Egidijus Bukelskis gimė 1957 m. liepos 28 d. Antalieptėje, mokytojų šeimoje, vaizdingame ežerų apsuptame Zarasų krašte. 1975 m. baigė Salako vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, Gamtos fakultetą. Egidijus pasakojo, kad vaikystėje svajojo būti lakūnu, vėliau galvojo tapti veterinarijos gydytoju, tačiau pasirinko biologo specialybę, gal todėl, kad buvo aistringas žvejys ir labai domėjosi žuvimis. Dar būdamas studentas Egidijus atvėrė Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto duris (dabar Gamtos tyrimo centro Ekologijos institute). Jo ankstyvoji ir vėlesnė mokslinė veikla vyko minėto instituto Ichtiologijos laboratorijoje bei Žuvų ekologijos ir fiziologijos laboratorijose. Tuo metu ichtiologai buvo susikoncentravę į Kuršių marių žuvų ekosistemos ir produkcinių procesų tyrimus. Po trečio ir ketvirto kurso baigimo Egidijus atliko gamybinę praktika Rusnės ekologinėje stotyje, tyrinėjo Kuršių marių kuojų populiaciją. Ištyrė ir nustatė kuojų biocheminius rodiklius, stebėjo jų kaitą audiniuose ir organuose skirtingo žuvų biologinio ciklo metu. Vėliau šia tema Gamtos fakultete Zoologijos katedroje sėkmingai apgynė diplominį darbą ir įgijo biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo specialybę. Jo moksliniai vadovai studijų metais buvo doc. A. Kublickas, dr. L. Lazauskienė, dr. K. Gaigalas. Nuo 1980 m. savo darbinę veiklą Egidijus susiejo su Vilnius universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedra. Dirbo įvairiose pareigose nuo vyr. laboranto iki dėstytojo ir docento, skaitė paskaitas, vedė praktinius darbus, vadovavo studentų kursiniams, bakalauro ir magistriniams darbams. 1983-87 m. mokėsi Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto neakivaizdinėje aspirantūroje. 1994 m. parašė ir apgynė mokslinį darbą „Kuojos (Rutilius rutilius (L.)) populiacijų fenotipinė struktūra termiškai sekliuose Lietuvos vandenyse“ ir įgijo biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Jo mokslinis vadovas buvo profesorius J. Virbickas. Nuo 1986 m. buvo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros dėstytojas; nuo 1995 m. docentas. Po mokslų įstaigos reorganizacijos iki pensijos (2022 m.) dirbo Vilniaus universitete Gyvybės mokslų centre. Mokslinio darbo pagrindinė sritis – žuvų populiacijų ir bendrijų tyrimai ežeruose, retų ir saugomų žuvų rūšių atkūrimas, pavyzdžiui sykų introdukcija Lietuvos ežeruose. Paskelbė daugiau kaip 30 mokslinių straipsnių. Daugelio knygų bendraautorius: Lietuvos žuvys, 2 d. 1998 m., Didžioji medžioklės knyga, 2 t. 2003-2005 m., Globali aplinkos kaita, 2007 m., Lietuvos raudonoji knyga, 2007 m., Lietuvos žuvininkystė 1918-2005 m., 2007 m. ir kt. Žuvininkystės srityje rengė žuvų išteklių atkūrimo galimybių studijas, vandens telkinių žuvų išteklių valdymo tobulinimo koncepcijas, atkūrimo programas ir valstybinių vandens telkinių žuvų išteklių atkūrimo planus. Iki pat mirties važinėjo į ekspedicijas, tyrinėjo žuvų išteklius Lietuvos tvenkiniuose ir ežeruose.
Plėtojo tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą, buvo žinomas tarp Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos FR mokslininkų. Vykdė tarptautinį Interreg/Tacis projektą „Žuvininkystės resursų panaudojimo skatinimas“ (2006 m.), „ Pasienio vandens telkinių žuvų išteklių resursų tyrimų bei jų panaudojimo galimybių studija Lietuvoje“ (2006-2007 m). Su bendraautoriais Lietuvos ir Rusijos mokslininkais išleido „Rusijos (Kaliningrado srities) ir Lietuvos pasienio vandens telkinių žuvininkystės kadastrą“ (2008 m.). Dalyvavo daugelyje šalių įvairiose tarptautinėse konferencijose ir seminaruose.
