Prieš pat pasibeldžiant 2015-iesiems Aplinkos ministerija žurnalistus iš klubo A (vienijančio rašančiuosius aplinkosaugos tematika) pakvietė pasisvečiuoti Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Oras pasitaikė šaltas, vėjukas taipogi buvo pasigalandęs savuosius nagučius, tad kulniavimui po kokius piliakalnius be specialaus apsirengimo lyg ir nebūta noro.
Tačiau į vieną piliakalnį, bent šių eilučių autorius, įkopė. Na, koks ten kopimas, nes pats Bėčionių piliakalnis – tik 17 metrų aukščio (jei skaičiuosi lygį nuo greta srūvančios Gaujos vandenėlio). Ir, pasirodo, tai vienintelis piliakalnis šioje saugomoje teritorijoje. Prasitrynus šalčio dabinamus akinius galėjau susivokti, jog pats piliakalnis ir visa regioninio parko teritorija yra ganėtinai didelė aukštuma. Aukščiausia parko vieta (netoli Stakų gyvenvietės) siekia beveik 263 metrus virš jūros lygio, tačiau tas aukštis tarsi nepastebimas, mat paskutinysis ledyno „pasisvečiavimas“ (prieš maždaug 13 000 metų) šios vietovės nepasiekė, tad viskas liko iš ankstesnio ledynmečio „talkų“.
Archeologai tyrė piliakalnį ir nustatė, jog juo buvo naudojamasi dar pirmajame mūsų eros amžiuje. 2012-ais vykdytas projektas, kurio metu tvarkytas ir Bėčionių piliakalnis, jį pritaikant lankymui.
… Kopiant į Bėčionių piliakalnį turėjau geros progos prisiminti drūto žemaičio, šio regioninio parko vadovo Roberto Jomanto Poškonyse, naujajame lankytojų centre, iš knygos, tarsi iš maldaknygės, skaitomus žodžius:
„Praradus Lietuvai valstybingumą į sovietinės Lietuvos teritoriją buvo įjungta kai kurios papildomos teritorijos. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje Baltarusijos SSR atstovas Panomarenko pasiūlė Lietuvai perduoti daug didesnę teritoriją. Tai buvo užfiksuota SSSR Aukščiausiosios Tarybos rugpjūčio 3 d. nutarimuose: „Priimti Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos siūlymą perduoti Lietuvos SSR Švenčionių rajoną ir Astravo, Vydžių, Adutiškio, Voronovo, Radunės rajonų dalis, su lietuvių gyvenama dauguma. Deja, 1940 m. spalio 1-2 d. Gardino vykusiose derybose su Baltarusijos atstovais Justo Paleckio vadovaujama delegacija elgėsi neryžtingai, tad pasmerkė daugelį lietuvių, likusiu Baltarusijos SSR teritorijoje, nutautėjimui. Lietuvai buvo grąžinta tik Švenčionys, Adutiškis, Dieveniškės, Šalčininkai, t.y. labai nedidelės dalis to, ką siūlė Baltarusijos pusė. Dieveniškės Lietuvai atiteko dėl tame krašte buvusios lietuvių daugumo ryžtingos pozicijos.“
Žinoma, kai kas paporina, jog toje vietoje ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė, kurios pakelti niekas nedrįsęs, tad taip ir atsiradęs Maskvoje braižant sovietinių respublikų sienas toks Dieveniškių „liežuvis“… Satyriškai panašiai „liežuvį“ tose teritorijose istorija, pasirodo, bus kaišiojusi ne kartą…
Robertas Jomantas pridūrė, jog jam 1988-ais pradėjus dirbti Šalčininkų krašte, siena su Baltarusija dar buvo simbolinė, tad dažnai važiuodavęs ir į tas lietuvių etnines teritorijas Baltarusijoje, kuriose anksčiau gyventojų dauguma buvo lietuviai. Su jais dar pavykdavę susikalbėti lietuviškai, tiesa, jaunimas lietuviškai irgi suprasdavo, nors susikalbėti būdavo kiek sunkiau…
Rašytojas ir gamtininkas bei vienas iš išvykos vedlių Selemonas Paltanavičius priminė, jog žinomas fotografas Arūnas Balsėnas ilgai fotografavo Baltarusijos vietas, kuriose gyveno lietuviai, – ten galima pamatyti tikrąją etnografinę arba senąją Lietuvą, su visais senoviniais pastatais.
… Jei senolis Bėčionių piliakalnis snūduriuoja šiose saugomose teritorijose vienužis, pasigirti galima dar ir senovę liudijančiais pilkapynais.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra tiesiog išskirtinis pilkapynų gausa – jų esama apie 200. Stakų pilkapynas – didžiausias parko teritorijoje (42 pilkapiai). Sampilai yra 8-12 m skersmens, iki 1,2 m aukščio. 1952 m. archeologai (vadovas A. Tautavičius) rado V-VII a. dirbinius: storagalę apyrankę ir žalvarinio įvijinio žiedo fragmentą, 2 apdegusius geležinius peilius bei X-XII a. dirbinius: žalvarinį žiedą, apyrankę, geležinę ylą, puodų šukių ir kt. Poškonių pilkapyną dar XX a. taipogi viduryje tyrė Istorijos instituto mokslininkai. Jie nustatė, jog vertingi ir Didžiulių bei Senųjų Miežionių pilkapynai.
