Maždaug prieš metus, 2017-ųjų pradžioje, Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) prie Aplinkos ministerijos direktorius dr. Jonas Satkūnas inicijavo projektą, pavadintą „Lietuvos piliakalnių geomorfologinių sąlygų įvertinimas“. Jis skirtas Piliakalnių metams, kuriais buvo paskelbti 2017-ieji. Šį projektą įgyvendinti ėmėsi LGT Inžinerinės geologijos skyriaus Kvartero geologijos poskyrio geologės Rimantė Guobytė, Asta Jusienė, Jolita Pocienė, Danguolė Karmazienė, Eglė Šinkūnė.
Daugiausia jų – prie upių, upelių
Pasak archeologų, piliakalniais vadinami labai skirtingi išore ir vidaus struktūra objektai. Ankstyvieji piliakalniai primena tiesiog stačias kalvas, o vėlyvieji turi jau aiškių žmogaus veiklos požymių – apvedžioti grioviais, sutvirtinti pylimais. Tai – buvusios piliavietės. Etnologai, istorikai teigia, kad dauguma senųjų piliakalnių, bent jau iš pradžių, turėjo ne gynybinę, o sakralinę paskirtį. Tad rasti bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ar skiriančių juos vienus nuo kitų, nėra taip jau paprasta.
Apskritai piliakalniais vadinamų objektų Lietuvos teritorijoje priskaičiuota arti tūkstančio. Piliakalnių gamtinis pagrindas nėra lengvai nustatomas, bet pagelbsti geologinė informacija apie piliakalnio vidinę sandarą – jį sudarančių nuogulų struktūrą ir sluoksnių pobūdį. Ši informacija gaunama iš piliakalnio šlaite upės ar tvenkinio plaunamo skardžio, kasamo karjero, taip pat kartais – iš gręžinių.
Daugiausia piliakalnių esama Baltijos ir Šiaurės Nalšios bei Žemaičių aukštumoje. Lygumose aptikta daug mažiau piliakalnių, jų daugiausia – eroziniuose paslėnių kyšuliuose ar slėnių ir klonių eroziniuose dariniuose. Trys piliakalniai įrengti kopose. Negamtinės kilmės piliakalnių – motų – esama Nemuno slėnyje, Pietryčių lygumoje.
Tiriant piliakalnius paaiškėjo, kad beveik pusė visų jų yra prie upių bei upelių ir gerokai mažiau – prie ežerų. Toks skirstymas sąlyginis, nes kai kurie upeliai menki, tekantys tarpukalvėmis ar pelkėtomis vietovėmis. Piliakalniai kartais yra kiek tolėliau (150-300 m) nuo ežerų arba paežerėse, prie upelių žiočių. Tačiau tokių atvejų nedaug ir tai bendro piliakalnių paplitimo vaizdo iš esmės nekeičia.
