Kaip puiku aplankyti Dieveniškių kraštą, kur žemės veidas senesnis, bet lygesnis, paklausyti Žižmos, Gaujos ir Klevos sakmių. Dainavėlė su gojais pavydžiai saugo protėvių dvasias, tik darbštieji dzūkai vaikams dar perduoda bočių išmintį. O kiek čia dainų išdainuota, kiek meistrų savo darbais išpuošė šią žemę. O piliakalniai taip ir liko žmonių susibūrimo vietomis.
Prie Bėčionių piliakalnio susirinko pažoliauti kraštietės. Sulaukėme žolelėmis susidomėjusio jaunimo iš Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos, o juos atlydėjo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vilma Kisielytė. Iš Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro atvyko Aušra, Dalia ir Liucija. Buvusi Dieveniškių istorinio regioninio parko kultūrologė Stanislava Kuklienė, prisiminusi močiutės žolininkavimą, nusprendė dalyvauti renginyje. Atvira širdimi Dieveniškių istoriniame regioniniame parke dirbusi moteris, taip pat prisidėjo, kad lankytojų centro ekspozicijoje dabar puikuojasi įmantriausių raštų lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, mediniai buities dirbiniai bei indai.
Į dalyvius kreipėsi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės patarėja Irutė Eidukienė. Ji pasidžiaugė, jog parko grupės puoselėjamoje gamtoje susirinko gausus būrys žingeidžių lankytojų. Kartu atvyko bendradarbiai: Valentina Seliatycka – bendrųjų reikalų skyriaus specialistė, Aleksandra Jurgo – biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė, Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro administratorė Žavinta Butvilienė, meistras Josif Michalkevič, valytoja Božena Vasilevskienė. Kiekvienas darbuotojas čia kuria grožį, mylėdami gamtą jie tęsia senąsias tradicijas. Štai kodėl į šį kraštą atvykę užsieniečiai stebisi, jog čia išlikę tiek daug senojo paveldo. O kaip gi neišliks, jeigu turime tokius darbuotojus ir aplink gyvenančius, nuo savo šaknų nebėgančius žmones.
Šių eilučių autorė priminė Antaninių šventę, kitados ji buvo švenčiama pagerbiant šienpjovius. O pokrikštiniu laikotarpiu į šventąjį Antaną kreipdavosi nelaimės ištiktieji, apvogtieji, pametusieji itin brangų daiktą. Jaunos moterys melsdavo būsimo sūnaus, o merginos – laukiamo jaunikio. Antaninės – šienapjūtės pradžia. Tą dieną vyrai eidavo šienauti. Dieveniškių krašte vyrams pietus atnešdavo moterys – keptus kiaušinius su lašiniais. Sotūs pietūs simbolizavo sveikatą, o šienpjovių laistymas vandeniu vakare turėjo garantuoti sausą šienapjūtę.
Pakalbėję apie prosenoviškus šienapjūtės papročius, leidomės į pievą vaistinių augalų atpažinti. Smagu, kad moterys dar ne viską pamiršę, o senelių pamokos prisimenamos lig šiol.
Dieveniškių gamta žmonėms priaugina švarių vaistažolių, laukinių uogų, teikia švarų vandenį. Reikia tik netingėti. Metams įmanoma apsirūpinti natūraliais vaistais, kurie nieko nekainuos.
Iš pievose surinktų vaistažolių virėme arbatą. Visa piliakalnio papėdė pakvipo mėtomis, šeivamedžiu, čiobreliais, pelynais… Arbatą virėme pagal močiučių receptą: neužvirėme vandens, kad išlaikytume didesnį vaistažolių poveikį. Žoliautojai Ritai uždavinėjo klausimus, domėjosi įvairiomis surastomis žolelėmis. Po arbatos gėrimo degustavime dzūkišką kulinarinį paveldą: naminę duoną ir sviestą, paruoštą su česnakais. Moksleiviams labai patiko naminiai lašiniai, kuriuos patys čirškino ant laužo ir su duona valgė kaip pašienavę. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma Kisielytė bei Poškonių bendruomenės pirmininkė Laima Subočienė dėkojo organizatoriams už turiningą renginį, kuris skatina bendradarbiauti ir ateityje.
Autorės archyvo nuotrauka
