Tarytum upės vanduo greitai bėga žmogaus gyvenimas. Atrodo, dar taip neseniai su dr. Juozu Savicku bendrauta, klausytasi patarimų ir pamokymų, bet jo tarp mūsų jau nebėra. Liko tik pagarba jo nuostatoms ir idėjoms bei pavyzdys, kiek daug galima pasisemti jėgų iš gamtos ją tausojant ir branginant.
Apie tai spalio 9 d. Aplinkos ministerijos ir asociacijos „Lašišos dienoraščio“ pakviesti įspūdžiais ir pastabomis dalijosi konferencijos „Meškeriojimas, pomėgis, sportas, gyvenimo būdas“ , skirtos Juozo Savicko šimtmečiui paminėti, dalyviai.
Sveikindamas susirinkusius aplinkos ministras Kęstutis Mažeika įvertino Juozo Savicko indėlį puoselėjant meškeriojimo kultūrą ir nuopelnus žūklės sportui. Daug įdomių dalykų apie šeimos turistines iškylas, meškeriojimą ir aplinkosaugines savo tėvo nuostatas papasakojo sūnus Egidijus Savickas. Apie Lietuvos kastingo meistrų pasiekimus ir J. Savicko indėlį treniruojant jaunimą pasakojo daugkartinis įvairaus rango varžybų nugalėtojas ir prizininkas, savo trenerio pasekėjas Marijonas Svirbutavičius („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 34).
Apie žūklės klubo „Merkys“ susikūrimą ir J. Savicko nuopelnus daug įdomių dalykų papasakojo ilgametis šio klubo tarybos narys dr. Pranas Gudynas, kalbėjo ir šio klubo veteranas architektas prof. Vytautas Brėdikis.
Spiningavimo raidą nuo J. Savicko laikų ir mūsų dienų Lietuvos sportininkų pasiekimus apžvelgė pasaulio spiningavimo iš valčių čempionas, sportinės žūklės klubo „Ešerys“ vadovas Sigitas Lukšta.
Lietuvos sportinės žūklės federacijos (LSŽF) veiklą pristatė ir jos pradininko J. Savicko nuopelnus įvertino LFŽF prezidentas Tomas Būdas. Jis akcentavo ženklius Lietuvos sportininkų pasaulio ir Europos varžybose pasiekimus, apžvelgė artimiausias perspektyvas.
Mėgėjų žvejybos tarybos (MŽT) pirmininkas Antanas Kontautas supažindino su galimybe teikti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijoms patarimus mėgėjų žvejybos klausimais, apžvelgė veiklos rezultatus ir siekius.
Aplinkosauginį Juozo Savicko požiūrį ir jo idėjų įgyvendinimą šiandien aptarė visuomeninės gamtos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ atstovas, konferencijos vedėjas Matas Jonaitis.
„Žaliojo pasaulio“ atstovas Vacys Paulauskas pasakojo apie Dėdės Juozo pagarbą gamtai, žodžiui ir moralės principams.
Pateikiame Vacio Paulausko kiek sutrumpintą pasisakymą minėjoje konferencijoje Aplinkos ministerijoje, pagerbiant nuoširdų gamtos bičiulį dr. Juozą Savicką, kurį Vacys vadino tiesiog Dėde Juozu.
***
Dėdė Juozas: pagarba gamtai, žodžiui ir moralės principams
Viename iš dr. Juozo Savicko rašinių skaitome:
„Nejaučiu vienumo nesmagumo. Yra atvirkščiai. Visiškas suartėjimas su Gamta teikia tik džiugesį. Mano jausmas dabar – lyg grynuolis, pačios aukščiausios prabos. Gebėjimo džiaugtis gamta man galima pavydėti.“
Aš nuo jaunumės domėdamasis meškeriojimu, stengiausi kuo daugiau skaityti. Pirmoji knyga, su gražia lydeka ant viršelio, buvo „Meškeriojimas“. Skaitydamas šį mėgėjiškos sportinės žūklės vadovėlį daug ko išmokau ir buvau dėkingas jį parašiusiems žmonėms, nors man, vaikui, autorių pavardės tuomet buvo negirdėtos. Neįstrigo ir J. Savicko, parašiusio skyrių „Sportinė žūklė žiemą“ pavardė. Vėliau Juozo Savicko rašiniai, spausdinami „Mūsų gamtoje“, jaudindavo ir priversdavo galvoti apie jų autorių. Juos atpažįsti vos pradėjęs skaityti, jų nesumaišysi su kitų autorių publikacijomis. Ir nesvarbu, apie ką rašoma – ar apie „didžiausias ikrų smaliūges vėgėles“ , ar „prašmatnesnę“ už kuoją – „parėduose daugiau aukso, ypač medaus mėnesį“, turinčią „žiežulę“.
