Vilnietis Gintautas Misiukevičius mažytę, iškritusią ar išmestą iš lizdo voverytę rado Vingio parke. „Buvo vos apsiplaukavusi, labai išsekusi. Matyt, arba buvo labai smalsi, arba – visiškai silpnutė ir iškrito iš lizdo. Ir jau katinai aplink sukiojosi. Paėmiau ir parsinešiau namo. Užauginti tikrai nebuvo lengva“, – teigė Gintautas, mielai sutikęs papasakoti visą istoriją nuo pradžių, kai teko maitinti ožkos pienu su pipete, o sulaukus pirmųjų voverytės dantukų – paduoti jai graužti sėklytę…
„Tai nutiko daugiau nei prieš penkerius metus. Mažučiukė, retu kailiuku, nusilpusi voverytė netikėtai iš Vingio parko katinų nagų atsidūrė mano namuose. Tada nė neįsivaizdavau, ką reiškia auginti voverytę. Prieš tai mano namuose augo vėžlys Arnoldas, skorpionas Klausas, šinšiliukas Cezaris, šuo Bugsy ir netgi kelias dienas gyveno antis Raminta, bet visi jie buvo niekas, palyginti su tuo galvos skausmu ir rūpesčiais, kuriuos sukėlė tas mažas kamuoliukas“, – šypsojosi G. Misiukevičius.
Gintautui teko išmokti visą voverių auginimo namuose pradžiamokslį. „Maitinau pipete ožkų pienu, nes karvės pienas netinka – per liesas. Maitinti reikėdavo 6 kartus per dieną. Be to, reikėjo pagalbos, masažuojant pilvuką tam, kad atliktų gamtinius reikalus. Maži voveriukai patys negali išsituštinti, todėl jiems mama voverė liežuvėliu masažuoja pilvuką, kol jie pasituština… Imdavau kosmetinį tamponą, suvilgydavau šiltu vandeniu ir masažuodavau mažylės pilvuką. Buvo reikalų… Kai kurie bičiuliai komentuodavo, kad tai – žmogaus pasiaukojimas. Ne, aš nesiaukojau. Voverytė tiesiog atsirado mano gyvenime ir aš pradėjau ja rūpintis. Voverytė tapo mano drauge. Kaip „Mažajame prince“. Netrukus mažasis svirduliukas jau valgė savo pirmąją moliūgo sėklą. Nelabai lengvas dalykas turint tik du vos prasikalusius viršutinius dantukus“, – prisiminė šeimininkas.
Žavingai, greitai ir judriai voverikei Gintautas parūpino specialų, erdvų narvelį, kurį pastatė viename iš kambarių. „Žinoma, duodu ir laisvės – ji, uodegą papūtusi, dažnai gali nevaržoma liuoksėti, lakstyti, kur tik nori: ir mano liemeniu, pečiais, kojomis, ir ant baldų, užuolaidų“, – pasakojo Gintautas.
Kaip vardą išrinko
Šoklus graužikas su ilga uodega turi vardą – Liza. Pasiteiravus, kodėl būtent Liza, Gintautas prisiminė suteikiamo vardo painiavą: „Pradžioje kažkodėl pasirodė, kad voveriukas turi tam tikrus mažus vyriškus atributus, tad gavo vardą Haris. Haris todėl, kad „ryžas“ padarėlis kažkodėl pasirodė panašus į tuo metu iš ekranų neišlipantį Jungtinės Karalystės princą Harį. Tik vėliau veterinarijos gydytoja padėjo atverti akis ir moksliškai įrodė, kad mano Haris – joks ne „haris“, o mergytė… Teko skubiai „perkrikštyti“, nenutolstant nuo JK karališkos giminės. Taip „haris“ tapo Elizabeth, arba familiariau – Liza“.
Liza – populiari socialiniuose tinkluose
„Kai tik įdedu savo draugės Lizos nuotraukas arba kokį trumpą video į socialinį tinklą, gaunu nemažai žinučių ir laiškų. Taip, mano maža voverytė turi daug „sekėjų“, gauna daug patiktukų“, – patvirtino Gintautas, vis raginamas bičiulių išleisti knygutę ar bent sukurti Lizos tinklalapį.
„Nežinau, kuo ji mane laiko – mama, draugu ar medžiu, bet kai nemiega, nuo manęs praktiškai nesitraukia. Svetimų žmonių vengia. Jei kas ateina, Liza pasislepia savo kambarėlyje“, – pasakojo Gintautas.
