Dana KURMILAVIČIŪTĖ

Pietų Moravija: ten, kur Šventasis Kalnas(3)

Žydų sinagoga Mikulave – praeities kultūrinis palikimas

Mikulovas – Pietų Moravijos miestas, kuriame dažnai išgirsi kalbant ne tik čekiškai, bet ir vokiškai. Juk čia pat – Austrija. Visai neseniai, viso labo prieš šimtmetį, moravai ir austrai gyveno vienoje valstybėje – Austrijos-Vengrijos imperijoje. Iki šiol nemaža šeimų Mikulove – mišrios. Daugelio šio miesto gyventojų proseneliai palaidoti į abi puses nuo valstybes skiriančios sienos.

Vietovė – valstybės saugomas gamtos draustinis

Dažnas, apsilankantis Mikulove, pakyla į Šventąjį Kalną, nuo kurio visas miestas ir pilis – kaip ant delno. Tą, matyt, darydavo ir senieji šios vietovės gyventojai, vadinę šią aukštumą Šokančiuoju Kalnu. Pavadinimas byloja, jog čia kažkada vykdavę apeiginiai šokiai, susiję su pagoniškais derlingumo ir floros kultais. O viduramžiais visi buvo šventai įsitikinę, kad Valpurgijos naktį čionai suskrenda visos apylinkių raganos.

Įdomia praeitimi pasižyminti kalva labai pasikeitė XVII šimtmetyje. Tuometinis kardinolas Francas Ditrichšteinas, atsidėkodamas Aukščiausiajam už pagaliau pasibaigusią maro epidemiją, kalvą papuošė Šv. Sebastijono koplyčia ir Kristaus kančios stotimis.

Šio iškilaus bažnyčios veikėjo dėka Mikulove iškilo ir Šv. Onos bažnyčia. Miestas ypač išgarsėjo Juodosios Madonos skulptūrėle: tarp piligrimų greit pasklido gandas, jog ji turinti stebuklingųjų galių išgydyti ligas. Minios žmonių plaukė į Mikulovą, tikėdamiesi jos dėka pasveikti. Dosnios aukos pildė bažnyčios iždą, atvykėlius aptarnaujantys miestiečiai taip pat neskurdo.

Nestokoja maldininkų Šventasis Kalnas ir dabar. Ypač daug jų sulaukiama per Šv. Mergelės Marijos gimimo dienos iškilmes. Pirmąją rugsėjo savaitę Šv. Sebastijono koplyčios link traukia tradicinės tikinčiųjų procesijos. Tautiniais rūbais pasipuošę žmonės, vyrai ir moterys, jaunimas ir garbaus amžiaus senoliai kopia aukštyn, pakeliui pagarbindami Kristaus kančios stacijas (vienas seniausių Čekijoje), o vėliau sudalyvaudami iškilmingose mišiose. Į kalvos viršūnę atnešama ir Juodosios Madonos statulėlės kopija.

Gidė pasakojo, kad šią kalvą gaubia išskirtinė aura, dovanojanti visiems, ją pagarbinusiems savo apsilankymu, dvasinės ramybės, sielos pakylėjimo pojūtį. Nenuostabu – juk tai sakralinė erdvė, kupina gerosios energijos, gaubiama ypatingos maldingumo auros. Ją dar labiau sustiprina supanti gamta. Vietovė paskelbta valstybės saugomu gamtos draustiniu, čia auga itin retos augalų rūšys ir gyvena kitur jau išnykę gyvūnai.

Kiekviena kertelė – istorijos liudininkė

Klaidžioti po kreivas ir vingiuotas Mikulovo gatveles – vienas malonumas. Miestas, šimtmečiais garsėjęs savo tolerantiškumu įvairioms religinėms konfesijoms ir kultūroms, ypač pasižymėjo kaip žydų kultūros centras. Būtent čia savo rabino karjerą pradėjo garsusis Jehuda Liva Ben Becalelis, vėliau tapęs vyriausiuoju Prahos rabinu ir į legendą įėjęs kaip Milžino Golemo sukūrėjas.

Mikulove šimtmečiais gyveno daug žydų – garsių amatininkų, prekybininkų, daktarų, advokatų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gausi jų bendruomenė turėjo ne vieną sinagogą, daugybę užeigų, svečių namų. Deja, naciams užėmus miestą, tik nedaugelis judėjų tautybės gyventojų išsigelbėjo nuo holokausto. Po karo žydų bendruomenė čia neatsikūrė, ir buvusį jos egzistavimą dabar teprimena tik išlikę senieji jų namai, sinagoga bei senovinės kapinės, antros pagal dydį Čekijoje.

