Ar lengva patikėti sužinojus, kad apie šešis šimtus gyventojų turintis miestelis dar neseniai vadintas vienkiemiu? Ir tai ne koks atkampus miestelis, o labai žinomoje vietoje, tarp stebėtinai išraitytų Nemuno kilpų įsikūręs, šimto vienuolikos kvadratinių kilometrų administracinės teritorijos – seniūnijos – centras. Taigi… Bet taip iš tiesų buvo: gyvenvietė oficialiai vadinta Birštono vienkiemiu. Tik visai neseniai loginė klaida ištaisyta, dabar įsigali naujas pavadinimas: Birštono viensėdis.
Didžiausias turtas – švarus vanduo
Kaip sakė seniūnas Jonas Kederys, seniūnijos teritorijoje daug kur požeminis vanduo mineralizuotas. Viena vertus, tai gerai, nes, jis turi gydomųjų savybių. Puikiai žinome, kad iš Birštono natūralių požeminių saugyklų po visą Lietuvą pasklinda į butelius išpilstytas „Vytautas“, „Birutė“, „Akvilė“. Nemažai ir eksportuojama. Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Daug kur seniūnijos teritorijoje, kuri beveik visa, beje, priklauso Nemuno kilpų regioniniam parkui, tik pamėgink išsikasti šulinį, iš dugno irgi ima sunktis ne gėlas, bet sūrus vanduo, kuris anaiptol ne visoms gyventojų reikmėms tinka. Taigi vietos žmonės gerai žino, koks didžiulis turtas yra švarus ir tyras, santykinai neutralus, kitaip sakant, nepersotintas mineralų, geriamasis vanduo.
Ir šiaip tenka pasukti galvą, kaip seniūnijos teritorijoje apskritai bet kokio vandens švarumą nustatytų normų ribose išlaikyti, ypač, kad nebūtų teršiamas nuotekomis Nemuno kilpų vanduo, kad nekiltų pavojų požeminio vandens tyrumui. Mat dauguma iš keturiasdešimt devynių seniūnijos gyvenviečių yra labai mažos ir jų sodybos nėra prijungtos prie jokių kanalizacijos sistemų, todėl seniūnui tenka nuolat domėtis, ar visi gyventojai turi sudarę sutartis dėl nuotekų išgabenimo iš sodybų talpyklų.
Rūpesčių netrūksta ir dėl atliekų surinkimo. Pirmiausia, kai kurie gyventojai skundžiasi, kad įvedus visuotinį mokestį už atliekų surinkimą, jiems gerokai padidėjo namų ūkio tvarkymo išlaidos, vis kyla diskusijų, kuris mokėjimo principas yra teisingesnis – nuo gyventojų skaičiaus sodyboje, ar nuo gyvenamojo ploto dydžio, kvadratinių metrų skaičiaus…
Seniūnui atrodo, kad jei šeimoje yra trys ar keturi asmenys, tai ir vienaip, ir kitaip skaičiuojant išeina maždaug vienodai, be to, Birštono seniūnijoje tas mokestis anaiptol nėra vienas iš didžiausių Lietuvoje, greičiau – vidutinis. Bet noras jį mokėti, deja, mažesnis už vidutinį… O kaip kitaip galima išsiversti, jei gyveni regioniniame parke? Tokioje teritorijoje – ir tvarka bei švara turi būti pavyzdinė. Ir, kiek teko matyti, taip iš esmės ir yra. Ypač tai pasakytina apie Birštono viensėdį, kuriame ne tik švaru, bet ir daug žalumos, kai kurios sodybos tiesiog skendi soduose ar kitų medžių apsupty.
Reikėtų tik džiaugtis, bet…
Jei tokios teritorijos gyventojas nori statytis, remontuotis pastatą, ar jį renovuoti, tai, suprantama, privalu laikytis taisyklių, kurios ne visiems patinka, atrodo pernelyg griežtos. Tačiau dažnai sunkumų kyla visai ne dėl to, kad štai, sakysim, centrinėje seniūnijos gyvenvietėje esantį daugiabutį gyventojai sumanė renovuoti, o regioniniame parke galiojanti tvarka, esą, tą žmonių dvasios polėkį slopina. Pasirodo, didžiausios problemos slypi kitur.
Štai prieš kelerius metus savo aštuonių butų dviaukštį sumaniusiems renovuoti Birštono viensėdžio gyventojams pagalius į ratus kaišiojo visai ne regioninio parko statuso ypatybės, o visokių biurokratinių kliūčių pridėliotos bendrosios pastatų renovavimo taisyklės, kurias valdininkai galėjo laisvai interpretuoti ir gainiojo vienas pas kitą, vis niekaip neišduodami leidimo tą renovavimą pradėti. Net ir kaina pagal parengtą pirminį renovavimo projektą buvo labai didelė – 600 tūkstančių litų už aštuonių butų dviaukštį! Tačiau vėliau paaiškėjo, kad užteks ir 320 tūkstančių litų.
Apie tai pasakojo šio namo gyventoja, seniūnijos administracijoje valytoja dirbanti Ona Juodienė.
„Buvo tas mūsų blokinis namas tragiškos būklės, – sakė gyventoja, – tikrai reikėjo renovuoti. Dabar galime džiaugtis, kad jis ir daug gražesnis, ir šildymas kur kas mažiau kainuoja… Bet tai pasiekėme nelengvai. Kad renovavimo darbai būtų kokybiškai atlikti, reikėjo labai prižiūrėti juos atliekančius statybininkus… Jau matau, kad dabar renovuodami daugiabučius gyventojai daro didelių klaidų, dėl kurių šildymas gali net visai neatpigti. Pirmiausia, būtinai reikia pastatą ne palikti plokščiu stogu, tik jį kiek apšiltinus, o virš senojo stogo uždėti naują uždarą šlaitinį stogą, dengtą kokybiškomis medžiagomis. Mes taip padarėme ir tikrai neapsirikome. Tai renovavimo kainą, aišku, padidina, bet tuo būdu galima pasiekti, kad bendros viso namo šilumos sąnaudos sumažėtų iš esmės, taigi ir kad butų šeimininkai, gavę sąskaitas už šildymą, ne pyktų, o džiaugtųsi“.
Be to, su nauju šlaitiniu stogu labai pagerėjo ir namo vaizdas: iki renovavimo atrodęs kaip kokia didžiulė dėžė ar standartinis krovinių konteineris, dabar – tarsi mažytis, spalvingas rūmas.
Tiesa, dar neaišku, kokio patvarumo bus apšiltinimas, kiek metų laikys sienų apdailos plokštės, kurios kažkodėl yra labai plonos ir trapios. Pasak O. Juodienės, net tvarkant kiemą tokią plokštę galima pramušti netyčia bakstelėjus šluotkočiu.
Štai dėl tų didžiulių abejonių, ar brangiai kainuojantis daugiabučių renovavimas bus sėkmingas, ar neapvils, gyventojai kol kas ir nelinkę skubėti juos atnaujinti. Žmonės tiesiog bijo, kad sunkiai uždirbtus pinigėlius sumes kaip į balą, be jokios naudos.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