Daug metų Juozą Savicką žinojau kaip gerbiantį gamtą meškeriotoją. Vėliau, pradėjus Vilniuje dirbti su vaikais ir bendraujant su LMŽD Vilniaus meškeriotojų skyriumi, likimas mane suvedė su šiuo garbingu žmogumi. Jis pritarė mano darbui su vaikais ir jaunimu, noriai dalyvavo jauniesiems meškeriotojams organizuojamose varžybose.
Bendražygiai ir draugai šį garbų žmogų vadino vardu, nes nei „ponas“, nei „daktaras“, o dar labiau „patriarchas“ jam nepatiko. Sakė, kol aš gyvas, taip nedera mane vadinti ir mums, gerokai jaunesniems pasiūlė: „Juk aš jums tinku į dėdes, tai jūs mane taip ir vadinkite. Tai trumpas ir pagarbus kreipinys, kurį malonu girdėti iš jaunų žmonių lūpų“. Taip meškeriotojų bendruomenėje atsirado visų gerbiamas Dėdė Juozas, padaręs bendravimą paprastu ir nuoširdžiu. Skatindamas mane rašyti Dėdė Juozas pritarė „Meškeriotojo“ žurnale 2000 m. atsiradusiam „Dėdės Vacio kampeliui“. 12 metų aš, dėdė Vacys, buvau šio leidinio jauniesiems skaitytojams draugas ir patarėjas, o vėliau ir Vilniaus SOS vaikų kaimo pedagogas, gamtos pažinimo ir žvejybinių išvykų organizatorius bei Ozo vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) žvejų būrelio vadovas.
Dėdės Juozo pagarbą gamtai ir žuvims byloja daugybė publikacijų.
Aprašydamas 1984 m. gegužės 18 d. pavasarinę išvyką į Strėvą, straipsnyje „Paskui gegutę“ jis rašo:
„Pirmąjį pastovį padarau savo įprastinėje laužavietėje. Sėdėdamas iš eglišakių sukrautame „soste“ ir klausydamasis, ar neatsilieps senas mano bičiulis kranklys, išgirstu pažįstamą zyzimą, – pirmieji uodai! Menkučiai tokie, užskurdę, kvailoki. Ką gi, pirmieji.
Pasirodė ir krankliai. Vienu sykiu iš trijų pusių. Vadinasi, ir jų kūdikėlis jau išskleidęs sparnus.
Nuo Spindžio pusės ataidėjo ir gegutės ku-kū. Stvėriau kapeikas kišenėj. Kaipgi, strėvinę gegutę irgi reik užsveikinti. Kreiva akimi dirstelėjau saujon – 70 kapeikų. Kaip pensininkui, gal ir gaila, bet vis tiek sviedžiu atgalia ranka per kairį petį.
Susirandu kelme dar nuo pernai užslėptą butelėlį romo. Gurkšnis kelionėn – ir į tolumas!
Meškeriojimas pagavo. Juk tiek laiko nemeškeriota!
… Bėga laikas, pradedu pavargti. Pasimuistau laively, rinkdamasis patogesnę padėtį. Apsidairau atokvėpiui.
