Unikali galimybė pakeliauti laiku
Visiems, kurie rengiasi pasidairyti po šį vaizdingą Aukštaitijos kampelį, patarčiau pradžioje apsilankyti Molėtų turizmo informacijos centre. Ir ne vien todėl, kad čia sulauksite daugybę naudingų patarimų apie įžymiausias krašto vietas, žemėlapių su maršrutais ir spalvingų lankstinukų. Pirmiausia čia verta užsukti dėl molėtiškių naujai įgyvendinto projekto, suteikiančio galimybę po Molėtų kraštą pakeliauti virtualiuoju būdu. Ir pakeliauti ne bet kaip, o nusikelti į žilą jo senovę, šimtus metų atgal, aplankyti kol kas nepasiekiamus objektus, apžvelgti žemę iš paukščio skrydžio… Patirti šių nepakartojamų pojūčių leidžia kompiuteriai. Užsidedi 3 D formato technologinius šalmus ir atsiduri tokioj erdvėj, kad pats pasijunti regimų vaizdų dalyviu. Į virtualų turą įtraukti patys reikšmingiausi Molėtų krašto istoriniai įvykiai, įspūdingiausi gamtos, archeologijos, etnografijos paminklai.
Pasakojimas apie Molėtų kraštą prasideda nuo supažindinimo su senovės poline gyvenviete ant Luokesų ežero. Ją archeologai povandenininkai atrado 1999-2000 metais. Ištyrinėję dviejų gyvenviečių liekanas, nustatė, kad jos buvo įkurtos geležies amžiaus pradžioje ir priskiriamos brūkšniuotosios keramikos kultūrai (8 a. pr. Kristų). Šis senovės gyvenviečių kompleksas priskirtas unikaliems Europos archeologijos paminklams. Mažai jų išlikę, o mūsų krašte kol kas tokią tegalime tik virtualiai išvysti. Aišku, gal šią gyvenvietę, stovėjusią virš Luokesų ežero, archeologai kada nors atkurs ir ją galima bus pamatyti tokią, kokia ji buvo tada – bronzos amžiuje. O tuomet polinės gyvenvietės statytojai savo būstus kurdino ant medinės platformos, esančios ant įkaltų medinių stulpų. Kodėl dalis tuometinių žmonių kūrėsi virš vandens, mes tegalime tik spėlioti. Gal virš ežero esantys namai buvo saugesni: jų nepasiekdavo žvėrys ir nedori kaimynai, gal šitaip gyvenant buvo geresnės sąlygos žvejybai ir vandens gyvūnų bei paukščių medžioklei? Kaip ten bebūtų, atsidurti bronzos amžiaus aplinkoje, kad ir virtualioje, be galo įdomu. Stebėdama ją, prisiminiau kaimyninėje Latvijoje, Araišiuose, jau atkurtą tikrą tokią gyvenvietę – su trobelėmis, buities reikmenimis, tuo metu naudotais žvejybos įrankiais… Tąsyk pagalvojau – gal ir Lietuvoje tokių būta? Pasirodo, tikrai.
Su ežerais susiję ir kiti virtualaus turo po Molėtų kraštą siužetai. Su šiame ežeringame rajone naudotu senoviniu žvejybos būdu – apšviečiant ledą, aptikti po juo tūnančią žuvį ir, ją apsvaiginus, žeberklu ištraukti – dabar galima susipažinti nebent 3D kompiuterinės įrangos pagalba. Šitokiu būdu žvejoti žuvis jau draudžiama.
Norintiems apžvelgti Labanoro regioninio parko kraštovaizdžio įvairovę, pasigrožėti jame tyvuliuojančiais Baltaisiais Lakajais, Juodaisiais Lakajais, Siesarties ežeru bei garsiąja Labanoro giria, patartina užlipti į Mindūnų apžvalgos bokštą, siekiantį 36 m. aukščio. Į bokštą, atidarytą prieš trejus metus, reikia sukarti 214 laiptelių. Arba – pasinaudoti virtualiuoju šalmu, leidžiančiu pakilti aukštai, aukštai… Panaši kelionė iš Žemės į kosmosą veda virtualius keliautojus ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.
Dar iš gamtinių objektų į virtualiąją erdvę perkeltas Struvės geodezinis lankas. Šio lanko dalyje, Suginčių seniūnijoje, stūkso Majoko kalnas, ant kurio stovėjo bokštas. Pagal šį bokštą buvo matuojamas jūros lygis.