2006 m. Egidijus Bukelskis buvo išrinktas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju, vėliau dirbo konsultantu biologijos, medžioklėtvarkos ir žuvininkystės klausimais, visą savo darbo draugijoje laikotarpį, buvo Mėgėjų žvejybos tarybos narys prie Aplinkos ministerijos. Nuo 2013 m. buvo Tarptautinės gyvūnų ir laukinės gyvosios gamtos išsaugojimo tarybos vyresnysis tarptautinis trofėjų ekspertas. Dirbdamas draugijoje skaitė paskaitas būsimiems medžiotojams, daug prisidėjo prie draugijos internetinės svetainės kūrimo, gamtos, medžioklės ir žvejybos tradicijų puoselėjimo, medžiotojų bei žvejų kultūros ugdymo. Egidijus turėjo visuomenines pareigas ir kitose organizacijose: Lietuvos hidrobiologų draugijos narys (tarybos narys), Lietuvos Žuvininkų sąjungos narys (viceprezidentas), Žuvininkystės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos pirmininkas (2011-2022 m.), Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos prie Aplinkos ministerijos narys, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros ekspertas, Zarasų krašto žuvininkystės vietos veiklos grupės valdybos narys (2009 m.) ir grupės valdybos pirmininkas (2015-2018 m). Bendradarbiai Egidijų prisimena, kaip griežtoką, reiklų, gal šiek tiek pasikarščiuojantį, bet visuomet labai žmogišką ir jautrų kolegą. Egidijus didžiavosi, kad priklauso medžiotojų luomui, tą pabrėždamas ir savo kasdiene apranga su skoningais medžioklės akcentais, detalėmis ir aksesuarais. Buvo tikras gamtos bičiulis, išsiruošęs medžioti ar žvejoti, dažnai pasiimdavo ir fotoaparatą, nes žinodavo, kad tikrai pamatys nuostabią miško ar ežero gyvenimo akimirką, kurią norėsis užfiksuoti.
Jo meilė gimtinei ir nuostabiai Zarasų krašto gamtai neišblėso visą gyvenimą. Su šeima atostogas leisdavo savo pamiškės sodyboje, prie kurios netoliese telkšo jo pamėgtas, garsėjantis šaltavandenėmis žuvimis (sykais bei ežerinėmis stintelėmis) Vencavo ežeras. Dažną savaitgalį sėsdavo už vairo ir iš Vilniaus skubėdavo ten praleisti nors keletą dienų (citata iš LMŽD puslapio).
Už nuopelnus žuvininkystės mokslo, visuomenės švietimo, tvaraus žuvų išteklių naudojimo propagavimo srityse 2013 m. pelnė iškilaus Lietuvos ichtiologo prof. Juozo Virbicko premiją, buvo Šv. Huberto ordino kavalierius. Mes prisimename Egidijų kaip gamtininką ir dėstytoją, pasižymėjusiu gražia iškalba ir įdomiomis paskaitomis, kaip kūrybingą mokslininką – mūsų krašto vandens telkinių žuvų bendrijų tyrinėtoją, kaip žmogų – darbštų ir linksmą, karštoko būdo ir visada kažkur skubantį. Docentas, ichtiologas Egidijus Bukelskis mus paliko netikėtai. Palaidotas tėviškėje Zarasų rajone, Salako kapinėse 2023 m. rugsėjo 21 d.
