Sugrįžę vieversiai skelbia pavasarį, o meškeriotojai lūkuriuoja, kol nuskaidrės upių vandenys, atsigaus po žiemos ežerai ir prasidės visada dosni pavasarinė žūklė. To paties tikisi žvejybos įrankių gamintojai ir prekybininkai. Mūsų laikais atsirandančios naujos technologijos ir modernūs įrankiai daro meškeriojimą labiau patrauklų bei visiems prieinamą. Sparčiai kinta mėgėjų žvejybos būdai ir tendencijos. Keičiasi požiūris į žuvų išteklius, jų apsaugą ir gausinimą.
Į praeitį pažvelgus
Žmonija žvejoja nuo seniausių laikų ir apie tai byloja archeologų atradimai. Tokių įdomių faktų galima rasti straipsniuose „Prie didžiųjų upių“ ir „Antikos žvejai“. Juos pagal prof. dr. Andreso fon Brandto veikalą parengė Juozas Kauneckas (žurnalas „Medžiotojas ir meškeriotojas“ 1993 m., Nr. 2 ir Nr. 6).
„Pirmieji Senovės Egipto valstybiniai dariniai atsirado Nilo slėnyje maždaug prieš šešetą tūkstančių metų. Čia kiek anksčiau negu kitur išmokta gauti iš rūdų varį ir alavą, o dar maždaug po tūkstančio metų – ir geležį. Metalurgija buvo tikras raidos šuolis, kuris negalėjo nepaveikti ir žūklės. Nilo slėnio seniausiųjų gyvenviečių likučiuose archeologai surado iš vario ir bronzos nukaltų iečių, strėlių ir žeberklų antgalių. Tiek tarp šios ir tarp vėlesnių žilosios civilizacijos paminklų rastas būdingas senovės žvejo įrankis – trišakis bronzos žeberklas, kurio smaigaliai su užkartom. Dabar jį vadina Neptūno trišakiu“, – primena straipsnio autorius ir apibūdina žvejybą vaizduojančius Senojo Egipto piešinius. Tarp jų yra iš nendrių surištas laivas, būrys traukiančių tinklą žvejų, žūklės įrankiai – svarelis su aukščiau pririštais kabliukais ir trumpi meškerykočiai su tokiais pat kabliukais. Jie panašūs į dabar brakonierių-kabliautojų naudojamus užkabinamuosius įrankius. Vėlesniuose piešiniuose vaizduojama žūklė ietimi, meškere, tinkliniu samčiu, traukiamuoju tinklu. Senovės egiptiečių valai būdavo meškerykočio ilgio arba trumpesni.
Įdomus sutapimas – taip šiandien gaudoma teleskopinėmis (be žiedų ir ritės) meškerėmis. Šį žūklės būdą žvejai mėgėjai pradėjo naudoti įvertinę sportinės žūklės meistrų pasiekimus.
Rašinyje „Antikos žvejai“ randame išsakytus įdomius to laikotarpio, trukusio daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, požiūrius į žvejybą: „Antikos laikais gerokai pažengė į priekį technika ir mokslas, kartu žūklės priemonės bei būdai. Pasikeitė per tuos amžius ir pats visuomenės požiūris į žūklę. Graikų filosofas Platonas (427-347 pr. Kr.) buvo įsitikinęs, kad gerai išauklėtam, išprususiam laisvajam piliečiui dera tik medžioti, nes tai esą kilni ir dievų globojama pramoga, bet žvejoti nedera. Žūklė pritinkanti tik vergams ir helotams (paprastiems žemdirbiams).“
„Visai kitaip vertina žūklę ir žvejus graikų didaktinės poemos šia tema autorius Opijanas. (…) Jis vadina žvejus jūrų darbštuoliais, garbina jų didvyriškumą. O iš istoriko Plutarcho (…) veikalų žinome, kad meškerioti mėgo įžymusis Romos karvedys ir politikas Markas Antonijus, imperatoriai Augustas ir Markas Aurelijus, – rašo J Kauneckas. – Senovės Romos rašytojas, mokslininkas ir politikas Gajus Plinijus pasistatydino vasarvietę prie gražuolio Komo ežero (Italijos Alpėse). Namas buvo prie pat kranto, kad kilmingasis didžiūnas galėtų meškerioti tiesiog pro langą.“
Antikos laikais, pasak publikacijos autoriaus, išmokta naudotis kvapiais prievilais svaiginti žuvis, o masalo kvapinimas čiobrelių, mėtų, rozmarinų ir alyvų aliejais, jo paskaninimas vynu ir kiaušiniu primena mūsų laikų meškeriotojų praktiką“.