Labai įdomiai kompiuterinėje erdvėje pristatyta Molėtų krašto istorija: 1373 m. Livonijos ordino antpuolis prieš Videniškių apylinkėse stovėjusią Liesėnų pilį; 1387 m. kunigaikščio Jogailos Vilniaus vyskupui dovanojami Molėtai; įvykiai Dubingių pilyje, kur 1547- 1548 m. pusmetį praleido Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Ekrane kaip tik ir vyksta jos pokalbis su broliu. Kaip visi žinome, 2004 m. Dubingiuose buvo atrasti ir identifikuoti aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikai. 2009 m. jie buvo čia iškilmingai perlaidoti.
Net šiurpuliai per kūną eina „dalyvaujant“ XX a. pradžios kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lenkų rinktinė, vadovaujama L. Želigovskio, užėmė Vilnių ir traukė toliau. Ties Giedraičiais ir Širvintomis ją sulaikė Lietuvos armija. Šių kovų epizodai 3D pagalba atgyja visu ryškumu, atskleisdami, kokia kaina buvo iškovota mūsų šalies laisvė. Scenos iš Alantos dvaro, žydo krautuvėlės – maloniam atsipalaidavimui po patirtų stresų, 3D šalmo pagalba atsidūrus bunkeryje ar prie kulkosvaidžio…
Programai pasibaigus, ranka nekyla nusiimti šalmo: taip norisi pratęsti malonumą keliauti laiku… Programos kūrėjai puikiai pasidarbavo kurdami scenarijų Molėtų kraštui pristatyti. Darbavosi visa komanda, pasitelkusi kompetentingus specialistus.
O belaukiant eilės prie kompiuterių, galima pasitikrinti žinias apie Molėtų rajoną, žaidžiant interaktyvius edukacinius žaidimus: Molėtai – Taip/Ne; Dviračiu per Molėtus; Rojaus lydeka.
Jubiliejaus išvakarėse
O norėdami susipažinti su kokiu nors puikiu Molėtų krašto kampeliu ne anapus ekrano, o tikrovėje, išsiruoškite, pavyzdžiui, į Balninkus. Tai – ne tik puiki vieta poilsiautojams, kurių antplūdis kiekvieną vasarą padvigubina miestelio gyventojų skaičių, bet ir gera galimybė papildyti savo žinių ir gebėjimų bagažą nauja informacija ir edukacinėmis programomis. Balninkų miestelis šių metų rugpjūtį švenčia gražų 680-ies metų jubiliejų (jis tik 15 metų jaunesnis už Vilnių) ir turi ką parodyti jį aplankyti panorusiems svečiams.
Pirmiausia svetingų šeimininkų būsite pakviesti į Balninkų centre esantį muziejų. Taip, nedažnas tokio dydžio miestelis Lietuvoje turi muziejų, galintį papasakoti savo susikūrimo istoriją. Bet ne kiekvienas galėtų ir pasigirti tokia praeitimi, kaip šis. Pro jį kažkada žygiavo į Vilnių besiveržę kryžiuočiai, jam valdovas Žygimantas Augustas buvo suteikęs Magdeburgo teises ir įtvirtinęs herbą – baltą žvaigždę raudoname fone. Herbas, kiek patobulintas, tebetarnauja miesto simboliu iki šių dienų. Baltos aštuoniakampės žvaigždės autorius – balninkietis dailininkas Stasys Aukštuolis.
