotavo, kad dar turime pakankamai žemės ūkiui netinkamų, dirvonuojančių plotų, kur gali vešėti šilai, puošti mūsų kraštą, džiuginti ir taurinti žmogų. Tegul amžiais groja pušynai vario dūdomis, o virš jų klykauja už dangaus erdves žydresni sparnuočiai.
Apsilankymas Ažvinčių girioje baigėsi pasimaudymu tyrame, kaip ašara, Bukos vandenyje, kur jo, vasardrungio, tik iki kelių. Smėlėtas dugnas, gali sau duotis, nesudrumsi. Nutviekstam sulėlydyje beliko išsitiesti ant šilto Ineigos dirvono, atsivertus žiūrėti, kaip vasarvidžio giedroje plaukia debesėliai, paskui save vilkdami palšus šešėlius, klausyti apsilpusio ančių sparnų plazdenimo. Drybsojom alpindami sąnarius, kol rankos, pabruktos po galvomis, užtirpo. Leonardas, su smilga dantyse, paglostė šiurkščią, turistų išmindžiotą dirvono vilkaplaukę, sušnabždėjo: „Laikas namo, Genutė laukia…“
Išėjęs į Anapilį, šviesusis žurnalistas ir rašytojas, auksinės širdies vyras, pažinojęs gyvenimo meną, Leonardas Grudzinskas, jausdamas gamtos galybę ir grožį, gyvendamas kūrybos džiaugsme, pavasarių ir kitų metų laikų atneštiems stebuklams, knygose, žurnaluose, dienraščiuose pažėrė šūsnis tikrų, teisingų rašinių. Jie – proto ir jausmų samplaika, žodžių ir pačios sielos pliūpsniai. Skaitydamas gamtos aprašymus, jauti patį gamtos gyvenimą, girdi jo gaidą. Nereikia ieškoti geriausio kurinio, visi užburia, paperka pozityvumu, nuoširdumu, tikroviškumu, sentimentalumu, didingumu.
Leonardas GRUDZINSKAS
(Iš knygos „Laiškai iš bebrų upelio“)
Ar žinote, kaip gera gegužėje atsikelti prieš aušrą, atsidurti eglėmis apaugusiuose Kalviasalio kloniuose pačiame Virėkštos galuežeryje… Sustingę žiba drėgni ką tik išsprogusių beržų lapai. Žemai tvyro prieblanda. Garuoja didžiulis, į šviežiausio pieno pripiltą kubilą panašus ežeras. Lakštingalos akimirkai pritilsta ievų krūme, o po to vėl pradeda skandinti giesmes smiltimis nubirusiuose ežero atabraduose.
Su sūnumi einame Pekoriškės – miško kaimelio – pakraščiu. Dangus jau pamėlo. Ištirpo žvaigždutės. Slėnyje rausvu debesiu pakilo rūkas. Sutvisko lengvučiai debesėliai viršum vėsaus miško. Pūstelėjo silpnas apyaušrio vėjas. Padvelkė sužydėjusių Daugėliškio kaimo obelų gaivumu. Plačios, iš pradžių purpurinės, paskui liepsnojančios ugninės juostos išblėso, išsisklaidė rytuose. Lėtai ir didingai iš už žalio kalno išniro saulė. Miško gilumoje atsiliepė gegutė.
Rasota, gaivi žolė švelniai liečia kojas. Gurga klonyje siauras akmenimis užvirtęs upeliukas. Blyksi žvyneliais nedidelė žuvelė, nežinia kaip atsidūrusi pavasarinio vandens išmuštame duburyje. Po lazdynais pradingsta spygliais kvepiantis takeliukas, kuriuo jau penkiolika metų, pražydėjus pakalnutėms, žingsniuoju į Kazimierų kalnelio papėdę. Pasigėrėti aušra. Pamatyti eglyno pievoje besiganančius briedžius. Pakvėpuoti tyru oru, atmieštu pavasario žiedų aromatu.
…Išeiname su sūnumi, praskynę lazdynų šakas, į saulėtą laukymę. Iš po kojų tyška, liejasi, dūžta nakties drėgmės lašai. Švariausio vandens lašai pasaulyje. Lenkiamės prie žemės. Sklaidome maloniai šaltus, plačius pakalnučių lapus.
Štai ji – klonių karalienė ir pirmosios meilės gėlė – žvelgia į mus. Paliesdama sielą ir jausmus savo grožiu, tyrumu. Užburdama švelniai juntamu, nepakartojamu kvapu. Kame šios pavasarinės gėlės nuostabumas?… Mokėkime džiaugtis ir pamatysime, kokie trapūs ir balti pakalnutės žiedeliai varpeliai, kokia graži josios kojelė. O lapai – vėsūs, ilgi, spindintys. Ir visa gėlė kažkokia šventa, skaisti, gaivi, apgaubta stebuklingo kvapo. Tas tyro pavasario kvapas ilgai ilgai nedingsta parsinešus pakalnučių puokštę į namus. Jis žmones – pagyvenusius ir jaunus – sugrąžina į jų prabėgusias gražiausias dienas.
„Pakalnutės meile kvepia“ – sako daugėliškėnai. Kiek paprastumo ir poezijos šiuose žodžiuose. Koks brangus kiekvienam prisiminimas apie gaiviuosius žiedus, surinktus jų pirmosios meilės pavasarį.
Pirmosiomis gegužės dienomis Monmartre, Senos pakrantėse prancūzai vaikščioja su pakalnučių puokštėmis. Gegužės pradžia Paryžiuje vadinama pakalnučių dienomis. Prancūzijos kaimuose išlikęs paprotys kasmet švęsti šią dieną pirmąjį gegužės sekmadienį. Dar šventės išvakarėse, šeštadienį, tuoj po pusiaudienio būriai žmonių pasklinda po miškus. Rinkti pakalnučių žiedų. Grįžę namo, pakalnutėmis puošia trobas, langus, sodybų vartus. Vakare trimitas paskelbia laimingųjų šventę. Vaikinai merginoms įteikia pakalnučių puokštes. Jei pakalnučių žiedais šokio sūkuryje abi pusės apsimaino, laimingieji nesiskiria iki aušros.
…Rasa byra nuo pakalnučių lapų. Išeinu prie miško tako. Pakalnučių žieduose ieškau mylinčių akių šviesos.
Redakcijos archyvo nuotraukos
