Popierinės išpažinties kronika
Nedėk atliekos greta konteinerio. Arba: jei gali pensininką nubausti – nubausk!
Tokios atliekos lieka gulėti ilgam
Šios ne itin malonios patirties pasidalijimo galėjo ir nebūti, jeigu ne savo ilgą amželį atidirbęs šaldytuvas. Suvargo senukas ir teko pirkti naują. Tiekėjas pirkinį turėjo pristatyti iki laiptinės durų, tačiau jaunas kurjeris, net neprašytas, padėjo siuntą atsinešti į koridorių. Man tik liko išlaisvinti šaldytuvą iš įvairiais lipdukais padabintos kartono pakuotės. Kas juose rašoma, nebuvo įdomu, nes šylant orams šaldymo agregatas buvo labai reikalingas. Pakuotę, kiek buvo įmanoma, sulanksčiau, nužiūrėjau, kad į atliekų konteinerį ji tilps, perrišau virvele ir nunešiau išmesti. Tačiau to padaryti nepavyko. Pakuotės plotis buvo vos vos platesnis nei konteinerio anga. Būčiau turėjęs rankose pakankamai jėgos ją išilgai suspausti, viskas būtų pavykę, tačiau man jos trūko. Supratęs, kad be žirklių ar peilio neišsiversiu, nutariau kartono lakštų namo nesinešti ir, atėjęs su instrumentais, viską sutvarkyti. Namuose išpuolė neatidėliotinų darbų ir kai vedinas šunimi atėjau prie konteinerių, atsineštų įrankių nebereikėjo. Mano palikto „turto“ nebebuvo. Pamaniau, kad atliekų tvarkytojai tuštino konteinerį ir kartu įsimetė tvarkingai paliktus, pro angą netelpančius kartono lakštus.
Už tvarkingą aplinką
Spėriai likviduoti šaldytuvo pakuotę rūpėjo ir todėl, kad ja nepradėtų rūpintis labai stropiai teritoriją prižiūrintis kiemsargis. Su tuo maloniu, garbaus amžiaus žmogumi, pirmoji, kol dar buvo sveika, pradėjo bendrauti mano žmona. Vėliau bendrą kalbą radome ir mudu. Jo stropus rūpestis teritorijos švara man priminė 2001-2004 metus, kai aš, dirbdamas pedagoginį darbą Nevalstybinių vaikų globos namų Vilniaus „SOS vaikų kaime“, prisidurdavau prie atlyginimo kas ketvirtą parą dirbdamas sargu-kiemsargiu, o vėliau budinčiuoju mechaniku, vienoje stambioje autotransporto įmonėje. Kiemsargio darbas, keturių šunų pagalbininkų priežiūra ir bendravimas su vairuotojais man patiko.
Bendrovės administracija mano darbą vertino ir, kad publikacijų man nereikėtų rašyti ranka, į sargo namelį atgabeno elektrinę rašymo mašinėlę. Tad, kol šunims išvirdavau katilą košės su kaulais, sėkmingai rašiau vaikams „Dėdės Vacio kampelį“ žurnale „Meškeriotojas“ ir gamtininkų savaitraščiui „Žaliasis pasaulis“.
Per 40 metų dirbant pedagoginį darbą ir ugdant jaunuosius gamtininkus daug aplinkos švarinimo darbų nuveikta su vaikais. Visa šio darbo patirtis išguldyta daugelyje „Žaliojo pasaulio“ ir jau bankrutavusio „Meškeriotojo“ numeriuose. Gaila, mūsų mielą kiemsargį jau pakeitė jaunesnis, o aš senatvėje neišvengiau klaidos ir susilaukiau nuobaudos.
„Nieks kits čia nekalts“
Kur dingo prie konteinerių palikta pakuotė paaiškėjo gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (VMSA) Viešosios tvarkos skyriaus (VTS) registruotą laišką su nurodymu atvykti pas VTS specialistą. Taip sužinojau, kad Savivaldybės administracijos pareigūnai komunalinių atliekų surinkimo aikštelėje identifikavo man priklausančias atliekas. Jos paliktos „pažeidžiant Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių (VMATT), patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445 (nauja redakcija nuo 2020-02-15), 70.4 punkto reikalavimus. Šis punktas numato atliekų turėtojams pareigą nepalikti šalia konteinerių jokių atliekų.“
Viskas aišku, nesuspėjau pakuotės sutvarkyti ir „užkibau“. Kadangi kilus neaiškumų ar klausimų buvo galima kreiptis telefonu, paskambinau ir sužinojau, kad pasiaiškinimą galiu pasiųsti elektroniniu paštu.