„Kažkada Balninkai dar buvo vadinami tremties vieta“, – nustebsite, išgirdę šiuos muziejaus gido žodžius. Suskubsite klausinėti, kodėl, ir išgirsite, kad žiloje senovėje, dar Žalgirio mūšio laikais, čia buvo tremiami žmonės už įvairiausius prasižengimus. Čia patekdavo ir nesąžiningi pirkliai, ir lupikautojai, ir ilgapirščiai. Taip pat – ir kitų tautybių asmenys (aštuoniakampė žvaigždė herbe kaip tik ir simbolizuoja Balninkuose gyvenusius aštuonių tautybių žmones). Aišku, tarp kitataučių daugiausia būta žydų, kurių dėka visais laikais čia klestėjo verslas, amatai, prekyba. Būta įspūdingos dviejų aukštų sinagogos. Holokaustas nepaliko jokių galimybių šios tautos žmonėms išlikti: šiandien Balninkuose negyvena nei vienas žydas, ir nėra išlikusio nei vieno juos menančio pastato…
Miestelis, kaip ir kiti Lietuvoje, per savo istoriją daug ko patyrė: nesyk jį niokojo ir gaisrai, ir marai, ir okupantai. Sovietmečiu norėta nugriauti 1928 metais miestelio centre iškilusį paminklą Lietuvos nepriklausomybei. Rūpestingi balninkiečiai, užuot leidę jį sugadinti, paskandino ežere, vildamiesi sulaukti geresnių laikų, kai jis bus iškeltas. Taip ir atsitiko: 1989-aisiais jis vėl užėmė garbingą vietą miestelio centre.
Laisvė ir nepriklausomybė balninkiečiams visada buvo šventi dalykai. 1918 m. iš Balninkų valsčiaus 30 savanorių išėjo kovoti už laisvą Lietuvą, o 1944 m. į miškus patraukė per 500 vyrų. Apie šiuos ryžtingus kovotojus pasakoja muziejaus stendai, jų vardus mini gidai, apie juos renkama medžiaga ir užrašinėjami prisiminimai. „Krašto istorija neturi būti užmiršta, ji – versmė, iš kurios semiamasi meilės Tėvynei“, – ataidi ekskursijos vadovo žodžiai.
Norėdami praeitį išsaugoti ateities kartoms, balninkiečiai ir sukūrė šį muziejų. Eksponatai jam rinkti nebe vienerius metus: štai autentiškas tautinis balninkietės kostiumas, štai šimto metų senumo, bet dar veikiantis patefonas su plokštelėmis, štai 1912 m. išleista maldaknygė ir pirmasis Lietuvai skirtas albumas, 1921-aisiais išspausdintas Berlyne. Į jį sudėti pačių iškiliausių Lietuvos žmonių atvaizdai: visi Vasario 16-osios Akto signatarai, pradedant A. Smetona, visi garsūs lietuvių kalbos žinovai, puoselėję gimtąją kalbą, įžymiausi dailininkai, poetai, mokslininkai, aktoriai… Muziejuje stovi senovinės audimo staklės, lova su šiaudiniu čiužiniu, surinkta daugybė kitų praeities buities reikmenų…
Įsivaizduoju, kokios puikios istorijos pamokos čia galėtų vykti… Deja, kaip bebūtų liūdna, pamokų vietiniams mokinukams pedagogai čia jau nerengs: nuo kitų mokslo metų Balninkuose nelieka net pradinės mokyklos. Šiais metais dar būta paskutinės pradinio ugdymo klasės, bet ir ji jau užsidarė. Lieka tik ikimokyklinukai…
„Dėl to mums labai liūdna, – tvirtino visi užkalbinti balninkiečiai. – Miestas juk gyvas tada, kai jame daug jaunimo, kai šurmuliuoja mokyklinis gyvenimas. Deja, vaikų sumažėjo tiek, kad mokyklą teko uždaryti. O juk ji Balninkuose veikė net nuo 1676 metų“.
Muziejus kaip tik ir veikia senajame buvusios mokyklos pastate. Čia taip pat įkurti Kaimynystės namai bei įrengta Lietuviško stiklo gaminių ekspozicija. Joje galima rasti pačių įvairiausių Lietuvos teritorijoje veikusių stiklo gamybos įmonių produkcijos pavyzdžių.
