Važiuodami į bet kurią Europos valstybę Lenkiją kertame tik trumpai sustodami. Specialiai vykome į Belovežo girią, lankėme kai kuriuos Palenkės miestus. Pabuvota ir Liubline, Vroclave. Paskutinė Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos ir ,,Žaliuojanti Vilnija“ draugijos aktyvo kelionė buvo į Šiaurės Lenkiją. Ten pabuvoti planavome 2020-ųjų rudenį, tačiau dėl COVID kelionė neįvyko. Buvo iš anksto užsakyti viešbučiai, bet tada avanso pinigėlių negražino. Pasakė: atvažiuosit, kai galėsit… Tad Torunė, Gdanskas, Gdynė mus sutiko tik po metų, rugsėjo pradžioje…
Su Lenkija Lietuvos siena sudaro tik 104 km, kaimynė už mūsų šalį didesnė daugiau nei keturis kartus (312685 tūkst. km2). Ir gyvena toje šalyje, net ir skaičiuojant pagal teritorijos ploto vienetą, žymiai tankiau, daugiau žmonių. Per paskutinius dešimtmečius iš Lenkijos, kaip ir Lietuvos, svetur laimės ieškoti išvyko daug šalies piliečių, tačiau Lenkijoje gyvena beveik 38 mln. žmonių (96 proc. – lenkų tautybės). Lyginant su Lietuva, gyventojų daugiau nei dešimt kartų.
Važiuojant į Šiaurės Lenkiją keliai panašūs į mūsų. Lenkijoje miškų mažiau negu Lietuvoje (28 proc. teritorijos, 70 proc. – spygliuočiai), yra 23 nacionaliniai parkai (saugomos teritorijos užima 3145 km2 plotą). Mūsų važiuojamu maršrutu pakelės gražiai prižiūrimos. Per paskutinius dvidešimt metų Lenkijos keliai labai pagerėjo. Į pasirinktus miestus mus vežė sumanus vairuotojas Vytautas (jis – ir įmonės vadovas). Vežė ne pagrindiniais, o įdomesniais keliais. Lenkijos kraštovaizdis, gyvenvietės mažai skiriasi nuo mūsų.
Nuvažiavę apie 600 km atvykome į Torunę.
Torunė – ir bažnyčių miestas
Kujavijos Pamario vaivadijoje, prie Vyslos upės įsikūrusi Torunė – Hanzos sąjungos miestas. Antrasis pagal dydį vaivadijoje, vaivadijos seimelio būstinė (vaivadijos administracijos centras – Bydgoszczius). Savo pradžią datuoja nuo 13 amžiaus, kai kryžiuočiai pastatė unikalią, pasagos formos pilį. Tačiau 15 amžiuje šį Prūsijos miestą Lenkija prisijungė ir buvusią priešų pilį sugriovė.
Mūsų kelionės organizatorė Giedrė pasižvalgymui po miestą parengė įdomesnių objektų su trumpais apibūdinimais sąrašą. Giedrė Torunėjė pasiūlė aplankyti 24 istorinius ir kultūrinius paminklus. Tad žvalgėmės grupelėmis, be gidų.
Miesto senamiestis restauruotas. 1997 m. įrašytas į UNESCO paveldą. Nuo Vyslos upės pakrantės yra išlikusios ir atstatytos buvusios miesto sienos dalys. Jūrininkų vartai buvo svarbiausi, nes nuo čia prasidėjo Karališkasis kelias. Prie jų miesto meras ir tarybos nariai sveikindavo atvykusius garbingus miesto svečius, karalius. Dabar ten – gyvenamosios patalpos.
Dauguma turistų ateina prie Kreivojo bokšto, pastatyto 14 amžiaus viduryje. Bokštas gynybines funkcijas praradęs gal prieš du šimtus metų. Dabar bokšto menėje renkasi vietinio alaus mėgėjai.
