Pirmoji perkūnija mūsų krašte kitados laikyta svarbiu gamtos prabudimo ženklu; pagal šį reiškinį žmonės daug ką stengdavosi atspėti, o suskubus su pavasario žingsniais, – ir ūkininkavimo naudos pelnyti. Įdomu, kad liaudiškuose papročiuose dar tebėra ryški ir mitologinė potekstė, senosios baltų religijos paveldas.
Manyta, kad pirmoji perkūnija sujudina, supurto žemę. Griaustinis išvarąs paskutinį pašalą ir atitrankąs rugių šakneles, kurios buvo įšalusios grumstuose. Tada sula pajuda medžių skaidulomis, augalų pumpurai sprogsta, gležni žolės stiebeliai tiesiasi aukštyn. Nuo to meto galima pradėti žemę dirbti, dirvą purenti ir sėti, – jau viskas augs. Aukštaičiai taip sakydavo: „Griaustinis nušviečia visus laukus, lyg numazgot numazgoja, viskas tuojau atgyja“.
Kaime žmonės manydavo, kad po pirmosios perkūnijos nebepavojinga sveikatai atsisėsti ant žemės ar akmens, eiti basomis. Nugrumenus, tučtuojau iš tvarto būdavo išgenami gyvuliai. Nors trumpam, čia pat, į diendaržį. Karvėms prie ragų prikabindavo po mazgelį su įrištomis šventintomis žolelėmis, – tuomet jos išbus sveikos per vasarą, žaibas nenutrenks ganiavoj. Pirmasis perkūnas „atitrenkia“ ir medžių žievę, tad galima karnas plėšti įvairiems dirbiniams – vyžoms, krepšiams, dėklams. Piemenėliai iš atkutusios žilvičio žievės darydavosi lumzdelius, dūdeles, – kaip čia nepritarsi džiaugsmingam paukščių klegesiui. Po pirmosios perkūnijos galima laužą susikurti; prieš tai drausta, kad vasarą žaibas kaimo trobų neuždegtų. Ir pavasariniai grybai – briedukai bei bobausiai – pradeda dygti. Patarlė net sako: „Auga kaip grybai po griausmo“. Dar vaikams pramoga, kad šiltesnį vidurdienį ir nusimaudyti galima. Mat perkūnas išvarąs velnius iš balų, kitų vandens telkinių. Todėl griaudžiant reikia kluonus uždaryti, dūmtraukį užkišti, šunį kieman išleisti, – kad velnias neįsmuktų kur vidun…
Nuaidėjus pirmojo perkūno trenksmui, tuoj būdavo griebiamasi maginių veiksmų; svarbiausia tam, kad sveikatos vasaros darbuose nepristigtų. Kas pasivolios ant „užgriaustos“ žemės, tam neskaudės pečių; atsiguls kryžiumi – vasarą žaibo nebijos. Moterys tikėdavo, kad nuo to jų sodintos ropės gerai augs, o linai bus kaip „rąstu paristi“. Jei kam dažnai galvą skauda, patartina iškart po perkūnijos paimti akmenuką nuo žemės, patrinti juo smilkinius ir vėl į tą pačią vietą padėti – tada per visus metus nebeskaudės. Suvalkiečiai žinodavo, kad pasitrynus nugara į staktą, dieglys neįsismelkia per didžiuosius vasaros darbus. Bandininkai – taip kaime vadindavo jaunus vyrus, turinčius savo atskirus pasėlius, – pervirsdavo „žagre“. Tai reiškia kulverstį, kad javai kuo geriau derėtų. Tikriausiai taip kitados būdavo pažymimas naujas gamtos raidos tarpsnis, jos žengimas vasarop. Ir tenegrįžta šalnos!
Merginos įsidėmėdavo, kurią savaitės dieną nugriaudėjo pirmą sykį. Tą dieną tikrai piršliai atvažiuos. Ir iškart sėdavo darželyje rūtas – augs vešlios bei garbanotos. Su pirmąja perkūnija galima blusas iš namų išvaikyti. Pro pravirą langą praeidamas, kuris iš namiškių turi paklausti: „Ar blusos namie?“. Iš vidaus tegu atsako: „Nėra, nuėjo ten ir ten…“. Tada per kiaurus metus šių įkyruolių nebebus – kaimynai nuo jų kentės.
Perkūnas – būsimos vasaros pranašas. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“. Jei griaustinis sudunda iš vakarų, tikimasi lietingos vasaros; iš rytų – saulėtos, bet žvarbokos; pietų pusėje (arba, kaip žemaičiai pasakytų, – „nuo prūsų“) – šiltos, malonios, dosnios. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų sugriaudžia; kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė. Gerai, jei pirmąkart griaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“. O lietuvininkai Prūsuose taip sakydavo: „Jei balandy perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja“. Motiejus Pretorijus, XVIII a. pradžios rašytojas, pažymėjo tokį tame krašte paplitusį tikėjimą: jeigu dienos metu griaudžiant gimsta vaikas, jam likimo skirta tapti didžiu ponu.
Pirmoji perkūnija galinti ir eibių ūkiui pridaryti. Pavyzdžiui, žąsims perint, ji kiaušinius „užtrenkia“, tai žąsyčiai neišsirita, kiaušiniai lieka „paperais“ ar „vanckariais“. Betgi yra būdas kaip apsaugoti lizdą: tereikia iš anksto po juo pakišti kokį gelžgalį. Arba po perkūnijos kiekvieną kiaušinį apsukti į kitą pusę, tada perinami paukščiukai „neužmirs“.
Kai ką reikėjo padaryti iki pirmajai perkūnijai užgriaudėjus. Pavyzdžiui, pasikasti krienų, nes vėliau visas jų kartumas išeinąs į žemę. O kas bijo žaibo, krienų valgyti turi daugiau. Raiste reikėjo pasigauti marguolę angį vaistams. Gyvatės antpilu gydydavo gerklės ligas; duodavo jo ir arkliams, kiaulėms. Tinka gyvulių vaistams ir toks juodas stambus vabalas, vadinamas „majuku“,– irgi kol „neužgriaustas“.
Ką mano mokslininkai mitologai apie tokius įvairius tikėjimus pirmosios perkūnijos galia? Visos religinės sistemos prosenovėje būdavo kuriamos pagal žmonių visuomenės sanklodą. Baltų religijos dangiškasis karių globėjas – dievas Perkūnas; žemdirbių ir gyvulių augintojų – požemio valdovas Velinas. Tarp šių dievybių tvyro nesantaika. Pavasarį Perkūnas žaibais ir trenksmais priverčia Veliną iš požemio išlaisvinti augmeniją. O rudenį, kai Perkūno galios nusilpsta, Velinas gruodu surakina žemę ir sunaikina žalumą. Taip vasarą keičia žiema. Sukasi amžinasis gamtos ratas.
Apeigos Perkūno garbei senų senovėje atlikinėtos piliakalniuose, iki šių laikų išlaikiusiuose Perkūnkalnio vardą; pavyzdžiui, prie Cirkliškio (Švenčionių r.), prie Luponių (Šiaulių r.), prie Ėgliškių (Kretingos r.) ir kitur. O ir Perkūno ąžuolų galiūnų esama…
Mūsų etninė kultūra įdomi papročiais, atėjusiais iš labai tolimų laikų.
Autoriaus archyvo nuotraukos