… Lankėmės tądien Poškonių 24 vienetų pilkapyne. Sustojome prie 22 metrų ilgio bei kone 2 metrų aukščio vadinamojo didžiojo pilkapio (V-VI amžiaus). Pilkapynus lanko ekskursantai, vyksta įvairios sueigos, čia rengiamas ir moksleiviams skirtas renginys „Uždekime Vėlinių žvakelę“.
Pilkapynai stūkso greta šį kraštą mėgstančių pušelių. Miškai sudaro apie 40 proc. parko teritorijos, vertingiausias botaniniu požiūriu yra Stakų miškas, kuriame auga vienas rečiausių Lietuvoje gegužraibinių šeimos atstovų – kardalapis garbenis.
… Apsilankius prie Grybiškių ąžuolo (manoma, jog jau yra sulaukęs apie 1000 metų) sužinojome, jog prie šio galiūno auga grybai milžinai. 1971-ais Grybiškių kaimo gyventojas Jonas Kuklys prie šio ąžuolo aptiko 3 kg ir 5 g sveriantį baravyką, kuris registruotas Lietuvos rekordų knygoje. Grybiškių ąžuolas – Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Į saugomų objektų sąrašą įtrauktas 1999 metais. Ąžuolas auga Nemkamedžio miške (Poškonių girininkija, 45 kv., 4 skl.), apie 2 km į pietryčius nuo Poškonių kaimo. Nuo parko lankytojų centro iki ąžuolo yra įrengtos kelio rodyklės. Ąžuolo kamieno apimtis – 4,98 m, skersmuo – apie 1,6 m, aukštis – apie 26 m.
Netoli nuo šio ąžuolo šakomis vilioja Grybiškių pušis – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Objektas yra Ivano Butrimo miškų žemės sklype, šalia miško keliuko. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,62 m. Aukštis – 21 m. Lajos aukštis – 11 m, lajos plotis – 10 m, lajos forma netaisyklinga, projekcijos plotis – 100 m². Kiti ypatumai – pušis turi 6 kamienus, labai graži laja. Grybiškių pušies amžius – apie 100 metų. Amžius nustatytas apytiksliai, lyginant su aplinkui augančiais medžiais, kurių amžius yra žinomas. Grybiškių pušis auga prie miško keliuko, kuris prieš 50 metų buvo pagrindinis kelias, jungiantis du kaimus: Poškonis ir Jurgelionis. Dabar kelias prarado savo reikšmę. Miškas, kuris supa pušį yra sodintas kolūkių laikais.
… Dieveniškių istorinio regioninio parko, vienintelio tokio tipo parko Lietuvoje, direkcijos vyriausioji specialistė kultūrologė Irutė Eidukienė, augusi Dieveniškėse (tėvelis – vietinis, mama – ir Varėnos rajono), pasakojo: „Regioninis parkas – išskirtinis ir tuo, jog iš trijų pusių juosia Baltarusijos teritorija. Išskirtinis ir savo gatviniais kaimais, kurių esama apie 40. Šie kaimai išsidėstę upių ir upelių nežymiuose slėniuose tarsi atskiromis grupelėmis. Štai aštuonių kilometrų ruože nuo Poškonių iki Dieveniškių yra 13 gatvinių kaimų. Istoriniu bei architektūriniu požiūriu vertingiausi parko teritorijoje yra trys kaimai: Poškonių, Rimašių ir Žižmų. Čia – 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios sodybos.“
Poškonių kaimo pavadinimas kilęs nuo ten gyvenusio Poškonio. Beje, Dieveniškės (pavadinimas kildinamas nuo Dievenio pavardės, nors ir apie Dievų mišką nepamirštama, ir apie moterį, vienu kartu pagimdžiusią devynis sūnus, nepamirštama…) yra vienintelis regioninio parko teritorijoje esantis miestelis – urbanistinis draustinis.
Nuo 2005 metų jau yra išleisti 2 tomai Dieveniškių šnektos žodynų. Pati Irutė Eidukienė savo pasakojimu apie akmenimis tapusiais muzikantais Jankelį ir Jankeliuką pademonstravo, jog dieveniškėnų šnekta suvis miela ir man, žemaičiui, – visai artima dzūkams.
… Gaujos upelė, tarsi smilga vasaros žemuoges, „suvėrė“ daug gatvinių vietos kaimų. Žinoma, Gaujos upės slėnis taipogi žymus vasarą žydinčiais tokiais retaisiais augalais, kaip kalninė arnika, gegūnė… Prie upės gyvena reti Lietuvoje drugiai – didysis auksinukas, rudaakis satyriukas.
