Iš Dubingių karčemos, kur įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras, pėsčiomis traukėme Asvejos ežero galo link, kur šniokščia pavasarinių vandenų girdomas Jurkiškio upelis. Prie jo įrengtas vaizdingas ir savitas Jurkiškio upelio pažintinis takas. Iki jo ėjome gal ketvertą kilometrų, nors paties pažintinio tako ilgis – tik apie 1,2 kilometro. Beje, pro Jurkiškį vingiuoja dviračių turizmo trasa „Aukštaitijos dviračių žiedas“.
Kanjoną primenantis Jurkiškio upelio slėnis ir žiotys yra Asvejos šiauriniame krante, Beržos kraštovaizdžio draustinyje. (Šio draustinio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti pelkėtą dubaklonį, išsiskiriantį didele biotopų ir retųjų augalų įvairove, jame telkšančius Beržos, Suoselio, Galinio, Delvų, Smailių ežerus, išraiškingą Jurkiškio upelio slėnio ir greta plytinčio agrarinio kraštovaizdžio, pasižyminčio kalvų, giraičių, sodybų su etnografiniais elementais ir archeologijos vertybėmis, mozaiką. Jurkiškio upelio slėnyje auga baltalksniai, uosiai, guobos, ąžuolai. Auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos miškinės monažolės, taipogi retieji augalai, tokie, kaip plaukuotieji pelkiapaparčiai, paprastieji skirpstai, tauriosios kartenės, plačialapiai katilėliai… Tarp senųjų medžių guvūs miško sanitarai – vidutiniai ir mažieji margieji geniai.) Kanjono šlaitų aukštis – net 18 metrų. Štai šitaip pasidarbavo mažas upeliukas, nešdamas Suoselio vandenį ir papildydamas Asveją. Aukščių skirtumas tarp Suoselio ir Asvejos ežerų, kuriuos jungia Jurkiškis, yra apie 15 metrų.
Beje, Lietuvoje giliausias yra Tauragno ežeras – 60,5 metro. Asvejos didžiausias gylis – 50,2 metro. Kaip nešniokš, bent pavasariais, Jurkiškio upeliokas, juk reikia pagirdyti daug vandenėlio prašančią savo sesę Asveją.
Laura Leškevičiūtė, Asvejos regioninio parko direkcijos viešųjų ryšių specialistė, užsiminus apie Jurkiškio ir Asvejos draugystę, sakė: „Beje, ties Jurkiškio upelio įtekėjimu į Asveją… Narai dar neitin yra pažinę tą vietą. Šiaipjau Asvejos ežeras daugeliui povandeninio pasaulio tyrinėtojų dar vis yra labai paslaptingas.“
Jolanta Naruševičiūtė, Asvejos regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė ekologė, pridūrė: „Jurkiškio upelis į Asvejos ežerą įpuola tarsi atskiromis rinomis, t.y. slėniai labai gilūs. Beje, nepamirškite dairytis ir po kojomis, gal ir žaltuką išvysite…“
Kaipgi kitaip – žalčiai yra Asvejos regioninio parko simbolis, sakoma, jog čia esama daugiausia žalčių. Pasiteiravus, kodėl taip burnojama, išgirdau, jog reikia gal žalčiu apsimesti, kad panorėtum prie Asvejos įsikurti. Kaip ten bebuvę, tačiau ir žmogui prie Asvejos, kaip ir prie Jurkiškio upelio, suvis jauku.
Specialistės patikino, jog Asvejos regioninio parko upeliai – tarsi kokie nenuoramos. Vasaros metu jėgelės netenkantys, tačiau polaidžio metu!.. Ramus tik Kirnės upelis, o kiti, ištekėję iš ežerų, telkšančių aukščiau Asvejos duburio, neitin nuo jo nutolusių, įveikia neilgą kelia, pūkšėdami ir putodami kanjonais, tarsi kalnų upeliai. Štai Jurkiškio upelio ilgis – vos vienas kilometras. Vandens srovė tiesiog krenta žemyn net 12 metrų.
Dairantis į Jurkiškio upelio šlaitus prisiminiau ir mokslininkų teiginį, jog Lietuvoje būta bent penkių ledynmečių (kai gimė Žemė, kas žino kiek visko būta…), o paskutinysis, suformavęs didžiąją dalį mūsų šalies paviršiaus formų, baigėsi maždaug prieš 12 tūkstančių metų.
