Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) tuos, kuriems įdomūs yra senieji medžiai, pakvietė į kelionę. Jos metu aplankyti keli gamtos paveldo objektai – senieji medžiai (Glitiškių ąžuolas, Dusetų vinkšna, Stelmužės ir Adamavo ąžuolai). Šiame rašinyje, kaip ir dera, dėmesį skiriame Lietuvos galiūnui bei senoliui – Stelmužės ąžuolui, jo aplinkai.
Beje, vykstant prie senųjų medžių Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė sakė, jog bus vykdomas projektas, kurio metu kai kas bus tvarkoma ir prie Stelmužės (aplinka, pateikiama stenduose informacija; gal kai kuo reikės padėti, šakoms stypsant ant atramų, ir pačiam senoliui ąžuolui). Žinoma, prieš tai laukia išsamios diskusijos su tais, kurie jau dirbo prie Stelmužės, su mokslininkais, architektais, kitais specialistais.
„Sieksime vienus ar kitus gamtos paveldo objektus pristatyti kompleksiškai. Vieni iš tokių objektų yra senieji medžiai. Jų turime Lietuvoje gana įspūdingų. Ne vien ąžuolų, o ir liepų, vinkšnų, pušų, eglių… Kas nežino ir garsiųjų riedulių (Puntukas, Barstyčių akmuo), kaipo gamtos paveldo objektų. Tokiais vadintini ir unikalieji šaltiniai, kalvos, rėvos, pusiasaliai, salos… Tad imamės tvarkyti gamtos paveldo objektus. Dabartiniame etape – kelias dešimtis medžių, atodangas…
Tvarkant senolius medžius (o tokių Lietuvoje – bent keli šimtai, tad visų vienu ypu ir nesutvarkysime) veikla tarsi yra iš dviejų dalių: lajų bei aplinkos apie medį tvarkymas. Kai kur prie medžio reikia ir tvorelių“, – kalbėjo pilnutėliui autobusui riedant Stelmužės link Rūta Baškytė.
… Atvykus prie didingojo medžio lankytojas yra informuojamas, jog atvyko ir į „Stelmužės XVII a. dvaro sodybvietę“. Teigiama, jog patsai Stelmužės ąžuolas – Lietuvos gamtos paminklas – trečias iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje yra pats seniausias medis. Spėjama, jog Stelmužės ąžuolo amžius yra apie 2000 metų, nors kai kas tuo labai abejoja. Ąžuolas yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens ir 13 m apimties prie žemės. Teigiama, jog kamienui apimti reikia bent 8-9 vyrų, nors tądien niekas nebandė galiūno medžio apkabinti, mat yra apsauginė tvorelė, kurios perlipti nevalia… Tačiau nereikia abejoti, jog Stelmužė regėjo daug. Čia senovinėse apeigose meldėsi baltų kriviai, užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kareiviai… Pro čia žengė kaizerio ir Hitlerio kariuomenės. Sakoma, jog drevėje aptikti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas, tad medis tapo amžiams slėptuve vienam iš Napoleono karių, kai jie bėgo iš Rusijos.
… Įvairiuose istoriniuose analuose Stelmužė ir ši vietovė minima nuo XVI amžiaus antrosios pusės. Teigiama, jog kaimelio susikūrimas sietinas su čia dunksojusia pilimi, kurios vietoje ir atsiradęs Stelmužės dvaras. Pradžioje Stelmužę valdė vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau dvarą perleidę rusų caro dvariškiams Valujevams. Beje, jiems iki šiol skirta visai greta ąžuolo ir ežero kapavietė, kurios juodo marmuro antkapis ir skelbia, jog čia ilsisi Valujevai. Žinoma, apžiūrint šią kapavietę jokio didingumo nebejauti, nes ir Stelmužės ežero įlanka kone visai žole apaugusi, ir aplinka – be jokio kapui tinkančio medelio, gėlės… Gal jų nė nebūtina, nes Stelmužės ąžuolo kone paunksmėje besiilsintys Valujevai buvo vietos baudžiauninkams itin žiaurūs, net apie baudžiavos panaikinimą neinformavę… Bent kiek nepaklususius grūsdavo į iš akmenų sumūrytą akmeninį Vergų bokštą-kalėjimą.
… Stelmužės vietovę galima aplankyti ir vien dėl XVII a. viduryje tik kirviu ir be jokios vinies pastatytos, gal net seniausiios Lietuvoje tokios medinės Šv. Kryžiaus bažnytėlės. Pastatyta 1650-ais dvaro valdytojo Folkerzambo. Pradžioje buvo kalvinų bažnyčia, Ilukštės (Latvija) bažnyčios filija, nuo 1808-ųjų – katalikų, 1880-ais labai apleistas statinys suremontuotas.
…Tądien pabuvojome ir bažnytėlės viduje, kur apžiūrėjome 1713-ais sukurtus profesionalių medžio drožėjų iš Ventspilio darbus. Gidė atverė ir bažnytėlės požemio duris, tačiau nusileidus vaizdas nedžiugino, o greičiau nuliūdino sienos nišose besimėtantys žmonių kauleliai…
Visas Stelmužės parkas – tarsi muziejus po atviru dangumi.
… Nusileidus ežero link, pasukus pro Valujevų kapą, netrukus ateinu prie vadinamojo Laimės šulinio. Tačiau paragauti iš jo vandens nepanorau, nes jis teliuskuoja kone žemės paviršiuje (susisiekiant su ežero vandeniu), tad… Geriau jau paėjėti apie 1,5 km į girią, kur stūkso milžiniškas Lygumų akmuo. Teigiama, jog esąs didžiulis 18 metrų ilgio riedulys (savo plokščiame paviršiuje talpinęs net 30 medžiotojų), kurio didžioji dalis – po žeme, todėl ir teigiama, jog ar nebus didesnis ir už Puntuką… Kas žino, gal dar daug paslapčių saugo senolis ąžuolas, visai prie Latvijos, tad ir latvišku vardu vadinamas: Stelmužė.
Augusto Uktverio nuotraukos
