Mintis pažvelgti į šios šalies paslaptis kirbėjo seniai, o realią pažintį su šiuo, mažai mūsuose reklamuojamu, nedideliu, seisminėje zonoje esančiu, lietumi ir rūkais kvėpuojančiu lopinėliu žemės, kur vandenynas bučiuojasi su dangumi, pradėjome pernai lapkritį prisijungusios su kelionių drauge prie ten įsikūrusios Rusijos agentūros organizuojamos turistinės programos. Dėl mažo turistų susidomėjimo Lietuvos turizmas savo atstovo Portugalijoje neturi. Vis tik man atrodo, kad be reikalo lietuviai dar neįtraukė į kelionių planus tos labiausiai nuo Lietuvos nutolusios Europos šalies – ne pro šalį būtų ne tik sužinoti, bet ir pamatyti, kur prasideda Europa, ir – ne tik! Portugalai neskuba reklamuotis ir garsiai šaukti apie savo šalies vertybes, gal todėl apie ją sakoma „paslaptinga“, tačiau panašu, kad jie laikosi liaudies išminties, bylojančios, jog „Tušti indai ir varpai garsiai skamba“.
Kažin, ar daug kam žinoma, jog iš Šventosios Žemės pasitraukę, po to, XIV amžiaus pradžioje iš Prancūzijos išvaryti tamplieriai čia surado prieglobstį, įkūrė Kristaus ordiną, čia atsirado ir pirmieji krikščionys Europoje, taip pat – tamplierių pasekėjų – masonų užuomazga, atsirado pirmi alchemikai, buvo atliekamos pirmos Europoje galvos, akių operacijos, pradėtos naudoti gydomosios žolelių vonios. Atsirado čia ir pirmoji sanitarinė tarnyba – jūreiviams susirgus buvo skelbiamas karantinas, ir laivas nebūdavo įleidžiamas į uostą. Čia sukurta ir bankų bei pervežimų sistema, įsteigta pirmoji riterių mokykla, atidarytas pirmas Europoje viešbutis ir restoranas „Laura“. Nekalbant apie garsius keliautojus, tokius kaip Vasko da Gama, Magelanas, skrodusius pasaulio jūras, atidariusius kelią į Indiją, naujus kraštus ir prekybos kelius, sukūrusius pirmąsias karaveles; taip pat princą Henriką Jūrininką, kelionių organizatorių, įkvėpėją ir rėmėją. Turbūt, nelabai kas žino apie tai, jog prieš statant garsųjį bokštą Paryžiuje, Gustavas Eifelis savo metalines konstrukcijas išbandė statydamas tiltus per Douro upę, o meilės miestelį Alkobasą, kur visuomet matomos krentančios žvaigždės, aplankęs Viljamas Šekspyras, parašė savo garsiąją „Romeo ir Džiuljetą“, įkvėptas legendų apie karaliaus Pedro ir Kaštro bei Alko ir Baskos meilės tragedijas, kurios gyvuoja iki šiol. Karaliaus Pedro ir jo mylimosios Kaštro, kurią jis po mirties praėjus septyneriems metams karūnavo, sarkofagai, su pačioje negarbingiausioje vietoje įmontuota išdavikės figūra, saugomi Alkobasos bažnyčioje.
Čia užgimė ir tokie posakiai, kaip „Sienos turi ausis“, „Netikėk savo akimis ir ausimis, tikėk dokumentais“, „Padėti į ilgą dėžę“, „13 diena penktadienis“ ir kiti. Daug ką ši atradėjų tauta pradeda ir dabar: „Rožinio kaspino“ akcija, automatinis mokėjimas už kelius be sustojimo. Tai atlieka ant priekinio automobilio stiklo „įsitaisiusi“ degtukų dydžio dėžutė, automatiškai nuskaičiuojanti mokestį nuo sąskaitos.