Dieve, koks slėnio gražumas! Kiekvienas medis dar turi atskirą žalumą, jauną žalumą, ir visa tai žėri iš rimto solidaus eglių ir pušų žalumo. Koks buvau trumparegis, kad nepaėmiau fotoaparato su skaidrių juostele vien dėl to niekingo poros šimtų gramų papildomo svorio!
Dar truputis kelio – štai ir kita mano stovyklavietė – atviras Strėvos galelis prieš žiotis į Stangą. Pats laikas pietauti, nes jau gerokai po pusiaudienio.
Iš sruvenančio pro eglyną šaltinuko pasisemiu tyriausio vandens, koks tik gali šiais laikais būti nuošaliose vietose. Katiliukan iškart įmetu per pusę perpjautą iki graikiško riešuto dydžio šaldytuve per žiemą sudžiūvusią citriną. Kol vanduo užvirs, paskleis ji išbrinkusi savo skonį ir kvapą. Tegul ir ne tokį, kaip šviežios, bet šitoks konservavimo būdas vertas dėmesio. Citrinų pas mus ne visad gausi nusipirkti.
Maloni akimirka – iš kelmelio, dar vieno mano sandėliuko, pasiimu cukraus, įsipilu lašelį romo arbatai pagardinti. Pagėręs šiltumo, užkandęs, galiu atsiduoti kitam malonumui. Pusiau gulom, kaip romėnų senatorius, išsidrebiu savo eglišakių soste ir ilsiuosi prie dūmelio, kylančio iš gęstančio lauželio.
Nejučiomis prisėlina miegas. Kai paleidžia iš savo glėbio, pasijuntu jaunas, žvalus ir galiu imtis antrojo savo išvykos tikslo, pasigauti žuvų ežere – lydekų, žinoma.
Prieš tai tenka imtis kito darbo. Atsisėdęs ant kelmelio prie upelės kranto išvalau žuveles. Diena karšta, kol grįšiu namo sudžius, gali ir pilveliai prapūti, negelbės nė dilgėlės. Šitos mados šiltu metu reikia niekuomet nepamiršti – dar viena proga atitrūkti nuo žvejybos azarto, tuo pačiu pailsėti, paįvairinti vyksmą. Svarbiausia – neprisileisti nuovargio. Tada prigęsta visas aplinkos grožio pajutimas, atbunka kiti jausmai. Nustoja būti šventė.“
Tarp žuvų Dėdė Juozas labiausiai brangino marguosius upėtakius ir savo žvejybos mokytojo, garsaus gerklės ligų specialisto Prano Pakonaičio patarimus. Dar būdamas studentas sutiko jį Vilniuje prie Gilužio ežero ir 2003 m. iš Kazlų Rūdos man siųstame laiške rašo:
„Šis įžymus meškeriotojas tapo man artimas žmogus visam gyvenimui ir mokytojas žūklėje, daug ką padėjęs išmokti ir pastebėti gamtoje. Taip jis supažindino su upėtakiais, jų gyvenimu ir meškeriojimu.
Tai buvo baigiantis 5-jam dešimtmečiui, kai dar neveikė jokie draudimai ir suvaržymai žūklėje. Daktaras, augęs prie vandens, turėjo įgijęs žvejų aplinkoje gilų gamtosauginį jausmą, nerašytus nuostatus stengėsi perteikti ir man.
Dėl upėtakių gaudymo – ko jis laikėsi.
1.Dydis. Imdavo „porcijinius“ upėtakius. Tai atitiktų maždaug dabartinį 25 cm dydį.
2.Laikas. Nepradėdavo upėtakius gaudyti, kol imdavo masiškai skraidyti uodai, „muselės“.
3.Baigdavo rugpjūtyje. „Širdis man neleidžia imti ikrais apsunkusį up. rugsėjo mėnesį“.
Kai sykį pasigyriau žiemą pagavęs 3 neblogus upėtakius, pamačiau, kad jis nuliūdo.