„Tai mano maža draugė, išauginta nuo mažučio kamuoliuko. Kartais po jos rytinio lakstymo kambarys atrodo kaip po audros. Dieną ji ne miega, o „baterijas pasikrauna“. Miega naktį“, – pasakojo Gintautas ir spinduliavo meile šitam padarėliui.
Ką mėgsta Liza
Pasiteiravus, ką labiausiai mėgsta jo augintinė, Gintautas paminėjo baravykus, žalius agurkus, mandarinus, obuolius, kriaušes, moliūgo sėklas, vynuoges, kankorėžius… „Liza geria vandenį iš specialios girdyklėlės. Žinoma, mano voverytė yra labai puiki riešutų atidarinėtoja“, – nusijuokė pašnekovas.
„Maitinu ją gerai. Ir vis tiek ji taiko ką nors nuo stalo nugvelbti. Tai žuvies gabaliuką, tai sūrio. Apie duonos trupinius net nekalbu. O iš grybų valgo tik baravykus, rudmėses ir „voveruškas“. Supranta apie grybus, vadinasi. Į pievagrybius net nežiūri“, – šypsojosi pašnekovas.
Pasak Gintauto, voverytei griežtai draudžiama duoti avokadą, šokoladą. „Nors gamtininkai sako, kad laisvėje voverės nevengia paukščių kiaušinių, bet manoji Liza putpelės kiaušiniu nė kiek nesusidomėjo, kai kažkada pasiūliau. Į keptus ar virtus taip pat nežiūrėjo net“, – pasakojo namų šeimininkas.
„Gyvenimas gal ir nėra labai įspūdingas, bet maitina čia – pusė velnio“, – manau, kad kažką panašaus galvoja Liza“, – juokėsi pašnekovas.
Namų viršininkė Liza
Miela ir be galo graži voverytė Gintauto yra vadinama ne tik vardu: „Kartais ją pavadinu mažu peliuku, o neretai – namų viršininke ar namų vedėja Liza. Apskritai ji visur mane tikrina. Kartais piktnaudžiauja savo meilumu. Tiesa, jos nagučiai tai labai aštrūs. Kaip sakė Sigita Stankevičiūtė, gaunu du už tą pačią kainą – ir akupunktūrą, ir masažą“, – šypsojosi Gintautas.
„Gal daug kam pasirodys keista, bet tai pakankamai socialus gyvūnėlis. Jei aš valgau, būtinai atsineša valgyti kartu, ateina pabendrauti. Jei gera nuotaika ir neturi rimtų užsiėmimų, pašaukta atbėga pas mane. Sakau „ateik“, ir ji ateina“, – teigė G. Misiukevičius.
Keičiasi pagal metų laikus
„Mano mažasis peliukas turi keistą tradiciją – prieš rudenį „meta ausis“. Ir būtent taip – meta. Prieš užsiauginant žieminius kailinukus, Lizos kailiukas smarkiai praretėja, ypač – uodega. Taip pat sutrumpėja ausys – nukrenta ilgi plaukeliai ir lieka mažos apvalios ausytės. Aišku, per dvi-tris savaitės povilnis atauga ir kailiukas vėl tampa purus, tankus, o ausytės – pailgėja. Tuos ausų plaukiukus ji paprastai praranda per naktį. Būdavo, pabundi rytais, o tavo voverytė – trumpaausė, – juokėsi pašnekovas ir tęsė: – Šiemet buvo kitaip, Liza „pametė“ tik vieną ausytę. Aišku, kitą „pametė“ per dieną-dvi, bet kol atrodė juokingai, vadinau „banditka“. O ji nepyko“, – juokėsi pašnekovas.
„Beje, ne tik keičia kailiuką, bet ir riešutus slepia – žiemai ruošia atsargas“, – patikslino Gintautas.
Kas tas sniegas?