Po kelių savaičių sulaukiau voko – jau storesnio. Taip buvo pranešta apie Administracinio nusižengimo protokolo surašymą ir administracinės bylos nagrinėjimą. Ten pat buvo ir „PASTABA. Dėl netinkamai paliktų atliekų padarytą žalą galite iki bylos nagrinėjimo dienos geranoriškai atlyginti sumokėdami 48,16 Eur į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos surenkamąją sąskaitą“. Po sąskaitos rekvizitų – nuoroda: „Dokumentus, įrodančius atlygintą žalą, prašome pateikti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyriui“. Taip parašyta ir Administracinio nusižengimo protokole. Kadangi žalos atlyginimas man, pensininkui, atrodė ganėtinai didelis, pabandžiau ieškoti šios nuorodos pagrindimo. 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 1-445 susiradau nesunkiai ir sužinojau, kad „6.1. atliekos šalia konteinerio – atliekos, sudėtos į maišus ir paliktos prie konteinerių (ar konteinerių aikštelėje)“. Kiek paguodžianti buvo 39 punkte esanti nuoroda: „Į konteinerius nebetelpančios atliekos turi būti talpinamos į maišus bei paliekamos šalia konteinerių“. Mano palikta pakuotė buvo ne maiše, tačiau tvarkingai surišta. Taigi ją išvežant problemų lyg ir neturėjo kilti. Aiškiau pasidarė susiradus VMATT 2020-02-15 naują redakciją. Ten išvydau ir minimą 70.4 punktą. Kadangi jame apie geranorišką žalos atlyginimą nieko nerašoma, nutariau palaukti administracinės bylos nagrinėjimo.
Išgelbėjo papildomas pranešimas
Belaukdamas bylos nagrinėjimo dienos būčiau padaręs didelę klaidą, tačiau išgelbėjo iš VMSA Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus elektroniniu paštu gautas laiškas. Jame buvau klausiamas, ar sumokėjau protokole nurodytą 48,16 Eur žalą. „Nes tik atlyginus žalą, nagrinėjant bylą numatytą dieną asmeniui galima skirti įspėjimą be realios baudos“. Paskambinęs nurodytu telefonu ir įsitikinęs, jog geranoriškai atlyginti žalą yra būtinybė, išskubėjau į artimiausią PayPostą. Pusiaukelėje prisiminiau, jog pamiršau pasiimti veido kaukę. Pamanęs, jog galiu užsidirbti dar vieną „geranorišką paskatinimą“, sugrįžau namo. Atskubėjus ir padavus administracinio nusižengimo protokolą PayPost darbuotoja paprašė asmens dokumento. Pamačiusi pensininko pažymėjimą, mergina pasakė, jog būtinas pasas ar tapatybės kortelė. Vėl „lyg musę kandęs“ išskubėjau namo. Pagaliau susimokėjau ir nufotografavęs pasiunčiau atlygintą žalą įrodantį dokumentą. Iš kur atsirado būtent 48,16 euro sužinojau gavęs pranešimą apie man skirtą administracinę nuobaudą – įspėjimą. Ten pat buvo pridėta SĮ „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – VASA) atsiųsta ir paskaičiuota žala pagal 2020-07-10 pasirašytą sutartį Nr. 64-275/20 dėl didelių gabaritų atliekų ir kitų atliekų, kuriomis neteisėtai atsikratyta konteinerių aikštelėse. Atliekų konteinerių aikštelėse paėmimas ir sutvarkymas nuo konteinerių (vienas kartas) įvertintas – 48,16 euro (su PVM).“ Ši suma man atrodo per didelė, tačiau pasirašančius sutartį ji tenkino. Meluočiau sakydamas, jog padarytą žalą atlyginau labai geranoriškai, tačiau esu dėkingas VMSA Viešosios tvarkos ir Administracinių bylų nagrinėjimo skyrių darbuotojams už malonų bendravimą ir kantrybę aiškinant reikalavimus tokiam nevykėliu, kaip aš – „į balą puolęs, sausas nekelsi“. Iš klaidų mokomasi ir padedama nesuklysti kitiems, nes, nepaisant draudimų, prie konteinerių verda „savitas“ gyvenimas.