„Paliktum juos vargšus, nuvargintus neršto, ramybėje. Žiemą upeliuose labai sumažėja maisto, negarbinga naudotis jų peralkimu. Jei tu nori save laikyti garbingu žveju… o pagauti išbadėjusią žuvį kiekvienas „durnas“ gali.“
Ten pat radau ir palinkėjimą jauniesiems „Dėdės Vacio kampelio“ skaitytojams:
„Būkit smalsūs viskam, kas vyksta gamtoje, aukite tvirtai apsisprendusiais tausotojais žūklėje, išmokite nugalėti save“.
Kai aš prasitariau, kad turiu laidos įrašą, kurioje Antanas Kontautas teigia, jog 2-3 žmonės per porą dienų upelyje gali išgaudyti 70 proc. upėtakių reproduktorių, Dėdė Juozas tuo susidomėjo ir paprašė:
„Norėčiau gauti sau tikslią citatą ir siūlau ją pateikti „Dėdės Vacio kampelyje“.
Dėdei Juozui labai rūpėjo graži lietuviška meškeriotojų kalba. Jis stengėsi apvalyti ją nuo svetimybių. Pakalbintas devyniasdešimtmečio proga Dėdė Juozas kalbėjo:
„Vieni mano žodžiai kalboje prigijo, kiti – ne. Taip ir turi būti.
Džiaugiuosi, jog besisukančios blizgutės jau visur vadinamos sukriukėmis. Nebeliko žodžio ,,žilka” arba ,,žylka”. Vietoje jo prigijo lietuviškas pavadinimas – valas. Tačiau, manau, jis per plačiai vartojamas. Valą nemažai žmonių supranta kaip iš daugelio gijų pintą ar suktą virvelę. Šiuo metu tokios virvelės gaminamos, bet jos vadinamos pintais valais. Man atrodo, daug kur vietoje žodžio valas labiau tinka pavadinimas gija. Valą, o ne šniūrą, naudoja muselininkai. Savo rašiniuose aš pavadinimą pavadėlis keičiu žodžiu pasaitėlis, o plėšriąsias žuvis vilioju ne vobleriais, bet narduolėmis arba narūnėmis. Yra ir daugiau terminų, kuriuos derėtų sulietuvinti ar pataisyti, bet, kad jie prigytų, juos turi patikrinti laikas. Dabar kalbininkų draudžiamas vartoti terminas mėgėjiška žūklė man seniai nepatiko, bet nepatinka ir mėgėjų žvejyba. Juk turime gražų žodį meškeriojimas, tai jį ir vartokime“.
Beje, tai daryti meškeriotojai siūlo ir dabar, tačiau bėda, kad tada už borto lieka vėžiautojai ir povandeninė žvejyba.
Kalbos kultūra Dėdei Juozui buvo labai svarbi. Kartą, kai per vaikų ir jaunimo varžybas man išsprūdo kažkoks barbarizmas, tuojau pat buvau stipriai išbartas. Sakė:
„Tu pedagogas, dirbi su vaikais, tad rodyk jiems pavyzdį, mokyk gražiai, taisyklingai kalbėti“.
Dar daugiau pylos gavau, kai 2001 m. pabaigoje „Žaliajame pasaulyje“ perskaitė mano informaciją „Vėliavėlės plevėsuoja – ledas traška nuo žvejų“. Šis kilnus žmogus skritulius ir vėliavėles visada vadino spąstais žuvims ir rekomendavo nepropaguoti tokio nesportiško žvejybos būdo. Dar kartą, jau kartu su mūsų bendru bičiuliu Steponu Pučinsku, „tarkavo“ mane už tai, kad „Dėdės Vacio kampelyje“ papasakojau apie ešerių žvejybą „velniuku“.