Apskritai per savo ilgą istoriją Mikulovas patyrė visko. Ne vieną sykį per jį žygiavo svetimos armijos, ne vieną kartą čia buvo apsistoję pasaulinio lygio karvedžiai, keitę Europos žemėlapį. Štai 1805-aisiais po Austerlico mūšio čia keletą dienų praleido imperatorius Napoleonas, siekdamas pasirašyti taikos sutartį su Austrija. Jo lankymąsi čia primena pilyje esanti ekspozicija, be to, mieste vieną kartą per metus tradiciškai organizuojamos istorinės batalijos, atkuriančios to laikmečio susirėmimus. O po gero pusšimčio, 1866-aisiais, į tą pačią Mikulovo pilį rinkosi Austrijos ir Prūsijos valdovai Vilhelmas I ir Otto fon Bismarkas, kurių pasirašyta taikos sutartis užbaigė austrų-prūsų karą.

Nori susipažinti su regionu – apsilankyk pilyje

Pietų Moravijos istorija glaudžiai susijusi su šį kraštą valdžiusių garsių ir kilmingų šeimų vardais. Jau minėjome didikų Lichtenšteinų giminę, daug nusipelniusią šiam regionui. Bet ne mažiau įtakos krašto klestėjimui turėjo ir Ditrichšteinų dinastija. Su Mikulovu ji susijusi itin glaudžiais saitais. Perėmę kraštą iš kunigaikščių Lichtenšteinų, Ditrichšteinai jį valdė kone keturis šimtmečius, palikdami jo istorijoje gilius pėdsakus. Tai šios giminės atstovas Francas Ditrichšteinas buvo vadinamas Moravijos karaliumi. Būdamas kardinolas, Mikulovo pilį jis pavertė nuostabia Renesanso stiliaus rezidencija, itin garsėjusia savo biblioteka – viena vertingiausių Europoje. Žinoma, tuometinio renesansiško stiliaus pilis neišsaugojo – gaisrai, karai darė savo, ansamblis buvo perstatytas baroko stiliumi ir tokiu išliko iki šių dienų. Šiuo metu vietos valdžia daug dėmesio skiria prie pilies esančiam parkui atgaivinti. Kažkada jis buvo barokinis, vėliau virto angliškuoju, o dabar vėl atgauna pirmykštę išvaizdą. Parko kraštovaizdžio formavimo specialistai sodina daugybę naujų augalų, išsidėstysiančių prie atkuriamų laiptų, vedusių į pilies terasas ir sodo paviljoną.

Dar pilis itin garsėja savo muziejumi, atspindinčiu Mikulovo regiono istoriją. Čia gausu archeologinių ir gamtinių eksponatų, portretų, paveikslų, ginklų, įrengtos nuolatinės regiono liaudiškų tradicijų ir vyndarystės ekspozicijos.

… Apžiūrime visoje Čekijoje unikalią ekspoziciją, skirtą vynuogių auginimui ir vyno gamybai. Tradicinė vyndarystė čia pristatoma itin išsamiai: nuo vynuogių veislių, jų ypatumų apibūdinimo, nuo šios kultūros auginimo sąlygų, kovos prieš ligas ir kenkėjus iki instrumentų, skirtų dirbti vynuogynuose, įvairių presų tipų ir vyno rūsių architektūros. Viena ekspozicijos salė apiforminta kaip vynuogių spaudyklos patalpa, akivaizdžiai parodanti, kaip buvo spaudžiamos vynuogės praeityje.

Tačiau labiausiai apsilankančiuosius nustebina gigantiška vyno statinė. Milžinę 1643 m. pagamino Brno gyvenęs garsus statinių gamybos meistras Krištolas Špechtas. Ji talpina 1014 hektolitrų (135 tūkst. butelių) gėrimo. Ją užsakę kunigaikščiai Ditrichšteinai norėjo pagerinti vyno realizavimą ir tokiu būdu sustiprinti savo ekonominę padėtį, labai susvyravusią per Trisdešimtmečio (1618-1648) karą.

Vyndarystės tradicijos Mikulove labai stiprios. Ypač įspūdinga vyno šventė čia rengiama kiekvienų metų rugsėjo pabaigoje.

Tikrai verta nusilenkti šio krašto patriotų Ditrichšteinų atminimui. Tą padaryti galima apsilankius didikų šeimos kapavietėje.

1626-1656 metais mieste buvo pastatyta Šv. Anos bažnyčia, 1784 m. sudegusi. Atstatytame solidžiame neoklasikiniame fasade dabar ir įkurdinta Ditrichšteinų giminės amžinojo poilsio vieta. Giminės narių palaikai buvo perkelti iš kažkada buvusios giminės kapavietės po Šv. Vencelio bažnyčia ir įkurdinti čia. Gausybėje sarkofagų ilsisi tie, nuo kurių žodžių ir veiksmų neretai priklausydavo regiono gyventojų likimas. Jų aplankyti ir dabar atvyksta garsiosios giminės palikuonys, gyvenantys užsienyje.

Onos Nosevicienes ir Gintaro Andrijausko nuotraukos