Neaišku kuriame name gimė Mikalojus Kopernikas. Tad du namai apjungti, juose veikia Koperniko muziejus. Priminsiu, jog šis lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas gimė Torunėje, pirklio šeimoje, kai prieš keletą metų miestas buvo prijungtas prie Lenkijos. Kopernikas pagal etninę kilmę – prūsas, vokietis, tačiau save laikė lenku. Jis pirmasis paskelbė, jog Žemė sukasi apie savo ašį, o Mėnulis – apie Žemę. Ši ir kitos planetos sukasi apie saulę. Paminklas Mikalojui Kopernikui pastatytas priešais įėjimą į Rotušę. Sakoma, jog Torunės Rotušė – viena iš didžiausių tokio tipo pastatų Europoje. Pastatas – kalendorius. Bokštas simbolizuoja metus, 4 kampai – metų laikus, 12 kambarių – mėnesius.
Kaip ir kituose Lenkijos miestuose, daug bažnyčių. Senamiesčio Rotušė, Šv. Dvasios bažnyčia, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jokūbo ir kitos įvairių stilių, skirtingais laikotarpiais pastatytos. Antai Šv. Mergelės bažnyčia žymi tuo, jog ten – princesės Anos Vazos, Zigmundo 3-ojo Vazos sesers mauzoliejus. Ji buvo protestantė katalikiškoje, karališkoje šeimoje ir negalėjo būti palaidota Vavelyje. Karalius Vladislovas IV Vaza, jos sūnėnas, įsakė surengti puošnias laidotuves Torunėje, įrengiant jai karališką kapavietę. Dauguma turistų fotografuojasi prie Asiliuko skulptūros.
Pakeliui į Gdanską – Marienburgas
Važiuojant Gdansko link aplankėme vieną iš didžiausių ir gerai prižiūrimą buvusį įtvirtinimą Europoje – Malborko (Marienburgo) pilį, pastatytą 14 amžiuje prie Vyslos upės deltos atšakos Nagato. Marienburgui 1286 m. suteiktos miesto teisės.
Raudonų plytų gotikinė pilis pagal plotą – didžiausia Europoje. Pilies kompleksą sudaro trys dalys: Aukštutinė pilis pradėta statyti 1275 m. Iki 1309 m. statytos Vidurinioji ir Žemutinė. Sujungtos į vieningą gynybinį kompleksą. Aukštutinėje pilyje gyveno Didysis magistras, vidurinėje (su dideliu kiemu) apsistodavo iš kitų šalių atvykę riteriai. Ten buvo ir ligoninė. Žemutinėje pilyje gyveno tarnai ir aptarnaujantis personalas.
Marienburgo pilies aukštos sienos, bokštai, tvirti gynybiniai vartai ir upė saugojo nuo užpuolikų. Aukšta gynybine mūrine siena buvo apjuostas ir Marienburgo miestas.
Maždaug už 100 km į pietvakarius nuo Marienburgo 1410 metais įvyko Žalgirio mūšis. Laimėję mūšį LDK ir Lenkijos kariuomenė nužygiavo iki Marienburgo, apgulė pilį, tačiau nešturmavo, o po kelių savaičių atsitraukė.
Marienburgas 1399 – 1457 m. buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija ir ordino valstybės sostinė. Iš čia vokiečiai vykdė agresyvią ekspansiją į Lietuvą ir kitus pagoniškus kraštus.
Marienburgo pilyje 1361 m. buvo kalinamas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Žygio metu į Įsrūties apylinkes (dabar – Kaliningrado sritis) kunigaikštis pateko į nelaisvę. Ypatingi kaliniai buvo kalinami Aukštutinėje pilyje. Ten buvo uždarytas ir Kęstutis. Jis ilgai neužsibuvo, nes lietuvių kilmės kryžiuočių tarnas Alpis pilies mūro sienoje padėjo padaryti skylę, davė kryžiuočio aprangą ir žirgą – Kęstutis pabėgo.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. pilis atiteko Prūsijai. Ji buvo perstatyta ir paversta kareivinėmis.