To jau nieks negamina
Sužinoję, kad yra kur eksponuoti stiklo gaminius, savo sukauptus rinkinius balninkiečiams dovanojo ne vienas kolekcininkas. Viena kolekcija atkeliavo net iš JAV. Ekspozicijos kūrėjai labai džiaugėsi žmonėmis, savo senelių namuose „ant aukšto“ atrasdavusiais senovinių stiklo buteliukų, rašalinių, musėgaudžių, stiklinių lempų, indų, ir atnešusiais jiems. Vienas mokytojas padovanojo visą savo sukauptų išgraviruotų taurių kolekciją, saugančią prisiminimus apie mokyklose rengtas paskutiniojo skambučio šventes ar išleistuves. Dėmesį patraukia tokie įdomūs eksponatai, kaip senovinis stiklo pūtimo aparatas, neperšaunamas stiklas, dekoratyvinės figūrėlės… Tokio pavyzdžio gaminių jau niekas nebeišleidžia, kiekvienas laikmetis diktuoja savas formas ir savas madas, taigi čia – akivaizdus mūsų senelių ir tėvų nagingumo įrodymas. Beje, po stiklo gaminių apžiūrėjimo balninkiečiai pasiūlo lankytojams dar vieną įdomią pramogą – išbandyti savo meninius sugebėjimus tapant ant stiklo. Tapytojams jau viskas būna paruošta – stiklo plokštės, dažai, teptukai, kontūrai… Paaiškinami stiklo dekoravimo ypatumai – ir piešėjų fantazijos pradeda lietis per kraštus. Šį užsiėmimą labai mėgsta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, apsilankiusieji čia ir kitiems parekomenduoja, taigi vasaros užsiėmimų grafikas užpildomas gerokam laikui į priekį.
Savo darbus – tėviškei
Balninkai visada didžiavosi įžymiais savo krašto žmonėmis. Kokių tik profesijų atstovai nėra garsinę savo krašto! O dalis iš šios vietovės kilusių menininkų sugalvojo įsteigti Balninkuose paveikslų galeriją ir padovanojo jai daugybę savo darbų. Jau minėjome miestelio herbu, litografijos, grafikos darbais išgarsėjusį balninkietį Stasį Aukštuolį. Tapytojas Vladas Miškinis galerijai padovanojo net 151 paveikslą. Daugelyje jų atsispindi Balninkų apylinkių vaizdai, nepaprastas šios vietovės gamtos grožis. Galerijos sienas puošia 40 balninkietės Onos Pusvaškytės senąja lino raižinių technika atliktų darbų. Pasigrožėti jais čionai atvyksta lankytojų iš visos Lietuvos, ir ne tik iš jos.
Atgimsta kulinarinės tradicijos
Ir dar štai ką sugalvojo balninkietės moterys: supažindinti į miestelį atvykstančius turistus ir poilsiautojus su savo krašto kulinarinėmis tradicijomis. Bet ne vien papasakoti apie jas, bet ir leisti patiems atvykėliams pasimokyti pasigaminti aukštaitiškų skanėstų. Juolab, kad ir virtuvė, ir visa patalpa Kaimynystės namuose yra… O iš didelio vietinių valgių arsenalo pasirinko koldūnus, nuo seno itin mėgstamus šiose apylinkėse. Balninkiečiai visada juos gamindavo didelius, su įvairiais įdarais, ir ne tik virdavo, bet ir kepdavo taukuose. Išskirtiniu šio skanėsto ypatumu visada būdavo itin plona tešla, suminkoma be lašelio vandens.
Na, tešlą laiko ekonomijos dėlei svečiai gauna jau gatavą, įdarą taip pat, jiems belieka tik pagaminti koldūnus. Kokie išeis, tokius vėliau ir valgyti teks! Svečių nuotaika būna kuo puikiausia, linksmai beklegant kompanijoje nulipdyti ir įdarais pagardinti kulinariniai šedevrai keliauja tiesiai į orkaites. O kai po tolesnių užsiėmimų visi sugrįžta atgal, virtuvėje tvyro nepakartojamas aromatas, ir nuo savo pačių pasigamintų skanėstų net širdis apsąla…
Edukacinės programos – galimybė ir turiningai praleisti laisvalaikį poilsiautojams bei ekskursantams, ir proga vieną kitą eurą užsidirbti vietos bendruomenei. Vietinių entuziastų dėka į praeitį nenugrimzta ir senieji amatai – Kaimynystės namuose siūloma įsigyti vietos meistrų pagamintų gaminių iš veltos vilnos, įvairia technika sukurtų papuošalų ir meno dirbinių, surinktų vaistažolių… Muziejaus moterys pasakojo, kad Balninkai nuo seno itin garsėja ir savo sūriais, taigi kasmetinės Rudens šventės metu Balninkų palapinė Molėtuose būna gulte apgulta pirkėjų. O ir pats Balninkų pavadinimas liudija jų gyventojų polinkį į amatus. Kadaise, kai pro čia ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą, į miestelį užsukdavę raiteliai užsisakydavo vietos meistrų balnus – tokie puikūs jie buvę…
Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos
