Botaniką Mindaugą RYLĄ kalbina Aplinkosaugos informacijos centro direktorė Jurgita ROSINSKIENĖ
Pievos:
ir orchidėjoms, ir bitėms, ir žmonėms
Botanikas Mindaugas RYLA (R. Čiuplio nuotrauka)
Mindaugai, Lietuvoje esi žinomas ne tik kaip botanikas, orchidėjų specialistas, bet kartu su žmona Dovile esate „Sibirkos rožyno“ įkūrėjai. Iš kur tokia didelė meilė augalams?
Gal ne tiek meilė augalams, kiek meilė gamtai, kurios vienas pagrindų dalis yra augalai. Gal genai kalti? Gal susiklosčiusios aplinkybės? Taip pat man pasisekė susitikti ir bendrauti su puikiais pedagogais, tokiais kaip Almantas Kulbis ar Vaclovas Stukonis, kurie gerai pažinojo gamtą ir tomis žiniomis dalinosi su mokiniais. O šeimos verslas yra ta erdvė, kur galime žinias ir patirtį realizuoti. Beje, bendros ekologijos žinios labai padeda ir, atrodytų, lyg ir aplinkai nedraugiškoje žemės ūkio veikloje.
Kuo tave patį traukia Lietuvos orchidėjos, kuo pasižymi jų biologija? Ar turi mėgstamiausią orchidėją?
Apie orchidėjas prirašyta galybė knygų. Keliais žodžiais visko ir nepapasakosi. Jų biologija išskirtinė tuo, kad gamtoje jos labai tampriai susijusios su buveinės „sveikata“ – jų sėklos negali sudygti be mikorizinio grybo, o dalies orchidėjų gyvenimo ciklas visą laiką lieka susaistytas su grybais. Dėl to dalis gegužraibinių augalų yra labai išrankūs buveinių kokybei ir tipui. Pagal augančius gegužraibinius augalus galima nemažai pasakyti apie aplinką, kurioje jie auga. Tai tarsi buveinių „kokybės ženklas“. Dėl savo efektingo grožio ir pastangų, kurių reikėjo ją išsaugoti ( pvz., plačialapė klumpaitė Europoje tapusi vienu iš gamtos apsaugos simbolių).
Kuri orchidėja mėgstamiausia? Čia tas pat kas tėvų klausti „kuris vaikas pats mylimiausias“. Visos jos skirtingos, visos jos įdomios.
Aktyviai prisidedi prie visuomeninių procesų, o šią vasarą paviešinai vagystę gamtoje – Kėdainių rajone buvo iškasta daugybė retų šalmuotosios gegužraibės kerų. Ar numanai, kokiu tikslu buvo pavogti augalai? Ar lengva auginti iš gamtos perkeltas orchidėjas?
Dekoratyvių augalų rūšių ėmimas iš gamtos nėra kažkokia didelė naujiena. Neramina tai, kad „gamtos grožio vertintojai“ savo dėmesį nukreipė į saugomas augalų rūšis, ir augantis reiškinio populiarumas jau daro ženklią žalą tų augalų populiacijoms. Saugomų organizmų paėmimas iš gamtos yra griežtai reglamentuotas gamtosauginių įstatymų. Tai gali būti atliekama tik turint specialius leidimus. Visais kitais atvejais tai elementarus brakonieriavimas. Nuo tokio nepageidaujamo dėmesio jau kuris laikas kentė vėjalandės šilagėlės, mūsų šilų pavasarinė puošmena. O šiuo metu dėmesys nukrypo ir į orchidėjas. Spėju, kad augalai yra kasami pardavimui. Dalį jų iškasa mėgėjai siekdami brakonieriavimo trofėjais „papuošti“ savo gėlynus. Deja, turiu tuos brakonierius nuvilti – tiek šilagėlės, tiek ir retieji gegužraibiniai augalai nėra „darželio gėlės“ – jiems reikia labai specifinių sąlygų, jos neauga daržo žemėje. Svarbiausia: nutraukus ryšius su mikoriziniais grybais, kurie savo ruožtu labai dažnai susiję su aplinkiniais augalais, kurių nėra naujoje vietoje, augalai negauna reikiamo maitinimo ir per kelerius metus sunyksta. Reikia nemenkų žinių apie šiuos augalus, norint jiems sudaryti tinkamas sąlygas. Jei ir pavyktų didelių pastangų pagalba augalus išlaikyti – vis tik efektingiausiai jie atrodo būtent gamtoje. Sodybose jie tiesiog „prapuola“ tarp daugybės stambių, spalvingų, lengvai auginamų kultūrinių augalų. Tikrai nesuprantu tos tendencijos niokoti gamtą dėl trumpalaikio pasipuikavimo, jog esate subrakonieriavę retą ir saugomą rūšį. Deja, gamtos apsaugos pareigūnai dažnai stokoja pajėgumų ir kompetencijų, siekiant sugauti šiuos gamtos niokotojus. Tuo pastarieji ir naudojasi.
Didelė dalis Lietuviškų orchidėjų auga pievose, pats neseniai organizavai talką pievoje. Tad kas tau yra pieva? Kuo pievos yra svarbios Lietuvos kraštovaizdyje, kaip jos istoriškai formavosi ir kokie procesai vyksta dabar?
Pieva – tai žoliniais augalais apaugęs plotas. Atrodytų, jog tokių plotų Lietuvoje vis dar apstu, tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Pieva, kaip buveinė, yra labai glaudžiai susijusi su jos naudojimu. Būtent nuo naudojimo tipo ir dirvožemio, drėgmės kombinacijos priklauso tai, kas toje pievoje auga. Svarbiausia: kaip ir kiekvienai buveinei, taip ir pievai, reikia laiko susiformuoti. Gamtiniu požiūriu buveinės yra vertinamos pagal tai, kiek rūšių jose gyvena, ar buveinėje yra specifinių, retų rūšių, kurioms reikia specifinių sąlygų. Ir tos rūšys buveinėje atsiranda, kaupiasi labai palaipsniui. Todėl šviežiai suarta ir naujai užsėta ganykla turi apie 10-20 augalų rūšių 100 m2, o, tarkim, 100 ir daugiau metų amžiaus nearta pieva tokiame pačiame plote gali talpinti 100 ir daugiau augalų rūšių. Kitaip tariant, kaip yra itin vertingos „sengirės“, taip ir yra itin vertingos „senpievės“. Biologai jas vadina „natūraliomis pievomis“, nors terminas nėra visiškai teisingas, nes Lietuvoje nuo žmogaus veiklos nepriklausomų pievų praktiškai nėra. O nuo augalų rūšių (buveinės pagrindo) priklauso ir visų kitų organizmų įvairovė – augalų liekanas skaido grybai, jais maitinasi vabzdžiai, vabzdžiais maitinasi paukščiai ir t.t. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, jog pievos yra daugiausiai rūšių ploto vienete galintis sutalpinti buveinių tipas. Mūsų klimato sąlygomis pievų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo jų naudojimo – jas būtina šienauti ar nuganyti. Kadaise tą funkciją atlikdavo dažni pavasariniai gaisrai ir laukiniai žolėdžiai gyvūnai. Tačiau, įsivyravus žemdirbystei, laukiniai žolėdžiai buvo pakeisti karvėmis, arkliais ir kitais naminiais gyvuliais – šiuo metu pievos yra visiškai priklausomos nuo žmogaus veiklos.
Žmonės puikiai suvokia skirtumą tarp sengirės ir miško plantacijos, nes medžių senoliai yra akivaizdžiai matomi, yra efektingi. Tai labai skiriasi nuo eilėmis susodinto jaunuolyno. Pagal išlikusių medžių amžių lengva įvardinti ir miško amžių. Tai žmonėms daro įspūdį. Tuo tarpu su pievomis viskas daug sudėtingiau. Netreniruotiems, su biologija nieko bendro neturintiems žmonėms, ir pieva, ir neseniai suarta, nupurkšta herbicidais ir iš naujo užsėta ganykla atrodo panašiai. Gal senoje pievoje daugiau žiedų, ji spalvingesnė (joje daugiau rūšių). Tačiau akivaizdžių indikatorių, kurie nurodytų kiek tai pievai yra metų, nėra. Tuo tarpu natūralioms pievoms gali būti tiek pat metų, kiek ir sengirėms – keli šimtai metų ir daugiau (tai yra lygiai tokie patys gamtos istorijos paminklai).
Sugrįžkime prie žmogaus veiklos, kuri yra būtina pievoms išsaugoti. Pievos daug amžių buvo pašaro gyvuliams šaltinis. Tik pastaruoju metu atsirado ir kita paskirtis – rekreacinė, estetinė, ar gamtosauginė. Tačiau ir šiuo metu didžiausi pievų plotai yra skirti naminių gyvulių ganymui bei pašarui. Štai čia prieiname prie konfliktinės situacijos, nes kelis šimtmečius skaičiuojanti natūrali pieva beveik visada bus mažiau naši (duos mažesnę biomasę), nei suarta ir pašarinėmis žolėmis įsėta kultūrinė ganykla. Pridėkime dar ir tai, kad pastaruoju metu žemės ūkis Lietuvoje išgyveno esminius pokyčius – dėl gausios ES paramos ir specifinės politikos, kurios metu buvo diskriminuojami smulkūs šeimyniniai ūkiai, žemės ūkyje didžiausi plotai yra prižiūrimi itin stambių, pramoninių ūkių, kuriuose našumas ir efektyvumas – svarbiausia. Tokie ūkiai perka itin galingą techniką, galinčią kuo greičiau apdirbti didelius plotus, žemės ūkyje naudojami pesticidai, trąšos ir technologijos maksimaliai padidinančios plotų našumą, gaunamą derlių. Tačiau tuo pačiu – sunaikinančios tuose plotuose buvusią gamtine biologinę įvairovę. Mažos, ne tokios našios pievelės su retais augalais ir gyvūnais yra masiškai naikinamos, suariamos, purškiamos, arba – atvirkščiai – visiškai apleidžiamos. O mūsų klimato zonoje apleistos pievos palaipsniui apauga krūmais, dar vėliau susiformuoja miško jaunuolynas. Smulkių, nedidelius plotus prižiūrinčių šeimyninių ūkelių beveik nebeliko. o būtent tose smulkiose pievelėse (kartais akmenuotose, kartais įsikūrusiose skurdžiame smėlyje) ir glaudžiasi didžiausia įvairovė. Natūralių, senų, prižiūrimų pievų Lietuvoje mažėja tragišku tempu. Jų liko tik nedideli fragmentai. Tai yra tie gamtos paminklai, kuriuos privalu išsaugoti. Sunkus gyvulių auginimo, pašarų ruošimo darbas yra labai nepelningas. Šiame sektoriuje išlieka tik stambūs, pramoniniai ūkiai, kuriems reikia pramoninių labai našių pievų. Žymiai paprasčiau ir pelningiau yra auginti grūdus – rapsus, kviečius ir t.t.. Tačiau šiuo metu kadaise būtinas organines trąšas (galvijų mėšlą) šiais laikais pakeičia cheminės mineralinės trąšos. Auginant grūdus galvijai jau nėra būtini. Rezultatas: kai kuriuose rajonuose praktiškai neauginama pieninių galvijų. Tiesa, šiuo metu matoma tendencija, kai pieninių galvijų bandas keičia mėsinės veislės, kurių priežiūra kur kas paprastesnė, nereikalaujanti tiek rankų darbo. Bet bendros „senpievių“ perspektyvos yra labai liūdnos.
Ar didmiesčio pieva apskritai gali būti tokia pati vertinga kaip laukinė paupio pieva? Ar verta jas puoselėti?
Kaip ir paupyje, taip ir viduryje miesto gali būti biologiniu požiūriu mažai rūšių turinčių, ir itin vertingų plotų. Vilnius dar visai neseniai buvo kaimiškasis didmiestis. Dar puikiai pamenu, kaip iškart už Antakalnio gatvės namų, ar važiuojant Pavilnių link, mūkė karvės. Skaitant istoriją: dar visai neseniai maisto gamyba miesto gyventojams buvo itin svarbi – dabartinio senamiesčio kiemeliuose lakstė vištos, glaudėsi kokia ožkelė. Pagaliau visas transportas priklausė nuo „saulės baterijomis“ (šienu) varomų arklių. Reikėjo galybės pašaro. Įvertinkime tai, jog Vilnius įsikūręs tarp itin skurdaus smėlio kalvų, pašaras gyvuliams buvo nuolatinis deficitas. Visos Vilniaus apylinkės buvo „plikai skustos“ – buvo viskas švariai nušienauta, o krūmai ir žabai miške švariai surenkami krosnims maistui ruošti. Nuo tų gamtiniu požiūriu „rojaus“ laikų vis dar išlikę vertingi senpievių fragmentai, tiesa, jų jau itin mažai.
Visgi pievos mieste visų pirma yra būtinos pačiam žmogui. Jos garina vandenį ir tokiu būdu mažina aplinkos temperatūrą per vasaros karščius, drėkina orą, tuose plotuose sulaikomos miestų dulkės ir taip ore lieka mažiau kietųjų dalelių. Vejos parkuose intensyviai naudojamos rekreacijai. Tai ne vien tik gamtosauga, ar biologinės įvairovės apsauga – tai būtinybė patiems didmiesčių gyventojams dėl jų pačių sveikatos. Beje, užbėgdamas už akių komentarams apie žiedadulkes ir kitas gamtos pabaisas, paminėsiu vieną iškalbingą, tyrimais įrodytą faktą. Jei vaikai iki tam tikro amžiaus auga „sterilioje“ aplinkoje, neturi kontakto su žiedadulkėmis, nėra miegoję ant šieno kupetų, dūkę žolėje, tokie žmonės turi žymiai didesnę tikimybę užaugę sirgti šienlige, nes kritiniu vystymosi laikotarpiu nesusiformuoja atsparumas žiedadulkių alergenams.
Koks tavo požiūris į visą pavasarį virusį skandalą Vilniuje, dėl „nešienaujamų pievų“?
Tai, kad vyksta tokie pokyčiai, ir apie tai diskutuojama – sveikintinas dalykas. Manau, kad judame draugiškesnio aplinkai sugyvenimo kryptimi, tačiau yra keletas niuansų. Pievos bent kartą per metus PRIVALO būti sutvarkytos. Ir nuo to, kada ir kaip jos bus šienaujamos, priklauso tai, kas jose auga. Dabar esame pereinamajame etape, eksperimentuojame su tvarkymo laiku. Puiku. Žmonės labai džiaugiasi spalvotais žolynais, tačiau spalvos pievose šiuo metu matomos todėl, kad daugelį metų iki šiol tos pievos buvo labai intensyviai šienaujamos. Pavėlintas šienavimas tiesiog davė progą visiems tiems žiedams pražysti. Pasikeitus šienavimo intensyvumui keisis ir tų pievų rūšinė sudėtis. Viskas priklauso nuo norimo pasiekti tikslo. Mano požiūriu, žole apaugę plotai turėtų būti zonuojami – rekreacijai skirti plotai turėtų būti šienaujami kaip iki tol. O paupiai, pakelės (ir t.t.) – saugiu nuo važiuojamosios dalies atstumu. Plotai, per kuriuos nereikia vaikščioti, gali būti šienaujami rugpjūčio antroje pusėje, sunokinti paukščių mėgstamas sėklas, leisti išsivystyti drugeliams ir t.t. Taip bent kažkiek miestas taps draugiškesnis biologinei įvairovei. Tačiau reikia turėti galvoje, kad aukštai, tankiai, sukietėjusiai žolei sutvarkyti reikia visiškai kitokios, žymiai galingesnės technikos, o vietose, kur susidaro itin didelė biomasė, ji turi būti sugrėbta ir išvežta, tas reikalauja didelių ir brangių darbo sąnaudų. To nedarant ilgainiui žolės sudėtis pasikeis į builynus ir dilgėlynus, o ir baisieji sosnovskio barščiai laukia visai šalia. Tik intensyvaus šienavimo būdu jų Vilniaus mieste gerokai sumažėjo. Viskam reikia apgalvotų veiksmų, žinių ir nereikia fanatizmo. Bet, tiku, kad Vilniaus miestas turi pasisamdęs profesionalius specialistus, galinčius stebėti, ir, esant reikalui, rekomenduoti tinkamas tvarkymo priemones.
Anot statistikos, pievų Lietuvoje grėsmingai mažėja: 2015 m. jų deklaruota 668 tūkst. ha, o 2021 m. – tik 601 tūkst. ha. Tikriausiai į šiuos hektarus neįskaičiuojamos miestuose esančios pievos, tačiau faktas kad šių vertingų buveinių mažėja, verčia nerimauti. Taigi, ką galima padaryti, kad mūsų pievos būtų išsaugotos?
Ilgą laiką žmogus buvo įpratęs viską tik imti iš gamtos, Gamta buvo vertinama tik pagal tai, kokią materialinę naudą vienas ar kitas plotas gali duoti. Kiek pieva duoda šieno iš ha? Kiek kietmetrių medienos galime prikirsti iš sklypo? Kiek centnerių grūdų prikulti? Kiek namų šioje vietoje galima pastatyti ir kiek čia kainuotų butas? Gamtos apsauga visais laikais buvo kažkurioje antroje trečioje, ar n-tojoje vietoje. Bet atėjo laikas, kai pramoninis žemės ūkis ar pramoninė miškotvarka pasidarė tiek intensyvūs (ir ateityje procesai tik intensyvės), miestai ir gyvenvietės tiek įžūliai skverbiasi į gamtines teritorijas (nes gražioje aplinkoje nekilnojamas turtas visuomet brangesnis), kad turėtume apsispręsti ir nubrėžti aiškią ribą. Saugomose teritorijose gamta turi būti saugoma ne vien tik popieriuje, bet ir realybėje. Dabar ta riba yra kažkokia išplaukusi, vyksta nuolatinės konfliktinės situacijos tarp gamtos „naudos gavėjų“ ir gamtos apsauga besirūpinančių specialistų. Atrodo, kad norima išspausti viską iki paskutinio atodūsio. Net ir saugomose teritorijose neribojamai naudojami pesticidai, trąšos, plynai kertami miškai. Bet atėjo tas metas, kai iš gamtos tokiais tempais, kaip iki šiol, jau nebegalima vien tik imti. Jai reikia ir atiduoti. Kaip minėjau anksčiau, pievos, norint, kad jos liktų pievomis, privalo būti šienaujamos. Tik taip pievos su visais retaisiais augalais, drugeliais, paukščiais ir t.t. gali išlikti. Ir gyventojai prie šio reikalo gali labai svariai prisidėti. Vertingų senpievių priežiūra dažnai yra susijusi su gana sunkiu fiziniu darbu – žolę reikia nupjauti, sugrėbti ir kažkur išgabenti. Visa tai kažkas privalo atlikti. Pabendraukite su artimiausios saugomos teritorijos atstovais – jie visuomet labai džiaugsis, jei norėsite pasavanoriauti. Plotų yra daug, saugomų teritorijų darbuotojų yra mažai, finansų nuolat trūksta, spėjama tik „gesinti gaisrus“ svarbiausiuose plotuose – daugelis likusių fragmentų palaipsniui nyksta. Galbūt susibūrusi bendruomenė gali, pasitarusi su specialistais, apsiimti ir savarankiškai tvarkyti vieną ar kitą plotelį? Atėjo laikas ne vien tik imti. Norint išsaugoti, reikia ir patiems duoti…
Ačiū už pokalbį.
***
Straipsnis parengtas įgyvendinant Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamą visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą „Vilniečių ekologinio sąmoningumo didinimas ir įtraukimas į aplinkos apsaugos veiklas“.