Tad gamta ir žmogus tose vietose gyvena lyg ir neskriausdami vienas kito. Nors istorija gal ir kitoniškai paliudytų…
Čia gatviniai kaimai pradėjo kurtis XVI amžiuje valakų reformos metu. Prasidėjo gyvenviečių planavimas „iš aukščiau“: padrikos kaimų sodybos buvo perkeliamos į kaimavietei skirtas vietas, o trobesiai turėjo būti renčiami pagal tam tikrą nustatytą tvarką. Kaimavietes sudarė vienodo ploto ir formos sodybos, kurių skaičius priklausė nuo kaimui skirtos žemės. Jose sodybų skaičius pradžioje buvo daug mažesnis, tačiau skaldantis šeimoms, valakai susmulkėjo į pusvalakius, ketvirtininkus, aštuntininkus. Žemės rėžis, kuriame stovėjo sodybos trobesiai, vadintas sėdzimu. Valakų reforma nustatė kaimo ir sodybos planavimo taisykles: gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis, prie gyvenamojo namo yra „švarusis“ kiemas (atšlaimis) ir ūkinis kiemas – prie kluono (kluoniena).
Namai tokiuose kaimuose visada buvo statomi galu į gatvę. Žmonės žemę labai taupė, tad svirną ne kiekvienas turėjo. Dažnai namas su tvartu buvo ir po vienu stogu (tokį statinį vietos žmonės vadino rūmu). Tačiau tarp namo galo ir tvoros visada buvo palikta vietos ir gėlynui. Langai – labai maži, tačiau jie visada būdavo papuošiami.
… Dieveniškių miestelis vertingas kaip urbanistinis paminklas – miestelio planinė erdvinė struktūra su keturkampe aikšte ir į ją vedantys 5 istoriniai keliai, Dieveniškes jungiantys su Vilniumi, Ašmena, Trobomis (Subatninkais), Geranainimis, Šalčininkais (per Varenavą), taip pat architektūriniu požiūriu vertinga, XVIII amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia bei XX a. pradžios varpine ir vartais.
… 1411 metais Vytauto Didžiojo dokumentuose minimas Mingaila (stambaus bajoro Gedgaudo sūnus) iš Dieveniškių. Dieveniškių žemes valdė Goštautai. Yra tikimybė, jog pirmojoje bažnyčioje meldėsi Barbora Radvilaitė, nes fiksuota, jog gyveno viename iš Dieveniškių dvarų. XVI amžiuje Dieveniškės tapo miesteliu. Nuo 1920 m. iki 1939 m. Dieveniškėse buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos, nes tas kraštas buvo okupuotas lenkų.
… Tądien lankėmės ir senajame Rimašių sodžiuje. Išsipleikusiame palei Gaujos upelę. Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai pirmąkart jau minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių). Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis.
… Vakaro sambrėškoms glaudžiantis pasiekėme Norviliškes. Gidas netruko kloti apie tai, jog 400 metų dramatiškos istorijos klodus saugo Norviliškių vienuolynas – įdomus XVII a. pradžios renesansinės gynybinės architektūros kompleksas. Norviliškių vienuolynas spalvingai atstovauja Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės turtingą praeitį. Pasakojama, kad dabartinius rūmus seno dvaro vietoje XVI a. pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, kuris buvo įsimylėjęs vietinę gražuolę grafaitę Doratą. Čia V. Šorcas ketino įrengti gynybinį palivarką, tačiau nespėjo, 1608 m. žuvo kariaudamas. Dorota rūmus 1617 m. užrašė Vilniaus pranciškonams. Įsikūrę Norviliškėse jie šalia rūmų 1622 m. pasistatė ir bažnyčią. Pranciškonai Norviliškėse gyveno iki 1832 m., o po sukilimo, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos bažnyčios, vienuolynai, šiuos rūmus turėjo palikti ir pranciškonai. Rūmai pateko caro žinion, juose buvo įkurtos kareivinės. Pranciškonų bažnyčia išardyta, jos mediniai rąstai panaudoti Alšėnų cerkvės (dabartinėje Baltarusijoje) statybai…
1922 m. Surviliškio parapijiečiai nutarė Norviliškėse pastatyti naują bažnyčią, atkurti parapiją, vienuolyne įrengti kleboniją. 1928 m. parapijiečių lėšomis pastatyta nauja „Zakopanės stiliaus“ medinė, skarda dengta bažnyčia (klebonavo Adolfas Sakalauskas). Bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo vienuolyno, nei anksčiau stovėjo. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno name buvo klebonija.
Augusto Uktverio nuotraukos
Robertas JOMANTAS
Rimašių kaime…
Grybiškių pušis
Grybiškių ąžuolas