Senais laikais meškeriotojais rūpinosi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Už nuopelnus jai Juozui Savickui suteiktas Garbės žvejo vardas. Kalbintas lygiai prieš 10 metų (2009 m.) jis gailestavo:
„Gaila, jog šiandien LMŽD, kaip nacionalinė draugija, savo reikšmę yra praradusi. Čia iš dalies kalti jos buvę vadovai, kurie neįvertino rodomos meškeriotojų iniciatyvos ir ją ,,nuubagino“. Nei šis, nei tas, kad Vilniuje neliko LMŽD Meškeriotojų skyriaus, kuris kažkada respublikoje buvo gausiausias. Dabar žvejai mėgėjai ir sportininkai išsibarstę pagal savo pomėgius kas sau ir nėra vieningos organizacijos, kuri gintų meškeriotojų interesus. Tai nenormalu, tai savotiška likimo grimasa.“
Ši grimasa paskatino 2014 m. vasario 22 d. Lietuvos Meškeriotojų sąjungos įsikūrimą, ką Dėdė Juozas nuoširdžiai sveikino.
Sulaukęs devyniasdešimtmečio ir būdamas Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidiumo narys apie save kalbėjo:
„Pastaruosius dešimt metų aš jau esu nesvarbus arba nereikšmingas. Federacijos generalinis sekretorius, su kuriuo daug metų dirbom petys į petį, Albinas Rapkevičius iš pagarbos kviečia į posėdžius. Bet man jau sunku eiti koja į koją. Be to, nenoriu gadinti ten vaizdo ,,kriukeliu” besiramsčiuodamas.“
Gaila, dar tais pačiais 2009 m. Albino Rapkevičiaus, kuris rūpinosi Dėdės Juozo dalyvavimu renginiuose, pats jį visur vežiojo, staiga ir netikėtai netekome.
Gyvenimas pilnas netikėtumų, jubiliejų, o tuo pačiu ir netekčių.
Štai 1994 m. 5-tame „Medžiotojo ir meškeriotojo“ numeryje šviesaus atminimo vyriausiasis redaktoriaus pavaduotojas Zenonas Butkevičius straipsnyje „Susitikimas su gamta – kaip šventė“ sveikino Juozą Savicką su 75-mečiu ir rašė:
„Mes, sveikindami Lietuvos žvejų žurnalo puslapiuose, iš karto tiesiai rėžiame – ačiū Dievui, kad Juozo Savicko gyvenime buvo ir yra žūklė! (…) Dėl to ir turime Lietuvos žūklės istorijos puslapius daug margesnius, įspūdingesnius. (…) …o visa tai vadinama bendru žodžiu – kultūra.“
Pats jubiliatas tame rašinyje „Ir išėjo paskutinėn kelionėn…“ atsisveikina su savo bendražygiu, didžiu keliautoju ir žveju Algirdu Šauliu. Įvardijus jo ryžtą ir nuopelnus kastingo sportui, valią, ryžtą ir vidinę jėgą toliau klausiama:
„Ar nebus šias, taip pat ir vado, savybes Algirdas Šaulys paveldėjęs iš tėvo, Lietuvos karininko, šarvuočių rinktinės majoro, kurio, žuvusio pirmosiomis karo dienomis, nė kapas nežinomas?
Algirdas Šaulys dėl savo kilmės jokios paramos „iš aukščiau“ neturėjo ir nelaukė. Ką pasiekė – vien savo jėgomis, nesitikėdamas apdovanojimų ir garbės.
Būdinga, kad tarp keliasdešimties asmenų, apdovanotų Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos‚ Garbės žvejo“ vardu, Algirdo Šaulio nėra…Užtat jis liko Lietuvos meškeriojimo istorijoje ir mūsų atmintyje.“
Perskaičius šias eilutes tampa aišku, kodėl Juozui Savickui suteikus šį vardą, jis jį mažai kur naudodavo. Visą laiką šį principingą žmogų slėgė mintis, jog buvo didžiulė neteisybė nesuteikti Garbės žvejo vardo žymiam žvejui, sportininkui ir aplinkosaugininkui Algirdui Šauliui.
Moralę J. Savickas vertino ir buvo jai ištikimas.
Kartą užėjęs pasidžiaugiau, jog ant stalo guli vienas iš žūklės žurnalų, o jis atžagaria ranka jį pastūmė ir tarstelėjo:
„Šis leidinys man ne mielas, nes skatina žuvų šaudymą“.
Sakau: Jame niekada nemačiau straipsnio apie tai“.