Toje nederlingoje, kalvotoje, nuolat judančioje žemėje, senovės paslaptis ir praeities didybę saugo, stebuklingai nuo pražūtingų žemės drebėjimų, kurie prarydavo net upes, „išsigelbėję“ artefaktai. Jų gausu kiekviename mieste ir miestelyje, turinčiame savo istorinę vertę, įsiamžinusiame tik jam būdingą, vestgotų, maurų, berberų, romėnų, graikų, ir kitų įvairiaplaukių perėjūnų paliktą įbrėžą, bei įgavusiame šiuolaikinę reikšmę.
Geros „Lusitana Sol“ agentūros programos ir organizuotumo dėka per 6 dienas aplankėme visus pagrindinius Portugalijos miestus, įdomiausias vietas, pamatėme garsius Portugalijos stebuklus: Guimaraes karalių rezidenciją, UNESCO saugomus Obidos viduramžių miestą-tvirtovę ir Batalijos vienuolyną (gotikos perlą), Alkobasos vienuolyną, Belemo bokštą, nuo kurio į savo pirmąją kelionę išplaukė Vasko da Gama, bei nemažai kitų nuostabių istorinių objektų ir artefaktų. Važiavome ir ilgiausiu Europoje Vasko da Gama tiltu (17,2 km) kartu grožėdamiesi Težo upės žiotyse įrengtame nacionaliniame draustinyje gyvenančiais retais paukščiais. Aplankėme vakariausią Europos tašką Cabo da Roca (uolos kyšulys), kur galima gauti apsilankymo faktą liudijantį asmeninį dokumentą (sertifikatą).
Visi Portugalijos miestai turi savo šventuosius globėjus, o visą šalį, kaip ir kitus portugališkai kalbančius kraštus, saugo pats Jėzus Kristus, tik jo statula neturi būti aukštesnė už iškilusią ant aukšto kalno Brazilijoje.
Šioje, laisvai besiliejančio vyno (prie patiekalų vyno kiekis neribojamas) ir sardinių šalyje nesimato išorinio blizgesio, įspūdingų gėlynų – išvis nepastebėjau gėlių nei balkonuose, nei prie namų, išskyrus miestelį Obidos, – negausu ir išpuoselėtų, restauruotų senamiesčio kvartalų, nepriekaištingos švaros. Tačiau akį patraukia savitas architektūros stilius, tiksliau, stilių mišiniai: gotika su arabišku stiliumi, romaninis su klasicizmu ir t.t. Jie visi vadinami portugališkais. Gražiai derinama gotika su keramika. Keraminės, su įvairiais žydrais-mėlynais raštais plytelės, čia vadinamos azuležomis, naudojamos interjero puošyboje, jomis kai kur išklojami ir šaligatviai, o išorines namų sienas jos ne tik puošia, bet ir saugo nuo erozijos bei nuolatinės drėgmės, nes dažnai oras (ypač žiemą) būna apniūkęs. Kai sutirštėja tiesiog akyse it dūmai banguojantis rūkas, primenantis besileidžiančius iki žemės ir vėl kylančius aukštyn debesis, portugalai sako: „Vandenynas prisigėrė“.
Toje legendomis apipintoje ir poetų, įkūnijančių šalies dvasią, apdainuotoje šalyje galima rasti nemažai didvyriškumą, senovės dvasią saugančių bei gyventojų vertybes nusakančių ženklų – tik reikia juos pastebėti (dažniausiai įamžintus akmenyje), ir mokėti „perskaityti“. Evorą nuo Napoleono kariuomenės apgynusius didvyrius simbolizuoja ant šventovės pastato stogo „sėdintys“ ir toliau pasaulį saugantys Titanai. Teigiantys, jog lengviau žūti, nei pasiduoti, o savo nugarą ėdantis Drakonas rodo, kad garbingiau ir tauriau yra kritikuoti save, o ne kitus. Padėką Dievui už laimėtą kovą prieš ispanus liudija net didžiulis Batalijos (batalija – kova) vienuolynas. Savotiški yra ir augmenijos deriniai: uolėtas kalvas aplipusios liaunos pušaitės ir – vešlūs atvežtiniai augalai; eukaliptų giraitės, platanai, kamštinis ąžuolas ir – alyvmedžiai, vynuogynai, kur žemė derlingesnė.