Ten pat nurodoma, kad apie šamų viliojimą kvakle rašė dar Homeras, o Opijanas siūlė fleitos švilpimu vilioti pakrantėn krabus.
Įdomu tai, kad: „Egiptiečių meškerė antikos epochoje buvo gerokai patobulinta. Mūsų eros pradžioje istorikas Plutarchas jau kalba apie stiprius meškerykočius iš vyšnios arba kadugio. Atsirado ir suneriamoji meškerė – ją galima padaryti gerokai ilgesnę. Tuo pat metu pradėta naudotis plonesniais nei pagrindinis valas pavadėliais (…), o dar po pusantro-dviejų šimtų metų plėšrioms žuvims gaudyti jau imta vartoti geležiniai pavadėliai, plūdės ir švininiai svareliai. Panašią evoliuciją per antikos amžius išgyveno ir kabliukas. Pirma iš kaulo, medžio arba bronzos, vėliau – geležinis su viena ir dviem įkirtėm, o galop – geležiniai alavuoti nerūdijantys vienšakiai, dvišakiai ir trišakiai. Bene svarbiausia tai, kad atsirado geležinių mažų kabliukų, kurie beveik nesiskiria nuo dabartinių. Dugninės meškerės ir „šniūrai“ su keliasdešimčia kabliukų ant atskirų pavadėlių jau nesiskyrė nuo dabar vartojamų, tiesa, valas – iš lininių siūlų, o pavadėliai iš arklio ašutų.“
Čia būtina priminti, jog „šniūrai“ lietuviškai vadinami ūdomis ir jų naudojimas mėgėjų žvejyboje draudžiamas. Lietuva taip pat turtinga archeologiniais radiniais. Kasinėjant Klaipėdos piliavietę rasta apie
800 žvejybinių kabliukų („Žaliasis pasaulis“, 2015 m Nr. 19).
Žvejyba Neries aukštupyje
Apie ją žinių galima rasti Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Neris: 2007 metų ekspedicija“. Ji vyko pakartojant 1857 m. vasarą Vilniaus archeologinės komisijos nario grafo Konstantino Tiškevičiaus surengtą mokslinę ekspediciją Nerimi. Ekspedicijos vadovas dr. V. Vaitkevičius pasakodamas apie Neries aukštupį, jame gyvenančius žmones nušviečia ir per 150 metų įvykusius mėgėjų žvejybos pokyčius.
Perteikdamas 75 metų amžiaus Rudnios kaimo senbuvės prisiminimus apie gyvenimą prie Neries (ją baltarusiai vadina Vilija), autorius rašo: „Tarp žvejybos būdų paminėtas luokijimas, kitaip tariant, tribradis tinklas, paprasta meškerė, be to, akcentuota naktinė žvejyba metiniais-šniūrais, kuriais pasisekdavę pagauti nedidelių vėgėlių ir ungurių“.
Dėmesio vertas Rybakų kaimo gyventojo ūsoriaus palyginimas su lydeka.
„Visais požiūriais geriausias mūsų teikėjui – ūsorius, – dalijasi išgirstomis mintimis V. Vaitkevičius. – Jis buvo verdamas, turi daug riebalų, storą odą. Ūsorių nelikus tenkinamasi lydeka, kuri visai kitokia – tai pasninko valgis, joje daug ašakų. Pasakojimas apie 1950-ųjų pabaigoje sugautas šešias lydekas, svėrusias po 18 kg, pribloškiantis: „Tokiam lydžiui į nasrus lengvai įkištum vištą ar žąsį. Iltys – tik truputį plonesnės už žmogaus pirštą“. Karšiai buvo gaudomi plukdomuoju tinklu – vedėja. Menama, kai vienu traukimu pasisekė sugauti dvidešimt septynis karšius.“
Toliau vardijamos Neries žuvys: vėgėlė, lašiša, šamas, šapalas, kuoja, žiobris, ungurys, meknė, ešerys ir starkis, kurių buvo be proto daug. Taip pat primenama, kad Neryje buvo ir daug vėžių, kurie pakrantėse gaudyti paprasta pintine.
