Belaukiant gražiosios šventės, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, š. m. vasario 10-ąją Aukštadvario regioninio parko (ARP) direkcija sukvietė visus etnografiniais papročiais besidominčius į jau tradicine tapusį Perkūno dienos minėjimą. Renginys, kurį vedė Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyr. specialistė kultūrologė Rita Balsevičitė ir Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro administratorė Ema Stanulionienė, vyko ARP lankytojų lankytojų centre (Dariaus ir Girėno g. 2).
Šventinę sueigą pradėjo kultūrologė Rita Balsevičiūtė, pristačiusi unikalią Perkūno dieną, kuri liaudyje švenčiama vasario 2-ąją. Kitaip dar Perkūno diena vadinama Gramnyčiomis (nuo slav. „grom“, „gremetj“ – perkūnas). Per Gramnyčias (Žemaitijoje – Grabnyčios) visose bažnyčiose yra šventinamos žvakės.
Rita Balsevičiūtė papasakojo apie šių žvakių prasmę lietuvių gyvenime. Pasirodo, jog žvakės buvę labai svarbios lietuvio gyvenime, lydėjusios nuo gimimo (krikšto žvakė) iki mirties. R. Balsevičiūtė pademonstravo bene 5 rūšių unikalias archajiškas žvakes: paprastas (krikšto), taip pat suvytas iš dviejų žvakių (degamas per santuoką), taip pat suvytas iš trijų žvakių (naudojamų užkalbėjimams) bei suvytas it į kamuolį graudulines žvakes, degtas žmogui sergant, merdėjant. Šios visos žvakės yra unikalios, jas pavyko pagaminti, rekonstruoti pagal senovinius brėžinius kartu su Dzūkijos nacionalinio parko specialistėmis (jos, beje, dalyvavo pernai Aukštadvaryje surengtoje Perkūno dienoje).
Rita Balsevičiūtė, pristačiusi žvakių išskirtinumą, kartu su Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografiniu ansamblio „Lėda“ dainininkėmis atliko unikalias baltiškas giesmes, garbinančias Perkūną, Saulę, Jovarą (romuvių giesmė „Šalia kelio jovaras stovėjo“). Ansamblio dalyvė, Aukštadvario gimnazijos auklėtinė Ieva Baškevičiūtė sekė sakmę apie ugnį.
Unikaliais pasakojimais apie Perkūną, dar išgirstais iš savo „babos“, dalijosi Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė. Pasirodo, kad buvo nevalia Perkūno vadinti „Perkūnu“, kaimo žmonės šiam dievui jausdavę ypatingą pagarbą ir baimę. Kalbėdavo apie jį sakydami „dundulis“, „griausmas“ ir pan.
Ema Stanulionienė pademonstravo kaip lieti Perkūno žvakes. Beveik visi popietės dalyviai išbandė žvakių liejybos specifiką. Vėliau, baigiantis renginiui, buvo galima įsigyti natūralaus bičių vaško žvakes.
Noriu paminėti, jog renginyje dalyvavo ir Užuguosčio bibliotekos vedėja, Užuguosčio bendruomenės atstovė Rasa Žvirblienė, taip pat pateikusi įdomių pasakojimų apie archajiškus papročius. Dalyvavo ir etnomuzikologė Ona Vilčiauskienė (nuo Vyšniūnų, Trakelių kaimo), dabar jau kelis dešimtmečius auginanti biteles, daranti unikalius žolelių muilus (jie buvo pristatyti renginio metu).
Perkūno dienos šventėje taipogi dalyvavo viešnių iš Mackantiškių, Vyšniūnų, Želkūnų, Užuguosčio, taip pat svečiavosi net viena dalyvė iš Raudondvario – Asta Aksomaitienė, Audronės Ilgevičienės astrominerologijos klubo narė.
Baigiantis renginiui, visi dalyviai buvo sukviesti prie suneštinių vaišių stalo, atsigaivinti žolininkės Ritos dzūkiškų žolalių arbata. Bene gražiausias šventės akcentas – visi dalyviai pasidalijo linkėjimais. Buvo linkėta visiems darnos, įsiklausymo vienas į kitą, meilės (tai palinkėjo pati jauniausia renginio dalyvė Ugnė), sveikatos.
O už tokį nuostabų, senąsias baltiškas tradicijas bei amatus puoselėjantį renginį norisi padėkoti jo organizatoriams: Aukštadvario regioninio parko direkcijai, Aukštadvario bei Užuguosčio bibliotekoms, o ypač – ARP direkcijos kultūrologei Ritai Balsevičiūtei.
Autorės archyvo nuotraukos