***
Žieminė meškerė
Mes su Egidijumi buvome kursiokai ir draugai. Mūsų draugystė tęsėsi ir baigus Vilnius universitetą. Galvoju, gal todėl, jog mes buvome ichtiologai (biologų kurse tokią specialybę buvo pasirinkę tik du studentai – Egidijus ir Vytautas) ir mus vienijo bendras interesas – pomėgis žuvims ir žvejybai. Gal todėl, jog mūsų biologiniai laukai šiuo klausimu visiškai sutapo. Pamenu, Egidijus jau pirmame kurse buvo aistringas žvejas, kadangi buvo kilęs iš ežerų krašto, mokėjo žuvauti įvairias būdais su spiningu iš valties, plūdine ir žiemine meškere ir žiemą iš po ledo. Aš buvau kilęs iš Žemaitijos ir mūsų krašte žiemą tuo metu niekas nežuvaudavo, neturėjau nei įrangos, nei supratimo.
Pagaliau baigėsi pirma mokslų sesija universitete, šaltis sukaustė ežerus – ledas net braškėjo. Egidijus sako: varom į Salaką ant Luodžio ežero, pamokysiu tave žieminės žūklės. Prie mūsų prisijungė Egidijaus tėtis Vytautas, davė man žieminę meškerę, papasakojo, kaip reikia virpinti avižėlę, kad ešerys susidomėtų ir patikėtų, kad čia rimtas žvejas juos vilioja. Šalo rankos, dažnai painiojosi valas, tačiau buvo giedra. Ešeriai dažnai graibė avižėlę. Pasisekė ir man ištraukti, pradžioje mažesnių „durnesnių“, o paskui ir visai normalių ešerių. Kai kiek pramokau žūklauti, atsirado žvejo azartas, malonus jausmas traukiant ešerius ir dar besipriešinančius. Žvejojome 4 ar 5 dienas, Egidijaus tėtis ryte su „Zapuku“ mus pavėžėdavo prie ežero, po pietų, pasibaigus mokykloje pamokoms, mus paimdavo nuo ledo – prisižvejojusius, pilnus įspūdžių ir sušalusius.
Karos upė
Gamtos fakultete baigėme antrą kursą – kokia laimė! Laukia botaninė praktika gamtoje ir atostogos. Dar gera žinia: keliautojas ir filmų apie gamtą kūrėjas Vytas Jankevičius pasiūlė vykti į vandens žygį Karos upe (Rusijos FR). Sutikome. Rugpjūčio pradžioje išsiruošėme į kelionę. Pradžioje maršrutas Vilnius-Maskva, Maskva-Vorkuta. Vorkuta – kažkoks šachtininkų miestelis, kelionė geležinkeliu pasibaigė šiaurinėje tundros dalyje prie Poliarinio Uralo kalnų. Matėme apleistas anglies kasimo šachtas, kalinių ir tremtinių sugriuvusius barakus, kapines. Matyti vaizdai priminė, kad šiame atšiauriame krašte kažkas vyko baisaus. Mes pėstute judėjome vis pirmyn, įveikėme 30 ar 40 km, kol pasiekėme Karos upės aukštupį. Pripūtėme šešiavietį plaustą ir leidomės upe žemyn. Priekyje – tolimas kelias, apie 450 km (kaip skersai per visą Lietuvą), gyvenviečių palei upę nebuvo, žmonių sutikome keletą, galutinis kelionės tikslas buvo vienintelė gyvenvietė upės pačiame žemupyje prie Karos jūros Ust- Kara. Upė buvo pakankamai didelė bei skaidri, labai akmenuota, srauni. Tekėdama pro Uralo kalnus vietomis kirsdavo įspūdingus kanjonus, pasitaikydavo didesnių ir mažesniu krioklių. Vieno krioklio, pavadinto „didžioju Buredanu“ nesiryžome praplaukti, bijojome prarasti plaustą ir kelionės amuniciją, todėl visą mantą per kalnus persinešėme.
Kelionėje pasitaikydavo visokių nuotykių. Vieną rytą Egidijus susiruošė nueiti į tualetą ir sutiko rudąją mešką. Parbėgo uždusęs ir rėkdamas, kad meška tuoj stovykloje bus. Pasiruošėme ją sutikti, bet, matyt, ji irgi išsigando susijaudinusio Egidijaus ar triukšmo ir pasuko savais keliais.
Žvejojome dažnai, kai tik sustodavome ar rasdavome gerą vietą. Kiršlių buvo visur, upės gilesnėse vietose jų matydavosi šimtais, tačiau ne visada kibdavo ar griebdavo masalą nenoriai, dažniausiai būriais sekiodavo palei mūsų mepsiukus. Teko pereiti prie muselinės žvejybos, rišome museles, rovėme plaukus iš įvairių kūno vietų ir lenktyniavome, kieno muselės veiksmingesnės. Vėliau pasidarėme specialius laivelius (žinojome, kad tokį žvejybos būdą naudoja Rusijos žvejai didelėse upėse), kad galėtų į upės vidurį nuplukdyti 4-5 museles, tokia žvejyba buvo labai efektyvi, bet gal ne tiek maloni, kaip su meškere. Mums, kaip ichtiologams, buvo įdomu ir tai, jog Karos upėje gyveno dvi kiršlių rūšys: šioje Uralo kalnų pusėje gyvena mums gerai žinomas europinis kiršlys ( Thymallus thymallus), o anoje pusėje, t. y. azijinėje dalyje, jau paplitęs arktinis kiršlys (Thymallus arcticus). Karos upėje kiršlių arealo susikirtimo vietoje teko žvejoti kiršlius, turinčius tiek europinio, tiek ir arktinio kiršlio morfologinių rūšių požymius. Artėjant prie Karos jūros teko pagauti ir arktinių palijų (Salvelinus alpinus), labai gražių ir skanių lašišinių žuvų. Kai rugpjūčio pabaigoje pasiekėme kelionės tikslą (Ust-Karos gyvenvietę), pasirodė, kad mūsų kelionė dar nesibaigė. Į lėktuvą AN-2, kuris skrisdavo į Vorkutą gal 2 kartus per savaitę, patekti ne taip parasta. Buvo pasakyta, kad nėra vietų – turi išskraidinti visus vaikus į mokyklą. Laukėme kantriai 2 savaites, susipažinome su vietiniais žvejais verslininkais ir žvejojome kasdien Karos jūros įlankoje įvairias žuvis – migruojančias palijas, omulius, didstintes ir kitas rūšis. Pagaliau, su pirmomis šalnomis ir snaigėmis, papuolėme į ilgai lauktą lėktuvą.
Traukiamas tinklas
Kai baigėme VU Gamtos fakultete biologijos specialybės trečią kursą, mus, kaip būsimus ichtiologus, pasiuntė į gamybinę praktiką į Rusnės hidrobiologijos laboratoriją gilinti ichtiologinių žinių ir rinkti mokslinę medžiagą diplominiam darbui. Rusnės laboratorijai vadovavo patyręs ichtiologas dr. Kazimieras Gaigalas. Laboratorija atlikinėjo ichtiologinius tyrimus Kuršių mariose ir Nemuno deltoje. Joje dirbo 6 darbuotojai, jie turėjo savo laivą mokslinėms ekspedicijoms ir eksperimentinei žvejybai vykdyti. Laboratorijos darbuotojai tyrinėjo žuvų rūšinę sudėtį, populiacijų struktūrą, žuvų mitybą ir vykdė žuvų išteklių būklės monitoringą. Buvo atliekami kiti darbai pagal sutartis su įvairiomis žinybomis ir Kaliningrado mokslininkais, kadangi Kuršių marios ir žuvų ištekliai buvo svarbūs abiem valstybėms – Lietuvai ir Rusijai. Atvykome, prisistatėme laboratorijos vadovui, jis mus supažindino su laboratorijos darbuotojais. Po tiek metų sunku prisiminti smulkmenas, tačiau pamenu, jog mes buvome patenkinti viskuo. Labai džiaugėmės, kad turėsime galimybę susipažinti su Kuršių marių platybėmis ir jose gyvenančiomis žuvimis. Žinojome, jog Kuršių marios – pats didžiausias ir svarbiausias vandens telkinys Lietuvoje. Marių ichtiofauna labai turtinga, daugelis rūšių gyvena pastoviai, kitos