„Kaip apibūdinti XX a. pirmos pusės – jo vidurio Rybakų žvejus? – klausia knygos autorius ir pats atsako. – Tuo metu žvejys jau visur vertintas panašiai: jo statusas visuomenėje buvo žemas, nes vieninga žemdirbių nuomone, iš žūklavimo gyvenantys vien dykaduoniai ir tinginiai, jų neturto priežastis esanti ne kas kita, kaip tingumas. Tiesa, išimtis buvo daroma meškeriojantiems (ne žvejojantiems!) vaikams ir seneliams bei visų profesijų amatininkams. Taigi jokios nuostabos nekelia Anatolio (79-erių vietos gyventojo) žodžiai, jog „žvejys – kaip muzikantas, toks pat elgeta, bet ne ūkininkas. Žvejys – juo būti gėda. Žuvis gaudyti – tai kaip muziką groti.“ (…) „Tik paskutinis valkata sėdi prie upės! Eik prie darbo!“
Su šiuo požiūriu, kuris beje susišaukia su Platono išsakyta mintimi, autorius nenori sutikti ir teigia, jog mitą apie lengvą žvejo duoną paneigia tyrinėtojai. Jų duomenimis, šis darbas kartais būdavo nepakeliamai sunkus, reikalavo iš žvejo begalinės fizinės ištvermės ir jėgų: „Už plūgo lengviau čiupinėti negu žvejoti“.
Apžiūrint ir kalbantis apie seniau naudotus žvejybos įrankius V. Vaitkevičius rašo: „Galų gale išvydome ir spiningą, tiksliau, šiuolaikinių spiningų pirmtaką – 1,25 m ilgio veikiausiai iš lazdyno padarytą meškerę su primityvia, galbūt viena pirmųjų rulečių, kuri 1950-aisiais buvo nupirkta Vilniaus turguje! Anatolis pamena, kaip vaikystėje, lenkų okupacijos metais, pirmą kartą pamatė Daniušavos kunigą, Neryje žvejojantį bambukine meškere su rite.“
Trapalavos kaimo gyventojas prisimena, kad anksčiau žuvų, kokių tik nori, per akis buvo, o jas gaudė taip: „Tiesdavom virvę, o prie jos kabindavom mažas virveles. Prie vieno ir prie kito jos galo – po akmenį. Mesdavom į upę. Kitą dieną imi kartį ir trauki. Jeigu žuvis didelė, traukiama ji gali atitrūkti, tai pakiši tokį graibštą.“
Užklaustas ekspedicijos dalyvių apie didžiausią sugautą žuvį, žmogus porina: „Didžiausia žuvis buvo karšis. Tik jie nelabai kimba, nebent kai neršia – tada galima pagauti. Tai tokia žuvis, kurios su meškere nesugausi. Karšis, labai šiurkšti žuvis. Plati kaip krosniadangtė, bet neilga. Ilgi tik unguriai. Jie būdavo pusantro metro ilgio ir sverdavo po penkis kilogramus.“
Kitas gyventojas pasakoja apie lašišas: „Aš prisimenu, dar prieš išeinant į kariuomenę, nudūrė lašišą trisdešimties kilogramų. Naktį žeberklais. Tai ji net kelias lazdas sulaužė. Paskui sugavo, padalijo. O dabar žuvų nėra.“
Anot jo, tada: „… žuvų buvo daug. Plukdydavom tinklą ir luokindavome. Valties priekyje buvo tvirtinama tokia geležis ir ant jos dedami smalėkai, kurie dūmija (dervokšliai). Vienas plukdo valtį, o kitas stovi priekyje ir žiūri, kur žuvų yra. Pamato, duria žeberklu ir – į valtį. Žuvų daug buvo, dabar nėra. Vanduo skaidrus buvo. Nuostabu. Kai įrengė marias – viską sugadino. Su meškere (žvejai) daug žvejojo. Gerų vietų buvo, vietiniai vadino atvajomis. Tai reiškia, kad ten yra gili duobė (…). Buvo tokios žuvys – ūsoriai. Kaip tikri paršiukai“.