Pilies egzistavime svarbus etapas prasidėjo 1882 m. ir tęsėsi iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios. Buvo restauruojama. Tačiau karo metu buvo labai apgriauta. Kai kurie šaltiniai skelbia bombardavimo metu sugriauta apie 80 proc. pastatų. Po karo su kitomis Prūsijos žemėmis atiduota Lenkijai. 1947 – 1950 metais lenkai pilį konservavo, o 1959-ais pradėjo atstatymo darbus. Ir 1961 m. pradėjo veikti muziejus. Atstatymo, rekonstravimo darbai vyksta iki šiol. Ir mūsų apsilankymo metu Žemutinė pilis iki šiol lankytojams nesutvarkyta. Lenkai istorinę vietą pervadinę Malborku.
Dabar Malborke gyvena beveik 40 tūkst. gyventojų. 1997 m. pilis įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Dauguma keliauninkų dabartiniame Malborke (lenkai, kaip ir rusai, užimtose žemėse visus pavadinimus pakeičia) lankėsi ne pirmą kartą, pasigrožėjome, tačiau ilgai neužsibuvome.
Baltijos pajūryje – Gdanske
Iš Malborko į Pamario vaivadijos sostinę Gdanską važiavome šiuolaikiškai rekonstruota autostrada. Gdanskas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 997 m. Gerokai vyresnis už Vilnių. O gyvena tenai 580 tūkst. gyventojų. Šeštasis pagal gyventojų skaičių Lenkijoje. Hanzos miestų sąjungos narys, vadintas Dancigu. Valdytas vokiečių, lenkų, buvęs laisvuoju miestu. 1945 m. Raudonoji armija subombardavo, sugriovė iki 80 proc. Manoma, kad žuvo 100 tūkst. gyventojų. Kaip ir kitose Lenkijai atiduotose gyvenvietėse, vietiniai vokiečiai buvo nepageidautini ir turėjo išvažiuoti į Vokietiją. O į Gdanską kėlėsi lenkai. Dabar atstatytas, labai gražus. Nuo 1998 m. susigiminiavęs su Vilniumi. Gdansko laivų statykloje susikūrė ,,Solidarumas“. Nuo čia prasidėjo Lenkijos atgimimas, kurio dėka 1989 m. žlugo komunistų partija.
Kaip ir kituose Lenkijos miestuose, daug bažnyčių. Krantinė Dluga – Moltavos upės krantinė. Čia daug prišvartuotų laivų, arkos tipo vartų, Jūrų muziejus.
Per miestą teka dvi Vyslos, ilgiausios (Vyslos ilgis – 1048 km), vandeningiausios Lenkijos upės atšakos, įtekančios į Baltiją. O Baltijos jūros kranto linija Lenkijoje – 524 km.
Oliva ir Sopotas
Kitos dienos ankstyvą rytą mūsų kelionės organizatorė Giedrė pusryčius buvo užsakiusi Olivoje, šalia parko. Tai Gdansko vienas iš kvartalų. Prancūziško stiliaus Adomo Mickevičiau vardo parkas su tvenkiniu, kriokliu ant Olivos upelio. Oliva, pirmą kartą paminėta 1188 metais, minima kaip slavų gyvenvietė. Dėl viduramžiais statyto vienuolyno ir bažnyčios. Didingai bažnyčiai 1992 m. suteiktas arkikatedros titulas. Liepų alėja pavadinta ,,Kelias į dangų“.
Sopotą labiausiai žinome kaip muzikos festivalių centrą. Tačiau Sopote ilgiausias Europoje (515 metrų) medinis tiltas į jūrą. Šalia jo daugybė visokiausių laivų. Tiesa, įėjimas ant tilto mokamas – 9 zlotai. Platus smėlio paplūdimys, už jo – ištaigingi viešbučiai.
Trijų miestų girliandą Gdansko įlankoje užbaigia Gdynė.