Voverytė Liza faktiškai yra nė nemačiusi žiemos. Gintautas kelis kartus buvo išnešęs voverytę į lauką, bet Liza niekur nesitraukė nuo savo ištikimo draugo – matyt, priprato prie naminio komforto. Pasak Gintauto, ji net nebandė palakstyti sniegu: „Ir šiemet, kai tik iškrito pirmasis sniegas, išėjau į lauką, o Liza – man ant peties. Ir ką? Jokių emocijų Lizai dėl to pirmo sniego – ji taip ir nenulipo nuo manęs. Paliuoksėjo tradiciškai ant manęs, lyg ant medžio, ir vėl grįžom abu į vidų. O ir kaip kitaip – juk ji naminė.“
Aktyvumas
Pasak Gintauto, voverytė kas rytą duodasi, laksto, kol nuvargsta, tada prigula kur nors, tarkim, ant šeimininko ištiestos kojos, ant laiptelio. Nusnaudžia, taip „įkraudama savo baterijas“, ir vėl šokinėja.
„Ji aktyvi būna labai trumpai. Vasarą nuo 5-6 ryto iki maždaug 11 val. Ir vakare nuo 17-18 val. iki 19 val. O žiemą tik porą valandų ryte. Likusį laiką miega. Kai nemiega ir aš namuose – bendraujame“, – šypsojosi Gintautas ir pabrėžė, kad tai namų džiaugsmas ir rūpestėlis kartu, nes nepaliksi vienos – iškart kažką prikrės.
Atsidėkoja besąlygiška meile ir prieraišumu
Liza turi savo kambarėlį ir jame – namelį. „Išdykėlė gali siausti tas kelias valandas per parą, kai nemiega. O kai nemiega – slepia riešutus, bando ką nors pavogti arba – valgo“, – pasakojo Gintautas.
„Bet tai kokio civilizuotumo tampa net laukiniai gyvūniukai, pagyvenę prie žmogaus stalo!“, – stebėjosi Gintauto bičiulė Violeta Baublienė, pakomentavusi feisbuke.
Kiek gali gyventi Liza?
Pasak Gintauto, laisvėje vienerių metų sulaukia viena iš 10-ties voverių. Antrų metų – dar 10 proc. iš sulaukusių metų. Vidutiniškai laisvėje voverės išgyvena dvejus-trejus metus. „Maniškei – jau 6. Sako, kad gali nelaisvėje išgyventi iki 15. Mums dar liko nemažai“, – šypsojosi pašnekovas.
Pasiteiravus, ar buvo kada voverytė įkandusi, Gintautas papasakojo, kad tik vieną kartą, kai pirmąkart bandė jai atlikti manikiūrą. „Manau, kad jai tada buvo labai didelis stresas“, – patikslino.
Kas priklauso natūraliai gamtai, ten ir turi likti
Gamtininkai tokiam žmonių elgesiui, t. y. kai laukiniai gyvūnai auginami namuose, norėtų paprieštarauti, nes laikyti laukinį gyvūnėlį namuose nėra gerai.
„Tikrai, laukinius gyvūnus paimti iš gamtos ir auginti juos namų nelaisvėje – draudžiama. Tas ypač sakytina apie stambesniųjų gyvūnų (plėšriųjų, kanopinių ir kitų žvėrių) ir net žalčių, driežų, vėžlių, varliagyvių pasisavinimą iš natūralios aplinkos. Žinoma, negalima namuose laikyti plėšriųjų, pelėdinių paukščių ir net smulkiųjų žvirblinių. Kiškučiai, stirniukai tūno žolėse pasislėpę, bet motinos jų nepaliko! Dauguma žmonių vis dar to nežino ir mažylius ima „globoti“ namuose. Ypač nukenčia pelėdžiukai, nes jie anksti išeina iš lizdų į medžių šakas. Dieną jie atrodo lyg pamestinukai, bet vakarui atėjus juos suaugusieji maitina. Namuose išauginti laukiniai gyvūnai, vėliau paleisti į laisvę, nebesugeba išgyventi – tiesiog nemoka rasti maisto. Šiuo būdu išaugintas voveriukas yra išgelbėtas tik „per pusę“. Jei ne žmogus-gelbėtojas, bejėgis mažylis būtų pražuvęs labai greitai. Pas žmones jis pavirto puikia vovere, gyvena nežinodama pavojų, bet… yra lyg auksiniame narvelyje. Dabar ponas Gintautas yra atsakingas už visą likusį voverės gyvenimą: išleistas į laisvę, mylimas žvėriukas žūtų. Kurioziška situacija: voverė išgelbėta, bet jos… nėra. Gamtoje nėra. Ji negali pratęsti savo giminės“, – komentavo biologas, gamtininkas publicistas dr. Bronius Šablevičius.
Voverės šeimininko archyvo nuotraukos