migruoja iš jūros, dar kitos atplaukia Nemuno upe. Tokios žuvų įvairovės ir gausos nebuvo tekę matyti, kadangi mums buvo tekę žvejoti tik keliuose Lietuvos ežeruose. Apskritai mūsų žinios taikomojoje-praktinėje ichtiologijoje buvo ne itin gilios, mažai išmanėme apie žvejybos verslą šiame regione bei taikomus įvairius kombinuotus žvejybos metodus (priklausomai nuo žvejybos laiko, žuvų rūšies ir kt. dalykų). Kas savaitę, kai oro sąlygos būdavo palankios, pasiėmę savo mantą, kelioms dienoms išplaukdavome laivu į Kuršių marias ar Nemuno žemupį. Žvejodavome traukiamu tinklu-bradiniu, kuri traukdavome rankomis. Gerai būdavo traukti kai marių dugnas lygus. Vargas, kai bradinys slinkdavo per didesnius akmenis. Pamenu, vienos tokios žvejybos metu, Nemuno žemupyje išlupome 200 litrų kažkieno nuskandintą metalinę statinę pilną vandens, buvo gaila kad ne žuvų tokį kiekį. Visada būdavo įdomu: koks bus laimikis, kokią mums dar nematytą žuvį pasiseks sugauti šiandien. Iki pietų dažniausiai sugebėdavome užmesti ir ištraukti 2-3 valkšnas, viskas priklausydavo nuo laimikio dydžio ir kiek žuvų patekdavo į bradinį. Jei jų sugaudavome daug, analizė užtrukdavo žymiai ilgiau: visą laimikį reikėjo išrūšiuoti, žuvis išmatuoti, susverti, o kai kurias rūšis tyrinėjome gana nuodugniai.
Bėgo dienos, pripratome prie tokio ritmo ir supratome, kad ekspedicijos metu darbo diena nenormuojama. Pietūs būdavo tada, kai pabaigdavome suplanuotus darbus. Kadangi žuvų sugaudavome pakankamai daug ir įvairių rūšių, pietų stalui galėdavome pasirinkti įvairių žuvų. Dažnai laive būdavo verdama žuvienė. Išmokome paruošti žuvis, o kad žuvienė būtų skalsesnė ir riebesnė, žuvų rūšis atitinkamai derindavome pagal specifines savybes ir riebumą. Pamenu, Kazimieras sakydavo: gerai žuvienei reikia starkio, karšio ir lydekos. Jei pakliūdavo stambus karosas jis taip pat neišvengdavo puodo, o jei pakliūdavo žiobris ar ungurys, Kazimieras ypač džiaugdavosi: šiandien valgysime riebią bei karališką žuvienę. Kai nusibosdavo žuvienė, tada virdavome žuvies sriubą. Tai du skirtingi patiekalai: į žuvies sriubą sudėdavome daugelį produktų, kuriuos turėdavome laive ir dar ją pagardindavome grietine. Žuvienė, žuvies sriuba ir kepta žuvis su virtomis bulvėmis buvo pagrindinis mūsų ekspedicijos maistas. Kai nusibosdavo žuvies patiekalai, sugrįžę į Rusnę traukdavome į miestelio valgyklą ir prisivalgydavome kotletų. Tais laikais Rusnės valgykla ruošdavo labai skanius pietus.
Rusnės hidrobiologijos laboratorijoje mes dirbome 2 vasaras ir atlikome abi gamybines praktikas. Per tuos metus daug sužinojome ir išmokome, susirinkome medžiagą diplominiams darbams ir ženkliai patobulėjome, kaip ichtiologai. Man atrodo, kad mes patikome dr. Kazimierui. Jis sakydavo: kai baigsite mokslus universitete, tikiuosi, gal kuris iš jūsų sugrįšite pas mane į laboratoriją, tolimesniems darbams. Už įgytas žinias, kartu praleistą laiką Mariose, už bendravimą, dalykinius patarimus ir jo mokslinius straipsnius buvome labai dėkingi daktarui Kazimierui Gaigalui.