Aistmarės
Aistmarių nerija – 65 km, tačiau Lenkijai priklauso tik 30 km atkarpa, o Rusijai – 35 km. Kaliningrado sričiai. Vyslos deltos atšakų ir Priegliaus, atitekančio iš Karaliaučiaus regiono, įlanka, kurios plotas 838 km2, vidutinis gylis – 2,7 m. Įvažiavimą per sąsiaurį kontroliuoja rusai. Norint iš Elbingo uosto nuplaukti į Gdanską tenka plaukti Rusijos teritoriniais vandenimis – ties Baltijsku (Piliava) yra Rusijos karo laivyno Baltijos bazė. Tad – daug formalumų. Be to tenka įveikti 100 km.
Siekdama sudaryti geresnes sąlygas laivybai, kad nereikėtų kirsti Rusijos teritorinius vandenis tarp netoli esančių uostų, Lenkijos vyriausybė nusprendė vienoje iš siauriausių nerijos vietų kasti kanalą. Projektas nebuvo garsinamas, tačiau iškirtus mišką visuomeninės gamtos sergėtojai tokią veiklą pastebėjo ir sukėlė didelį triukšmą. Švarios Baltijos koalicija 2019 m. balandžio mėn. buvo sukvietusi Baltijos šalių nevyriausybines aplinkosaugos organizacijas siekiant parodyti, jog niokojama Lenkijos nerija, lagūna. Apie tai rašė ir ,,Žaliasis pasaulis“.
Po ilgų ir karštų ginčių šis Aistmarių nerijos projektas įgyvendinamas netoli Mierzejo miestelio. Kanalo ilgis – vienas kilometras, kanalo gylis – 5 metrai. Kanalu galės plaukti laivai iki 100 m ilgio, 20 m pločio, grimzlė – iki 4 m. Kanalo statybos darbai kainuos apie 205 mln. eurų. Numatoma, jog 2022-ais kanalas turi pradėti veikti.
Mūsų važiavimo dieną matėsi, kad darbai vyksta intensyviai. Labai norėjome pažvelgti, autobusas sustojo, pažvelgėme į didingos statybos mąstą. Tai ir užfiksavau. Kasant kanalą smėlis pilamas į Lenkijai priklausančius vandenis. Bus supilta apie 181 hektaro ploto dirbtinė sala. Tačiau aplinkosaugininkai reiškia nuogąstavimą, jog kanalas neigiamai paveiks ekologinę padėtį regione. Kita vertus, į Elblango uostą galės plaukti laivai iš visų Europos Sąjungos šalių.
Mūsų galutinis objektas – Aistmarių nerijoje: kurortas Krynica Morska. Jame nuo seno gyveno kuršininkai ir iki 1945 m priklausė Vokietijai. Dabar – apie 1300 nuolatinių gyventojų, senųjų nėra. Į nerijos kurortus važiuoja ir žingeidūs lietuviai. Aistmarių nerija siauresnė negu Kuršių nerija. Daugumoje jos plotis tik apie 1,3 – 3 km. Virš jūros pakilusi 10 – 12 metrų, lagūnos pakraščiai negilūs, labai apaugę švendrais ir kitais žoliniais augalais. Palyginimui: mūsų Preila man pasirodė patrauklesnė.
Štuthofo ,,Mirties stovykla“
Prie Aistmarių nuo trylikto amžiaus – žvejų gyvenvietė. Šalia jos 1939-ais vokiečiai įkūrė Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje buvo nužudyta 60 tūkst. žydų ir kitų tautybių žmonių. Nedaug palikta ,,Mirties stovyklos“ barakų, tačiau ekspozicijos…. Jausmas sukrečiantis. Kaip išsilavinę, atrodytų normalūs žmonės galėjo organizuoti tokias žudynes.
Olštinas – paskutinis miestas Lenkijoje, kur keturių dienų kelionė baigėsi.
Kęstučio Turonio nuotraukos