Išsidėstę labai netolygiai
Vienas piliakalnis nuo kito Lietuvoje vidutiniškai turėtų būti nutolęs apie 9 km. Tikrovėje, žinoma, atstumai tarp piliakalnių svyruoja nuo kelių šimtų metrų iki kelių dešimčių kilometrų. Pastebimi akivaizdūs paplitimo skirtumai atskiruose šalies regionuose – dėl kraštovaizdžio ypatybių (slėniuotumo, ežeringumo, pelkėtumo, kalvotumo, miškingumo ir t.t.), taip pat dėl gana tolimos praeities gyventojų poreikių (maistui, darbo priemonėms, įvairioms žaliavoms, gynybai). Bene tankiausiai šių archeologijos paminklų pastebima aukštumose, ypač Aukštaičių (Utenos rajone – 60, Zarasų – 45, Molėtų – 37) ir Žemaičių (Šilalės rajone – 33, Plungės – 32). Ištisos piliakalnių grandinės tęsiasi išilgai Nemuno, Neries, Šventosios, Minijos, Jūros, Akmenos, Dubysos, Nevėžio, Šešupės, Ventos, Varduvos bei kitų upių slėnių. Tačiau į akis krinta nemaži krašto plotai be piliakalnių. Tai Pajūrio žemumos ruožas ties Nemuno žemupiu žemiau Tilžės, Karšuvos žemumoje tarp Žemaičių aukštumos pietinių pašlaičių ir Nemuno, taip pat Šešupės žemumoje tarp Nemuno ir Šešupės. Stebėtinai reta piliakalnių Pietryčių (Dainavos) žemumoje ir per ją vingiuojančio Merkio pakrantėse, taip pat Rytų Lietuvos žemumomis srūvančios Žeimenos slėnio šlaituose. Nedaug piliakalnių aptikta ir šiaurinėje Lietuvos dalyje Mūšos-Nemunėlio ir Žiemgalos žemumose. Taigi piliakalnių reta žemumose, kur plytėjo dažnai šlapios, užpelkėjusios girios, su labai retomis neaukštomis reljefo pakilumomis. Šios žemumos susidarė vietoj prieledyninių marių Pajūrio, Karšuvos, Šešupės, Mūšos-Nemunėlio, Ventos ir kt.), ledyno plaštakų išgulėtose vietose ar ledyno tirpsmo vandenų srautų ruožuose. Šie žemumų plotai, kad ir dideli, tačiau dėl atviros erdvės netrukdė perduoti šviesos ar dūmų signalų nuo Šešupės žvalgakalnių Nemuno žemupio piliakalnių link, o nuo pastarųjų – per Karšuvos platybes Žemaičių aukštumos pusėn.
Smėlingose žemumų dalyse Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, tarp Druskininkų ir Varėnos, kur vyrauja vėjų supustytas senųjų kopų reljefas, piliakalniams atsirasti taip pat nebuvo gerų sąlygų. Miško kirtimas ir gaisrai, nestoro ir nederlingo dirvožemio suardymas nestabiliose kopose dažnai baigdavosi lakaus smėlio išpustymu. Tai neskatino žemdirbystės, piliaviečių kūrimosi, be to, ir menkesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės gyventojus – medžiotojus.
Kalbant apie aukštumas kartais manoma, kad įtvirtinimais galėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Iš tikrųjų taip yra Žemaitijoje, kur piliakalniai buvę aukščiausiose kalvose: Medvėgalio (234,6 m), Šatrijos (228,7 m), Girgždūtės (228,0 m), Moteraičio (Burbiškių piliakalnis) (218,2 m), Sprūdės (Šaukštelio piliakalnis) (216,2 m) ir kitur.
Būta ir retesnėse vietose
Kiek kitaip yra senojoje Pietų Nalšios aukštumoje, kur Medininkų kalvyne aukščiausios Lietuvos kalvos: Aukštojas (aukštis – 293,8 m), Juozapinė (293,6 m), Žybartonys (293,4 m) – nėra žinomos kaip piliakalniai.
Aukščiausios kalvos Šiaurės Nalšios aukštumoje: Nevaišiai (288,9 m), Būdakalnis (Ažušilio k.) (284,8 m), kaip ir iškilios kalvos Dzūkų aukštumoje – Gedanonys (257,4 m), Sūduvos aukštumoje – Dunojus (282,6 m), Pavištytis (282,4 m) taip pat nėra piliakalniai, nors visai šalia, tik už kilometro kito jų yra. Tokios iškilusios vietos galėjo būti neįtvirtinti žvalgakalniai įvairių sutartinių ženklų (liepsnos, dūmų stulpo) perduoti toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms.
Retesnės ir gal net egzotiškos Lietuvos reljefo formos, kuriose yra piliakalniai, būtų: keimai, plokščiakalvės ir ozai.