„Straipsnio nėra, bet štai kas yra“, ir parodė vieno puslapio pabaigoje povandeninei medžioklei skirtą reklamą.
Sakau: „Dėdė Juozai, bet gi čia tik reklama. Nebūtų sutikęs tas leidinys, pinigus pasiimtų kitas“.
„Nesvarbu, man nesuprantama, kaip galima leisti vidaus vandenyse šaudyti žuvis. Aš nežinau Europoje valstybės, išskyrus Rusiją, kurioje vidaus vandenyse leidžiama povandeninė medžioklė. Čia liekana senų laikų, kai povandenininkų reikėjo Laisvanoriškai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti. Tada buvo leidžiama šaudyti žuvis tik keliose vietose, o dabar, kelių klerkų dėka, be Baltijos jūros priekrantės dar atiduota 10 vidaus vandens telkinių. Parduotuvėse pilna šiam barbariškam žuvų naikinimui prekių, todėl Taisyklių mažai kas paiso ir šaudo, kas nori ir kur nori. Kova su brakonieriais kol kas mažai efektyvi ir aš galvoju, kol vėl neturėsime specializuotos inspekcijos žuvų apsaugai, padėtis mažai pagerės. Juk tik dėl brakonierių teko vėl sugrįžti prie totalinio draudimo ir nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. uždrausti bet kokią žūklę lašišiniuose upeliuose. Kiek bus naudos – pamatysime, nes čia yra tik savęs apraminimas.“
Mano kalbą, kad povandenininkai atlieka ir daug gerų darbų, jis kultūringai išklausė, bet nuomonės nepakeitė. Tuo įsitikinau 2012 m. rugpjūtyje, kai išlydėdamas mane jis tarė:
„Lukterėk dar, o visgi aš tau parodysiu“, ir atnešė mašinėle atspausdintą raštą Prezidentūrai „Dėl žuvų šaudymo vidaus vandenyse“. Pažiūrėjau, perskaičiau ir suabejojau, ar sakyti tiesą, ką aš galvoju. Pagaliau ryžausi: „Dėdė Juozai, viskas gal būtų ir gerai, tik raštas paruoštas nešiuolaikiškai. Rašomosios mašinėlės šriftas nevalytas, kai kur tarp žodžių nėra tarpo, arba tarpas – žodžio viduryje. Prieš siunčiant gerai būtų viską sutvarkyti. Jeigu Jūs nieko prieš, galiu raštą nunešti Naručiui Dzimidui, Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidentui. Jis žmogus gramatnas, žino kaip ruošiami dokumentai ir viską kompiuteriu sutvarkys“. Dėdė Juozas sutiko, tik tarstelėjo:
„Žinai, aš pusę dienos vargau su lupa, kol vienu pirštu viską išbedžiojau.“
Narutis Dzimidas viską padarė kaip pridera, paruošė net du variantus. Dėdė Juozas pasirinko jam tinkamiausią ir pasirašė. Įdėjus į iš anksto paruoštą voką, aš jį įmečiau į artimiausią pašto dėžutę.
Abejojant, ar pavyks sulaukti atsakymo, nuo Federacijos, Narutis į Prezidentūrą papildomai išsiuntė informaciją apie dr. Juozo Savicko nuopelnus žūklės sportui ir meškeriojimo kultūrai.
Netrukus atėjo atsakymas iš LR Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė su laišku supažindinta, o dėl pateiktos informacijos ir išsakyto nuomonės kreiptasi į Aplinkos ministeriją, kuri pateiks atsakymą į keliamus klausimus.
Netruko iš ministerijos ateiti aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio pasirašytas raštas su išsamiu Vilmanto Graičiūno povandeninės žūklės problemos išaiškinimu. Dėdė Juozas jo nekomentavo, tačiau jam buvo malonu, jog jo išsakyta nuomonė išgirsta.
Tikriausiai tai buvo paskutinis garbaus amžiaus žmogaus viešai išsakytas rūpestis Gamta ir patvirtinta ištikimybė meškeriotojų moralės principams.
Vacio Paulausko nuotraukos