Antroji pagal senumą (po Atėnų) Europos šalių sostinė Lisabona (portugalai taria: Lišboa) atstatyta po ją visiškai sugriovusio 1755 metų žemės drebėjimo, po to sekusių cunamio ir gaisro, pražudžiusių tamplierių ir didžiųjų keliautojų sukrautus kultūrinius bei kitokius turtus, dabar yra vadinama linksmybių miestu. Ji iš naujo buvo statoma ir restauruojama pradedant XVIII amžiumi pagal Šiaurės Europos pavyzdį, todėl ir išvaizdą turi europietišką. Namai daugiausia auga į viršų, panašiai kaip Olandijoje (žemė čia brangi), tačiau įdomūs ir gražūs. Daug aikščių, paminklų, fontanų. Miestas nuolat puošiamas, gražinamas. Pagrindinėje Lisabonos aikštėje Rossia karalių skulptūros pastatytos XVIII a. pabaigoje, o fontanai – maždaug po šimto metų. Laisvės alėja su nuostabių raštų mozaikiniais šaligatviais ir grindiniu bei stulpais su paauksuotais gaideliais – Portugalijos simboliu (tikėjimo teisingumu simbolis) – tiesiog žaisliukas!
Antras pagal dydį ant abiejų Douro upės krantų įsitaisęs Porto miestas – darbo ir pinigų miestas, su savo uostu, tiltais bei vynu, kur karalius paprastai būdavo dvi naktis ir tris dienas, ką ir mes pakartojome savo kelionėje, – formavosi vykstant įvairių tautų kovoms dar iki mūsų eros pradžios, nors miesto bulę iš Romos gavo tik XII amžiaus viduryje. Čia nuo senų laikų vyko didelė prekyba. Ypač vynu (portveinu). Miestas visuomet buvo turtingas, o prekyba ir dabar gyva, ypač ilgoje Santa Katarina gatvėje. Turtus jam ir toliau padeda krauti be vyno dar ir kitas „Porto auksas“ – eukaliptai savo gydomaisiais lašais ir medumi, bei kamštinis ąžuolas, iš kurio žievės gaminami ne tik kamščiai, bet ir įvairūs dirbiniai, avalynė, audiniai, nepraleidžiantys nei drėgmės, nei šilumos.
Ant keturiolikos kalvų stovintis, patrono Šv. Joano (Sao Žuao) globojamas, tuneliais apjungtas, dar natūralus (dėl turistų neperdažytas) ir Paryžių primenantis miestas – visas iš šalia esančių kalnų iškasto granito statant tunelius. Iš granito statyti yra ir prabangūs, auksu bei sidabru puošti Prekybos rūmai (Palacio da Bolsa), kurių interjerą pagyvina ne tik meistriški medžio drožiniai, bet ir įmantrūs, sunkiai atliekami granito raižiniai. Negalima nepasigėrėti ir pagrindine Porto aikšte su nepaprasto grožio architektūriniu ansambliu bei netoliese esančia, azuležomis su istoriniais motyvais puošta geležinkelio stotimi. Tačiau gyventi radioaktyvius spindulius skleidžiančio granito namuose, dar ir su švino stiklo langais, ne visai nepavojinga.
Ypatinga raižyba akmenyje pasižymi ir miestas Tomar („tomar“ reiškia – gauti). Tai tamplierių miestas. Čia jie kūrėsi, vystėsi ir turtėjo, gavę žemių ir privilegijų už nuopelnus atkovojant iš musulmonų miestus ir Lisaboną. Jiems nereikėjo mokėti mokesčių, pavaldūs buvo tik popiežiui. Jie daug ką išrado, skurdžias žemes pavertė derlingomis, įdiegė daug naujovių, daug ką naudojo pirmą kartą, ką ir dabar mes naudojame. Saugodami miestus nuo potvynių statė šliuzus, buvo pastatę net ypatingą akveduką, kurio vandens negalima buvo užnuodyti. Labai daug prisidėjo prie valstybės kūrimo ir klestėjimo.
