Rudens vėjams nudraskius paskutinius medžių lapus ir balta rasa apšlaksčius tebestypsiančius žolynus, gamtoje vadžias į rankas perima ramybė. Ramybė, sugrąžinanti žmones į namus, į uždaras erdves, į savo vidinį pasaulį.
Jau kelinti metai iš eilės Vištyčio regioninio parko lankytojų centre vykdomos įvairios veiklos: edukacijos, viktorinos, parodos, kultūriniai ir gamtosauginiai renginiai. Dar šį pavasarį buvo galimybė sudalyvauti „Sūduvietiškos verbos“ rišimo edukacijoje, kurios metu Marijampolės kultūros centro edukatorė Viktorija Revinienė ir vyr. specialistė etnokultūrai Eglė Alenskaitė pristatė verbos rišimo ypatumus ir išskirtinumą, o Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė papasakojo apie verbų reikšmę, jų rišimo būdus Dzūkijos-Suvalkijos regionuose.
Ši edukacinių užsiėmimų tradicija tęsiama ir toliau. Kadangi Lietuvoje grįžtama prie šiaudinių sodų rišimo tradicijos, kuri 2023 m. gruodį įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tad Vištyčio regioninio parko lankytojų centro administratorės Živilės Grimailaitės iniciatyva lapkričio mėnesį suorganizuota paroda ir edukacinė popietė „Šiaudiniai sodai“. Edukaciją vedė ir savo darbus lankytojų centre eksponavo tautodailininkė – sodų rišimo meistrė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė.
Tautodailininkė užsiėmimo metu edukacinės popietės dalyvius supažindino su sodų rišimo ypatumais, su jų sakralumu. Šiaudų sodai Lietuvoje tebėra gyva nematerialaus paveldo dalis. Ji simbolizuoja namus, gimtąjį lizdą, į kurį sugrįžtame. Sodai prilyginami universaliam Pasaulio medžio – darnios visatos simboliui, kuriame vertikalioje ašyje atsispindi dangus (dieviškasis pradas) – žemė (paukščiai) – požemio karalystė. Tai tarsi sumažintas pasaulio modelis, kuriame atpažįstama praeitis-dabartis-ateitis. Horizontalioje ašyje – keturios pasaulio šalys.
Šie tūriniai griežtai geometrinės formos šiaudų dirbiniai buvo rišami visoje Lietuvoje įvairiomis progomis. Palubėje kabantis sodas – dangaus, rojaus sodas. Taip sukuriantis sakralumo erdvę, kurioje spindi saulė, žvaigždės, gieda paukščiai, o ir sodas, prisigėręs šviesos, šilumos ir gėrio, gal dėl to ir buvo kabinamas ištaigingiausioje trobos dalyje: virš stalo, kerčios ir krikštasuolės, vaikų lopšio, prie garbingiausios namų vietos. Be šiaudų sodo neapsieita (dar ir dabar pasitaiko) Šv. Velykų, Šv. Kalėdų, krikštynų, vestuvių ir kitų švenčių metu, kad šeimoje vyrautų darna, ramybė ir meilė.
Susipažinus ir pabandžius savomis rankomis surišti, kad ir mažutį šiaudų sodo elementą, savyje pajunti saulės-gerumo pliūpsnį, o ką jau kalbėti apie atmosferą Vištyčio regioninio parko lankytojų centre… Čia, tarp kabančių dangaus sodų, savo istorijas pasakoja ir senieji Aukštadvario apylinkių kryžiai, įamžinti dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Alės Počiulpaitės fotografijose. Taip sakralu, taip dvasinga… Rodos eini savęs paruošimo keliu… Nuo Vėlinių iki Šv. Kalėdų…
Vištyčio regioninio parko archyvo nuotraukos
