Fridays for Future (liet. – Penktadieniai ateičiai) tai pasaulinis judėjimas, kurio nariai siekia klimato teisingumo. Klimato teisingumo terminas reiškia, jog klimato krizė turi būti sprendžiama kartu su socialinėmis problemomis. Šis judėjimas prasidėjo paauglės iš Švedijos Gretos Thunberg streikais, kuomet, užuot ėjusi į pamokas, ji kiekvieną penktadienį streikavo prie Švedijos parlamento. Nors Gretos indėlis į šį judėjimą yra didžiulis ir nenuginčijamas, nes be jos jo nebūtų, noriu pabrėžti, jog jos pavyzdžiu pasekę aktyvistai nelaiko šios merginos savo dievaite ar lydere, kaip klaidingai mano ne vienas, tačiau šis pasakojimas ne apie ją – šis pasakojimas yra apie tai, kodėl ji ir tūkstančiai žmonių visame pasaulyje ryžosi paskirti savo penktadienius (ir ne tik) ateičiai bei kilti į kovą su klimato krize.
Taip, klimato kaita yra natūralus reiškinys, kurį sukelia kintantis atstumas tarp Žemės ir Saulės, vulkaniniai reiškiniai ir kiti natūralūs veiksniai. Neretai tenka išgirsti nuomonių, jog žmonės nėra pajėgūs tai paveikti. Jiems norisi pasiūlyti pasidomėti plačiau ir rinktis mokslinius šaltinius. Iki pramonės revoliucijos klimato kaitos procesai vykdavo be galo lėtai, tačiau mūsų rūšiai pradėjus aktyviai naudoti gamtinius resursus, išlaisvinti žemėje užrakintą anglį garsiojo CO2 pavidalu ir masiškai naikinti šias dujas sugeriančius medžius bei kitus augalus, šiltnamio efektas taip sustiprėjo, jog klimato kaita tapo klimato krize. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (TKKK – angl. Intergovernmental Panel on Climate Change) IPCC prognozuoja, jog nesiimant konkrečių veiksmų, kad iki 2030-ųjų globali temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5°C lyginant su iki-industriniais laikais, gamtos, o kartu ir mūsų laukia kraupios pasekmės. Dar tik 2020-ieji, o jau esame pasiekę 1°C globalios temperatūros pakilimą. Prognozuojama, jog jei ir toliau gyvensime, kaip gyvenę, kardinaliai nekeisime gyvenimo būdo, nemažinsime ŠESD emisijų, temperatūra pakils 1,5°C dar 2040-aisiais.
Vis daugiau žmonių suvokę šią grėsmę išėjo į gatves reikalauti klimato teisingumo, kad klimato krizė būtų pripažinta ir sprendžiama palaikant socialinę apsaugą ir gerovę. Ne išimtis ir Lietuva. Prieš pusantrų metų vilniečiai, įkvėpti čia atvykusių užsienio studentų, pradėjo organizuoti demonstracijas, kuriose suskambo šūkiai „Visi žino, visi šneka – šiandien mūsų žemė dega“, „Ateities nėra negyvoje planetoje!“, „Ko mes norime? Klimato teisingumo! Kada mes to norime? Dabar!“, „Pinigais mes nekvėpuosim!“ ir daugelis kitų. Po kurio laiko judėjimo židiniai įsižiebė Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaišiadoryse. Dabar jų jėgos buvo sujungtos į Fridays for Future Lietuvą.
2020-09-25 Fridays for Future Vilnius komanda, kuriai priklausau ir aš, surengė Žemės laidotuves. Kodėl laidotuves? Ogi todėl, jog elgdamasi taip, kaip elgiasi dabar, žmonija veda save ir ją supančią gyvybę į pražūtį. Mes norime, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kokio masto grėsmę mes sukūrėme. Tai man puikiai iliustruoja šis paveiksliukas, kuris iliustruoja klimato krizės mastą palyginus su sveikatos krize (1 pav.).
Mes, aktyvistai, atsisakome ignoruoti problemas, matomas visame pasaulyje. Atsisakome ignoruoti gamtos niokojimą ir žmonių patiriamą kančią dėl to, jog audros, gaisrai, potvyniai pažeidė ar suniokojo jų namus, ar todėl, jog dėl socialinės atskirties yra jie priversti nuolat galvoti, kaip sudurti galą su galu, tad nėra pajėgūs imtis asmeninių pokyčių, o juo labiau siekti sisteminių pokyčių. Atsisakome ignoruoti tai, jog verslai leidžia sau būti taršiais ir neetiškais, jog politikai nelaiko klimato krizės sprendimo prioritetu. Tad, prisijungdami prie 6-ojo globalaus klimato streiko, surengėme procesiją, kurios metu skambant Rhythms of Resistance (liet. pasipriešinimo ritmai) būgnams nešėme simbolinį Žemės karstą nuo Katedros a. iki Seimo. Šio renginio metu nusprendėme atsakyti į tikrai ne kartą išgirstus klausimus, kodėl tai darome, kokias problemas įžvelgiame savo šalyje.
