Vasario 2-oji – tai antrasis laiptelis į šiltąjį metų laikotarpį po pusiaužiemio. Protėvių pasaulėžiūroje tai pirmoji Perkūno diena. Kuo pavasaris ir vasara artyn – Perkūno galios stiprėja. Krikščioniškoji tradicija skelbia Kristaus paaukojimą bažnyčioje, praėjus keturiasdešimčiai dienų po atpirkėjo gimimo. Senoliai žiemos metu namuose liejo žvakes ir vasario 2 dieną šventindavo bažnyčiose. Jas vadina graudulinėmis (perkūno), nes sietinos su griaustiniu, žaibu.
Dzūkijos kaimuose jas vadina gramnyčinėmis nuo slaviško žodžio „gremetj“, griaudėti. Žemaitijoje gamindavo plonas žvakes, sulankstydavo ant medinio kubelio, vadindavo sukomis. Šiuo metu žvakių liejimo tradicijos išlikę kai kuriuose Dzūkijos kaimuose. Gaminamos liejant vašką ant lininių knatų, pritvirtintų ant medinių ratų. Galimas ir kitas gamybos būdas – mirkyti lininius knatus karštame vaške.
XVII amžiuje Matas Pretorijus mini vaško liejimo meistrus-vaškutonis. Jie gebėdavo pranašauti ateitį stebėdami sustingusias vaškines figūras. Dzūkijos jaunimo tarpe išlikusi Kūčių nakties vaško liejimo praktika ateičiai nuspėti. Uždegta vaškinė žvakė tebeturi sakralinę prasmę, ugnis nuo senovės laikoma šventa, sauganti ir gydanti.
Daugelį šimtmečių išlaikytos vaško liejimo tradicijos domina šiuolaikinę visuomenę, todėl buvo nuspręsta pasidalinti žiniomis. Priminti primirštas tradicijas.
Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje vyko renginys Gramnyčios, kurį kartu su biblioteka organizavo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Nemuno kilpų regioninio parko grupės patarėja Viktorija Strampickaitė, lankytojų centro vedėja Rosita Dargienė su kultūrologe Rita Balsevičiūte bei Prienų verslo ir turizmo informacinio centro darbuotojomis.
Į renginį susirinkęs būrys prieniečių, birštoniečių ir svečių iš kitų rajonų, klausėsi kultūrologės Ritos Balsevičiūtės pasakojimų apie šventės ištakas, žvakių pavadinimą, panaudojimą gyvenime, perkūno ir velino kovą sukant gamtos ciklo ratą.
Kai kur žvakės vadinamos „grabnyčinėmis“, nors su karstu neturi nieko bendro. Tai, ko gero, daug vėlyvesnis pasakymas, sietinas su žmogaus marinimu ir mirtimi. Ligoniui merdint ir po mirties buvo deginamos žvakės, siekiant apsaugoti velionį nuo pavojų. Į karstą kartais būdavo įdedama žvakė, tad, ko gero, jai ir buvo pritaikytas „grabnyčinės“ pavadinimas.
Suvalkijos kaimuose taip pat buvo gaminamos graudulinės žvakės. Prienų rajono Žemaitkiemio kaime ūkininkų Labučių ūkyje buvo liejamos vaškinės žvakės. Šeimininkai žvakes surišdavo po 12 vienetų, kraudavo ryšulėlius į vežimą, gabendavo į bažnyčią šventinti. Namuose jas saugojo medinėje skrynioje. Ši šeima brangias vaško žvakes dovanodavo kaimynams bei giminaičiams svarbiais gyvenimo momentais. Jos reikalingos namų apsaugai, marinant ligonį, krikšto, santuokos laidotuvių, Vėlinių metu.
Dzūkai ypač vertino kuo tamsesnio vaško žvakę – gyvenimo ir mirties simbolį, esą ji gerai iš namų išvaikanti piktąsias dvasias. Graudulinė svarbi ne vien namų apsaugai perkūnijos metu (apeinant pastatus tris kartus), bet ir pradedant statyti namą. Į statomo namo vainiką įdėdavo gabalėlį graudulinės žvakės, idant perkūnas neįsimestų, aviliuose dvi kryžmai sudėtos – sergėjo bites, kad šiukštu velnias spiečiaus neišsivestų.
Liaudies medicinoje, pasitelkiant žvakę, buvo stengiamasi paveikti nužiūrėtą žmogų, pagelbėti kančias ligoniui. Beje, kraujo stabdymui, daugelio ligų gydymui ir asmens apsaugai kaimo moterys naudojo „perkūnkulkę“ (lot. Belemnoidea), suakmenėjusį jūros moliuską, randamą žvyrynuose. Tikėta, kad šia kulka perkūnas muša veliną. Perkūno trenkto medžio gabalėlius nešiojosi prie savęs, tikėdamiesi apsisaugoti nuo perkūno, staigios mirties, gydėsi epilepsiją.
Pasitelkdami liaudies išmintį, remiantis vasario 2-osios buvusiais orais, galima paspėlioti būsimus metų orus.
Jei Gramnyčių diena saulėta – vasarą lauk žaibų ir gaisrų, bet linai derės puikiai.
Jei pusto, tai pašarą greitai iš kluonų išpustys.
Jei per Gramnyčias laša nuo stogo, tai dar bus ilga žiema.
Jei gaidys atsigeria, tai per Jurgines veršis pasiganys.
Apniukusi ir ūkanota diena su daug sniego žada vešlias pievas.
Pasiklausę įdomių pasakojimų ir orus paspėlioję renginio dalyviai vaišinosi čiobrelių arbata.
Dėkojame visiems renginio dalyviams už pateiktus klausimus, o partneriams – už nuoširdumą, prasmingo renginio organizavimą.
Viktorijos Strampickaitės nuotraukos