Noras tikrinti
Rūpestis buitinėmis atliekomis gyventojams žinomas nuo seniausių laikų ir nuolat tampa patogesnis. Nebereikia sėdėti namuose ir laukti kieme pasigirstančio garsinio signalo, jog metas skubėti kieman ir ištuštinti susikaupusias atliekas. Vėliau gelbėdavo ilgą laiką naudoti buitinių atliekų konteineriai. Tačiau juos dažnai revizuodavo varniniai paukščiai, o jiems talkindavo triukšmingi rudagalviai kirai. Patogūs jie būdavo ir „etatiniams“, antrinių žaliavų ieškotojams. Nepasiekdami dugno, jie guldydavo konteinerį ant šono, susirinkdavo, ką įmanoma priduoti, o palikta apšnerkšta aplinka būdavo kiemsargio rūpestis. Dabartiniai gilūs konteineriai pažangesni, tačiau išradingi jų „revizoriai“ sugeba prisitaikyti. Kadangi namuose turimas augintinis, nori ar nenori, „išveda“ pasivaikščioti, prie konteinerių pamatai įvairių įdomybių. Kartą žiūriu ir nesuprantu. Iš konteinerio angos į viršų skraido metalinės skardinės, o keli vyrai jas renka. Pasidarė įdomu. Žmogaus nesimato, o veiksmas vyksta. Draugai bendražygio konteineryje nepaliko. Šiaip taip jį ištraukė ir nuskubėjo taros priduoti, o vėliau savo nuolatinėje vietoje susėdę sveikatą taisė. Vėliau ši „brigada“ naudojo ant ilgo koto pritaisytą kablį ir tikrino dėmesio vertus sumestus atliekų maišus.
Daugiau nebespoksojau, dar nubaus vien dėl to, kad spoksau, o pilietiškai nepranešu apie tai…
Noras dalintis
Atliekų konteineriai ir jų aikštelės gyventojų dažnai lankomi. Tai patogi vieta norint pasidalinti atliekamais daiktais ir net maisto produktais.
Kartą sutikau prie konteinerio lūkuriuojančią garbaus amžiaus moterį. Pamačiusi mane su šunimi ji ištiesė ranką su lauknešėliu: „Aš visą savaitę rinkau skanėstus savo vaikų šuniukui, o jie paskambino, kad negali atvažiuoti. Gaila į konteinerį mesti rinktus produktus. Būk geras, paimk ir tikrai pamaloninsi savo augintinę“. Gyvūnų gerbėjai padėkojau, o ryšulėlyje radau tokio maisto, kurio nebūtų atsisakęs net labiausiai išlepintas šuo.
Prie konteinerių paliekami įvairūs naudojimui tinkami daiktai. Kartą ryte prie vieno iš jų pūpsojo krūva, matyt iš mados išėjusių ir nepaklausių, moterišku drabužių. Tvarkingai palikti su pakabomis ir etiketėmis jie gulėjo ant žemės kelias dienas, kol žmonės juos išsinešiojo. Tarp įdomesnių daiktų pasitaikė didelis, graužikams laikyti tinkamas narvas. Man pavyko jam rasti naują šeimininką. Panašiai nutiko su dideliu ištisinio stiklo akvariumu. Gaila, vėliau lygiai tokį pat akvariumą prie konteinerio pamačiau sudaužytą. Labai paklausūs prie konteinerių palikti įvairaus dydžio stiklainiai, veikiantys elektros prietaisai, vaikiški vežimėliai, įvairios rankinės, lagaminai, stiklo, ypač organinio, lakštai, stiklainiuose konservuoti produktai ir kiti naudojimui tinkami rakandai. Ilgiausiai konteinerių aikštelėse lieka gulėti išardyti baldai, poroloniniai čiužiniai, avalynė, virtuvės rykai, smulkūs apyvokos daiktai, maišuose sudėti drabužiai patalynė, vaikiški žaislai, būtų remonto atliekos: dažai, glaistai, klijai ir kitokios butų remontų nuobaigos. Nemažai turto paliekama supakuoto maišuose. Žmonės juos iškrato, pasiima tinkamus daiktus ir tada vaizdą gadinantis šiukšlynas neišvengiamas.
Šiaip naujieji konteineriai patogūs, tik neaišku, kam skirti prielipai greta stiklui skirtų konteinerių. Jų anga aklina ir jie kol kas nenaudojami.
Atliekų konteinerių aikštelės patogios dovanoti daiktams antrą gyvenimą ir draudimai čia – ne geriausia išeitis. Prasižengėlių „meškeriojimas“, baudos ir nuorodos geranoriškai atlyginti padaryta žalą norimo efekto neduoda. Ne visas paliktas atliekas įmanoma identifikuoti, nes prie jų lipdukų su asmeniniais duomenimis niekas neklijuoja. Ypač – kai prie konteinerių atrieda mersas iš privačių pilių ir pripaškudina…
Taip manau aš, (ne)atsitiktinai „ant meškerės užkibęs“ buvęs sargas-kiemsargis, pedagogas ekspertas, kuris nieko nevertas. Tik baudelės, kad kiti jos negautų. Dėl to ir šis žodžių klebenimas (t. y. straipsnis) atsirado.
Vacio Paulausko nuotraukos