Keimais vadinamos iš įvairaus, žvirgždingo, dažnai smulkaus smėlio, aleurito ir molio sudarytos pavienės ovalios kalvos arba jų grupės. Tai tirpstančio sueižėjusio ledo properšose, ertmėse, plyšiuose pasitvenkusių pratakių ir izoliuotų ežerėlių nuosėdos, likusios paviršiuje kalvų pavidalu, ištirpus ledui. Jeigu keimas supiltas iš smulkaus ir labai smulkaus smėlio su aleurito ir molio sluoksneliais, – jis vadinamas limnoglacialiniu keimu arba limnokeimu. Fliuvioglacialinis arba fliuviokeimas supiltas iš įvairaus grūdėtumo, kartais – žvirgždingo – smėlio. Daugelis pavienių keimų apsupti pelkėtų pažemėjimų, todėl galėjo tikti kaip natūraliai apsaugoti piliakalniai. Daugiausia keimų yra Žemaičių aukštumoje, nemažai jų identifikuota Baltijos ir Šiaurės Nalšios aukštumose.
Dydžiu įspūdingiausias keimas yra Šatrijos kalnas, kurio vidinis pjūvis yra spėjamas pagal šalia esančios „kupros“ viršūnėje išgręžtą gręžinį, kurio pjūvis liudija, kad kalno viršutinė dalis, bent iki 80 m gylio, yra susidariusi ledyninio plyšio ertmėje, užpildant ją persisluoksniuojančio priemolio, žvirgždo, smėlio, aleurito ir kitokiomis nuogulomis.
Žemaičių aukštumoje fliuviokeimuose ir limnokeimuose yra Šaukštelio, Burbiškių, Bilionių, Žvaginių, Balcieriškių, Beižonių, Dungeriukų, Rubaičių, Šiauraičių, Grigaičių, Gegrėnų, Šarnelės, Pūčkorių ir daugelis kitų piliakalnių. Baltijos aukštumoje ant keimų yra Velikuškių, Mielėnų, Pūškų, Vitkūnų, Verslavos, Noreikiškių, Rokiškių, Daniliškių, Kamastos ir dar daug kitų piliakalnių. Gražūs Šiaurės Nalšios aukštumos keimai paversti Akvieriškės, Aučynų, Jaciūnų, Kavalčiukų, Reškutėnų, Žąsinų piliakalniais.
Iš gamtinių piliakalnius ardančių procesų, aišku, grėsmingiausia yra erozija, kuri buvo ir pirmoji daugelio jų kūrėja. Vykstant šiam procesui, taip pat paviršinėms nuoplovoms, ir prisidedant kitiems žemės paviršių. lyginantiems veiksniams, pamažu deformuojasi, žemėja visos kalvos, taigi ir piliakalniai. Jei erozijos ar abrazijos priežastimi pasidaranti upė ar kitas vandens telkinys neatsitolina nuo ardomų šlaitų, tie šlaitai anksčiau ar vėliau bus nuplauti. Dėl to žalos patiria Skirsnemunės, Darsūniškio, Rumšiškių, Dovainonių, Kumelionių, Paverknių, Imbarės, Guogų, Mažųjų Žinėnų, Gaudučių, Vėlaičių, Burbainių, Veliuonos II ir daugeliui kitų piliakalnių. Todėl kai kurie piliakalniai gelbstimi sutvirtinant ar atkuriant griūvančius šlaitus, taikant įvairias antierozines priemones (riedulių barjerus, betonines sieneles ir pan.). Barbarišku laikytinas žvyro ir smėlio kasimas iš piliakalnių – vis dar galutinai neišgyvendinta blogybė. Dėl to yra labiausiai nukentėję Žvelgaičio, Spitrėnų, Stirbaičių, Ramulėnų, Lavoriškių, Dabintos ir daug kitų, kurių iškasinėtos vietos turėtų būti užpiltos analogišku gruntu ir sutvirtintos.
Be abejonės, mūsų darbščiųjų geologių R. Guobytės, A. Jusienės, J. Pocienės, D. Karmazienės, E. Šinkūnės nuveikto darbo tiriant Lietuvos piliakalnius svarba yra didelė. Pažymėtina, kad nestokojama dėmesio ir šių gamtinių objektų apsaugos problemoms.
Vytauto LEŠČINSKO, Vido MIKULĖNO, Rimantės GUOBYTĖS nuotraukos