… Nežinau, ar kada nors (ir kiek) ant šio upelio buvo pastatyta vandens srovės varomų malūnų, tačiau upelė dar vadinama Melnyčėle. Gal vien todėl, jog srovė visada šniokščia, tarsi ant vandens malūno rato. Neatsitiktinai šniokščia, mat Jurkiškio (Melnyčėlės) upelis yra vienas srauniausių Lietuvoje. Pravalgęs sau vagą tarp aukštų šlaitų ir šniokščia akmenis sutikdamas. Kol juos apeina, kol po jais pasigraužia, oi kiek šniūkštauti prireikia… Kai srovė lankstosi, mėtosi iš vienos pusės į kitą, kaip tatai gali nepatikti keliautojo akiai. Prisėdi ant kurio tiltelio ar lieptelio ir klausaisi tos pavasarinės didžio gamtos muzikanto atliekamos simfonijos.
… Kartu ėjusi Laura Leškevičiūtė patikino, jog visiems, kurie nori išvysti Jurkiškio upelio pažintinį taką, kurie kreipiasi į Asvejos regioninio parko direkciją, patariama kaip nuvykti, net ir žemėlapiuką įteikia.
Pasiteiravus, ar tokioje tėkmėje galima būtų pažvejoti, ar čia esama kokios žuvelės, Gema Kuorienė, Asvejos regioninio parko gidė, sakė: „Kai prasideda žuvų nerštas, tai iš Asvejos ežero prieš srovę plaukia žuvelės kuojos. Jų čia būna pilna, tiesiog rankomis galima pasičiupti. Paskui atplaukia į upelį ir mažiau žvejų vertinamos aukšlės. Esant Jurkiškio upelyje tokiai gyvybei, pasirodo ir ūdros. Joms ypač patinka neršiančios kuojos, tad susiburia daug į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų ūdrų. Puotauja. Net vasarą Jurkiškio upelis suvis neišdžiūsta.“
Einant didesniu būreliu išvysti užkandžiaujančią ūdrą gal ir neįmanoma. Jei dėl to kiek nuliūstumėte, galite apsilankyti ir prie kitų Asvejos regioninio parko upelių.
Štai vandeningiausia regioniniame parke – Baluoša. Jungianti Baluošų ir Asvejos ežerus. Upė yra tik 1,1 km ilgio, tačiau turi platų slėnį. O Jurkiškio upelį primena Stirnelė, tekanti per Beržos ežerą, įtekanti į Suoselį. Kai kur Stirnelės krantai tokie pat statūs, aukšti, su daugybe riedulių vagoje. Upelis vis dar graužia kanjoną. Krantai virsta, griūva medžiai, užversdami upelio vagą. Upelio srovei atsiranda dar vienas smulkmeniškas darbelis… Išgrauš!..
… Einant didesne grupele prisėdimo ant kokio lieptelio ir pritrūksta, nes atsilikti negalima. Tada ir atimamas, kaip saldainiukas iš mažo vaiko, tas vienužio buvimas gamtoje. Buvimas kad ir prie (gal ir ne vienužio) didelio suomiško granitinio akmens Jurkiškio upelyje. Tas akmuo toks didelis, jog net Puntuko brolužiu (ar vaikeliu) bevadinamas. (Mokslininkai teigia, jog šis „brolužis“ atkeliavo iš pietinės Suomijos, maždaug 1000 km, ir buvo palaidotas ledynui traukiantis, o po kelių tūkstančių metų kėlėsi iš numirusių, Jurkiškio atkapstytas…)
Prisėdęs greta akmens klausaisi gamtos didžiojo muzikanto atliekamos vandenų simfonijos, paskui atloši galvą aukštųjų šlaitų link, matai juose nuostabų audinį – įvairiaspalvius pavasarinių gėlių žiedus, tarp kurių regi ir mielas besiskleidžiančias plukes. Ir pajauti, jog miesto žmogaus kūnui ir dvasiai visa tai yra nuostabioji terapija.
… Neilgas Jurkiškio upelio pažintinis takas. Dar neprivatizuotas, dar sarginiais šunimis neapstatytas, dar ir mokėti už gamtos terapiją nieko nereikia, tad kodėl čia žmonių dar visai nedaug!?. Ak, daugiau gal ir nereikia, nes tada būtų jau ne Jurkiškio upelio, o žmonių ošimas…
Žinoma, saugomų teritorijų specialistams, kurie rūpinasi ir atveria tas teritorijas svečiams, t.y. lankytojams, rūpi, kad kuo daugiau žmonių čia apsilankytų, kad kuo daugiau pajaustų, jog saugomos teritorijos – tikrasis Lietuvos turtas. Viliojantis lankytojus. Tuos, kurie suvokia, jog tokia gamtos oazė – tarsi bažnyčia, į kurią šiukšles namuose paliekantys tikintieji žino kelią.
… Smagus tas Jurkiškio upelio pažintinis takas. Verta čia sugrįžti. Ypač – pavasarį.
Augusto Uktverio nuotraukos