Portugalijos širdyje įsikūręs, trečias pagal dydį, seniausiu laikomas Portugalijos miestas Braga, yra maldų miestas su daugybe bažnyčių, o kartu – muziejus po atviru dangumi. Tai Portugalijos Roma, unikali vieta, maldininkų centras su „laiptais į dangų“, kylančiais penkių jausmų šaltinių keliu į Šv. Mergelės bažnyčią, įsikūrusią ant aukštos kalvos. XII amžiuje iškilusi Bragos Katedra su originaliais vargonais laikoma seniausia Portugalijoje. Čia gilios religinės ne tik istorinės, bet ir architektūros, kultūros šaknys. Todėl bragiečiai turi ir tokį posakį, kurį mielai, progai pasitaikius, panaudoja: „Miestas Koimbra studijuoja, Lisabona žaidžia, Porto mieste žmonės dirba, o visas Bragos miestas meldžiasi“.
Portugalijoje yra ir kita šventa vieta, kur taip pat apsireiškusi Šv. Mergelė Marija – tai Fátima. Visas šventas kompleksas primena ir Vatikaną su šventųjų figūromis ant koplyčios stogų, ir mūsų Šiluvą su didele aikšte ir ilgu marmuru klotu taku, kur einama keliais iki koplyčios, bei atskirai įrengtu Šv. Mergelės Marijos altoriumi. Čia pat galima įsigyti šventintą žvakę, pageidaujamo žmogaus vaškinę figūrą ar jos dalį ir šalia įrengtame aukure atlikti aukojimo procedūrą sudeginant.
Kalnuotas, siauromis gatvelėmis išraižytas, turistų pamėgtas istorinis miestelis Sintra, be vieno iš aštuonių Portugalijos stebuklų – vasaros karalių rezidencijos Penos rūmų – saugo ir ypatingos energijos vietą – Quintą (kinta – dvaras). Šioje, vaizdingoje, netoli nuo Lisabonos esančioje vietovėje mėgo ilsėtis karaliai, o dabar tai valstybės saugomas ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas objektas. Mistikos apipintame, šventame, ypatingą energiją skleidžiančiame kalnelyje XIX a. pabaigoje buvo įkurtas nepaprasto grožio sodas su tropiniais augalais ir neogotikiniais Monseratės rūmais bei įrengtas gilus uolėtas žemės šaltinis, skleidžiantis stiprią energetinę jėgą, kurio energijos „pasisemti“ buvome ir mes nusileidę.
Ant trečios didžiausios vandeningos Portugalijos upės Mondegos krantų III a. įsikūrusi senoji sostinė Koimbra – mokslo miestas, su vienu seniausių universitetų Europoje (1290 m.). Dar ir dabar kieme stovi varpinė Cabra (ožka), kurios bjaurūs garsai nurodydavo studentams, ką ir kada reikia daryti, bei kalėjimas – pasėdėti ir apgalvoti savo netinkamą elgesį. Čia klesti medicinos mokslas, susitelkę geriausi gydytojai. Prie senovinių siaurų miesto gatvelių su gausybe laiptų laiptelių ir išlikusių romėnų bei kitų perėjūnų pėdsakų prisiderinę nauji pastatai, suteikia erdvės gausiai studentijai. Pasiklydęs gatvelių labirintuose stovi ir šiuolaikiško tipo paminklas Fadui – tam UNESCO pripažintam nematerialiojo paveldo šedevrui – nelabai padoriai apnuogintos moters pavidalu. Žodis „fado“ portugališkai reiškia „likimą“, o fado muzika, pagal vieną iš versijų, siejama su afrikietišku šokiu, kuris XIX amžiuje prigijo Lisabonos vargšų kvartaluose. Vieno tokių Lisabonos kvartalų nacionaliniame restorane vakarieniaujant teko laimė ir mums patirti tą „portugališko bliuzo“ nepakartojamą neįgyvendintų svajonių, nelaimingos meilės, begalinio ilgesio jausmą.