Kaip gamtą mylintį žmogų mane ypač liūdina tai, jog, deja, Lietuvos valdžia nelaiko gamtos neįkainojama vertybe ir yra pastebimas ryškus gamtos vertinimas valiuta… Deja, dauguma valdančiųjų neskiria to, kas yra vertinga eurais, nuo to, kas yra tiesiog neįkainojama, yra akivaizdžiai matomas trumparegiškas pelno siekimas.
Dėl pelkių ir miškų naikinimo skatinamos sausros, dėl kurių menksta Lietuvos derlius, tad daugiau produktų reikia importuoti, o transportavimo metu išskiriami didžiuliai ŠESD kiekiai. Mažėjant miško plotams daugėja žvėrių ir ūkininkų konfliktų. Ypač pykdo vykdyti kirtimai saugomose teritorijose Punios šile, Šimonių girioje, Labanoro girioje, Dzūkijos nacionaliniame parke. Pyktį kelią ir tai, jog (užuot prisidėjęs prie planų, kaip gaivinti ekonomiką po sveikatos krizės negilinant klimato krizės) mūsų aplinkos ministras svarstė, kaip atlaisvinti rankas medžiotojams – leisti vilioti gyvūnus iš saugomų teritorijų, naudoti įvairesnius įrankius. Taip pat aplinkos ministras neprisijungė prie ES aplinkos ministrų kreipimosi į Europos Komisiją, raginančio, kad ekonomikos atsigavimas turėtų būti paremtas Žaliuoju kursu bei spręstų klimato ir biologinės įvairovės krizes.
Negana to, nepakankamai dėmesio skiriama vandens ir oro taršai. Leidžiama veikti taršioms kompanijoms, o problemos pasimato ir yra pagaliau sprendžiamos tik įvykus katastrofai, ką rodo Grigeo Klaipėda ir Ecologistikos pavyzdžiai.
Bene labiausiai man pikta dėl to, jog yra norima patvirtinti Valstybinio Klaipėdos jūrų uosto bendrąjį planą ir įrengti giliavandenį uostą. Nepaisant to, jog, kaip teigiama LR teritorijos bendrojo plano strateginio pasekmių vertinimo aplinkai ataskaitoje, tai turės reikšmingą bei neigiamą poveikį aplinkai. Kaip vyšnaitė ant torto šį faktą papuošia tai, jog, pasak XVII vyriausybės programos antrojo skirsnio 77 punkto, „Septynioliktosios Vyriausybės požiūris į aplinkos ir žmogaus santykį remiasi esmine darnaus vystymosi nuostata – tenkinti šių dienų visuomenės poreikius taip, kad jie nebūtų tenkinami ateities kartų sąskaita.<…>.“ Klaipėdos uostas kaip tik ir būtų plečiamas ateities kartų sąskaitą, o ta patį vyriausybė palaiko plėtros planą. Dar „smagiau“ pasidaro sužinojus: tam, jog produktyviau būtų transportuojami kroviniai, norima vykdyti kirtimus Girulių miške, jog per jį būtų nutiestas geležinkelis.
Liūdina tai, jog valdantieji nepaiso aplinkosauginių organizacijų. Aplinkosaugos koalicija turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad jų siūlomi Miško įstatymo pakeitimai pagaliau būtų svarstomi ir vis tiek buvo nepriimti. Kitos aplinkosauginės organizacijos taip pat nuolatos turi darbo, nes gamtą nuolat tenka saugoti nuo niokojančio išnaudojimo. Yra nuoširdžiai gaila matyti, jog Lietuvoje nėra suprantama medžių svarba miestams. Šiauliuose, Kaune, Varniuose, Vilniuje, kituose miestuose iškirsti brandūs medžiai, jų vietose sodinami ne mūsų kraštų medžiai, kurie ne visuomet prigyja, neturi tokios plačios lajos, nemeta tokio didelio šešėlio, tad spiginant saulei nuo grindinio atsimuša kaitra. Užuot vienijęsi kovoje su realiomis klimato krizės keliamomis grėsmėmis politikai nuolat pykstasi ir šmeižia vieni kitus. Lietuva nerodo iniciatyvos imtis priemonių kovoje su klimato krize, ji tik seka Europos Sąjungą, tik vykdo nurodymus, neinicijuoja aukštesnių ŠESD mažinimo tikslų. Fridays for Future Vilnius nuomone, aplinkos apsaugai neskiriama užtektinai finansavimo.
Tad raginu domėtis, kas vyksta tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Priimti asmeninius sprendimus keistis ir, buriantis į bendruomenes, keisti savo aplinką.
Žemė – mūsų namai, o tam, kad namuose būtų gera, jais reikia rūpintis.
Vacio Paulausko nuotraukos