Minimi ir skersnukiai. Ši rūšis 2000 metais įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą: „Skersnukiai buvo dideli. Tokio dydžio kaip žiobriai. Kai jie neršia, tai jų net juoda būna. Labai daug buvo“.
Imti su saiku
Pirmoji V.Vaitkevičiaus parašyta ekspedicijos knyga pasakoja apie jos eigą nuo upės versmių iki Smurgainių apylinkių Baltarusijoje. Visi paminėti žvejybos būdai ir žuvų išteklių problemos žinomos ir Lietuvos meškeriotojams. Kai kurias jų savo straipsnyje „Kodėl žuvaujame? Kaip žuvaujame?“ palietė žinomas meškeriotojas, ledinių apie žūklę autorius a.a. Romualdas Knyva („Medžiotojas ir meškeriotojas“ 1996 m. Nr. 3).
Lyg antrindamas jau išsakytoms mintims R. Knyva rašo, kad senų laikų kai kurie žvejybos būdai ir priemonės kartais labai skyrėsi nuo nūdienių. Kai kurie žūklės metodai šiandien atrodo tiesiog barbariški. Tačiau anuomet tikslas buvo pramisti pačiam ir išmaitinti šeimynykščius. „Nužudyti žvėrį ar sugauti žuvį vien tik savo malonumui anuomet būdavo sunkiai suprantamas dalykas“, – įsitikinęs visuotiną pripažinimą pelnęs meškeriotojas.
Keičiantis ekonominėms sąlygoms keitėsi ir žmonių sąmonė. „Tačiau savotiškas žudymo instinktas, giliai tūnantis mumyse, išliko. Gal net ne žudymo, o naikinimo (…), dažnai mes grobiame iš gamtos tai, ko iš tikrųjų mums visiškai nereikia, vien tik tam, kad patenkintume savo egoizmą arba pasipuikuotume“, – piktinasi visko matęs žmogus.
Ieškant atsakymo: kodėl žuvaujame?
Kaip žuvaujame – šis prisiekęs muselininkas kviečia pasidairyti po svečias šalis ir pabrėžia, jog ištisos britų kartos poreikį gaudyti žuvis maistui pakeitė pomėgiu žvejoti sportiškai, dar tiksliau – švariai, tausojant žuvų išteklius. Jis primena, jog tam britai „jau senokai prie blizgių kabina tik vienšakius kabliukus, o dirbtines museles riša tik ant kabliukų be užkarpėlių. Šitaip žuvims suteikiama daugiau galimybių nugalėti žveją. Daugumą sugautų žuvų britai paleidžia atgal. Parsitempti namo nemenką laimikį ir su nugalėtojo šypsena atsainiai jį nublokšti ant grindų ten laikoma ne prastu skoniu, o tiesiog chamizmu“.
Šioms mintims pritaria dauguma Lietuvos meškeriotojų. Tarp jų ir žinomas žuvininkystės specialistas, muselininkas Vytautas Radaitis („Žaliasis pasaulis“, 2015 m. Nr. 43)
Romualdas Knyva sakė: „Aš ne prieš meškeriojimą! Aš tik esu kategoriškai nusistatęs prieš plėšikavimą mūsų vandenyse, kai tą plėšikavimą bandome pavaizduoti kaip meškeriojimą. Aš kategoriškai prieš tai, kad didžiausias plėšikas būtų tituluojamas geriausiu meškeriotoju (…). Aš siūlau prieš imant meškerę į rankas: gerai pagalvokime, ką duodame vandenims ir ką iš jų imame…“
Vacio Paulausko nuotraukos