Šaligatviai Koimbroje, kaip ir visuose kituose Portugalijos miestuose, tvarkingai iškloti baltų keturkampių akmenų mozaikomis su įvairiais piešiniais, suteikia daug šviesos ir savotiškai atsveria pastatų niūrumą. Ypatinga aura pasižyminčios Katedros vargonai horizontalūs (garsas dėl to stereo), sienos puoštos keraminėmis plytelėmis, vaizduojančiomis šventųjų gyvenimus – būdingas gotikos ir keramikos derinys, – o iki šių dienų kaip nauji išlikę vitražai – dėl ypatingos jų apdorojimo technikos. Šioje Katedroje ilsisi pirmojo karaliaus Emanuelio ir jo sūnaus palaikai.
Negalima nepaminėti Portugalijos širdies Guimaraes (Džimaranša) – visos Portugalijos pradžios, Portugalijos gimimo vietos arba „nacijos gimtinės“. Iš čia kilo pirmoji karalių dinastija, atsirado pirmieji krikščionys, pirmas episkopinis valdymas, paskelbta nepriklausomybė. Tai senovinis valstybės centras (jį iš čia šimtmečius išsilaikiusių vestgotų po 30-tųjų mūsų eros metų atkariavo berberai), ėjęs iš rankų į rankas. Senovę byloja XI a. romaninės bažnyčios ir granitinių Bragansos rūmų medinės, ypatingame skiedinyje apdoroto ąžuolo lubos, pasižyminčios labai gera akustika, o apverstos valties jų forma yra siejama su ilgai čia karaliavusiais vestgotais (baltų protėviais, pagal Mariją Gimbutienę ir Jūratę Statkutę de Rosales). Tuomet dar nebuvo žinoma apie granito skleidžiamą pavojingą radiaciją, tik pastebėta, kad didžiulių Bragansos rūmų gyventojai greitai miršta. Nežiūrint didelių rūmų erdvių ir aukštų lubų, nelabai komfortiška aplinka ir dabar.
III amžiuje prieš mūsų erą statyta, tvirtovės sienų apglėbta, vėliausiai iš arabų atkovota Évora saugo ne tik Romos imperijos liekanas, bet ir karaliavusių užkariautojų motyvus, bei – kaulų koplyčią. Istorija byloja, jog pradėję bažnyčios statybą žmonės pamatė – toje vietoje būta kapinių. Kadangi kapai buvo išjudinti, nenorėdami užrūstinti senolių kaulų, juos panaudojo vidaus dekoracijoms. Užrašas ant sienos („Mes kaulai, gulime čia ir laukiame jūsų kaulų“) primena apie mūsų mirtingumą. Tai nepaprastai įdomus, istoriškai vertingas miestas, turintis daug gražių koplyčių, turtingų, marmuru apdailintų naujo tipo bei IX-X a. ir XII-XIII a. bažnyčių, nuolat vyksta restauracija. Apie baltą namų spalvos kilmę legendos byloja, jog taip namus dažyti įsakęs karalius, nes iš šiaurės atkeliavusi princesė ilgėjosi sniego. Gal tai labiau sietina su higiena, saugantis kenkėjų patekimo į namus.
Galima aptikti ir tikrą, tvirtų sienų apjuostą, viduramžių miestą bei pajusti to laiko dvasią vaikščiojant siauromis gatvelėmis ir gėrintis išmoningais, čia gausiai gyvenančių amatininkų pagamintais, suvenyrais. Tai Obidos. Jis garsėja ne tik šokolado festivaliais, bet ir tvirtomis santuokomis – norint susituokti tenka eilėje laukti 2-3 metus, tačiau norinčiųjų ir dabar netrūksta. Bažnyčioje su gražiu, turtingu ikonostasu ir lubų pano su juodaodžiais angeliukais, kuriuos dažyti buvo pavesta juodaodei tarnaitei, „draugauja“ dvi religijos: katalikų ir pravoslavų.
… Sakoma, kad kelionėse kiekvienas susikuria savąjį pamatytą pasaulį. Portugalijos lobynas suteikia plačias galimybes prisiliesti prie tos nedidelės savo plotu, bet didingos praeitimi šalies, slepiančios ir saugančios visai Europai svarbą turinčius dalykus, kuriuos galima vis iš naujo atrasti ir atrasti.
Autorės nuotraukos
