Nedidelėje teritorijoje – keturi pasaulinės reikšmės objektai
Saulė Pietų Moravijoje per dvylika metų mėnesių šviečia 1757 valandas, taigi net 600 valandų ilgiau negu įprastai Čekijoje. Čia švelnios žiemos ir yra vidutiniškai trimis laipsniais šilčiau, palyginus su šios šalies regionais. Palankaus klimato dėka, žinia, tarpsta viskas, taigi kraštas garsėja savo išskirtine gamta, kuria pasigrožėti kasmet atvyksta tūkstančiai turistų. Pagal lankytojų skaičių Pietų Moravija nusileidžia tik šalies sostinei Prahai, o šnekūs gidai atvykėliams skuba pranešti, jog kiekvienas iš jų čia gali rasti tai, ko tik jo širdis geidžia. Neveltui net keturi šio regiono objektai yra įtraukti į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Pirmasis – Brno mieste esantis funkcionalizmo stiliaus šedevras – Tugendhato vila. Antrasis – biosferiniu draustiniu paskelbtos Palavos kalkakmenio uolos (būtent čia rasta seniausia moters skulptūra – Vestono Venera) bei Moravos ir Dijės upių santakoje plytintys reti užliejamieji slėniai. Trečiajame – taip pat biosferiniame draustinyje – Baltųjų Karpatų teritorijoje augantis didžiausias įvairių rūšių orchidėjų kiekis Centrinėje Europoje. Pagaliau ketvirtuoju pasaulinio paveldo objektu laikomas unikalus Lednicės-Valticės kompleksas.
Už 50-ies kilometrų nuo Brno, trikampyje, kur susijungia trijų kaimyninių šalių – Austrijos, Čekijos ir Slovakijos – ribos, įsikūrusi nemaža Lednicės gyvenvietė su čia stūksančia gotikine Lednicės pilimi. Tai – didelio istorinio-gamtinio-archeologinio komplekso dalis, įtraukta, kaip jau minėjome, į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Aristokratų Lichtenšteinų palikimas
Lednicės pilis, metraščiuose minima jau XIII a., XIV a. pradžioje, tapo vienos iš pačių garsiausių Moravijos ir Čekijos giminių – kunigaikščių Lichtenšteinų – nuosavybe ir jai priklausė iki 1945 metų, kai buvo nacionalizuota. Tapusi valstybės nuosavybe ir po karo restauruota, ji dabar paversta turizmo objektu, visus lankytojus žavinčiu savosios aristokratizmo dvasios ir romantikos deriniu. Visų pilies menių interjeras skirtingas, atitinkantis jų paskirtį. Štai Medžioklinė salė išgražinta žvėrių ir paukščių iškamšomis, Afrikietišką menę puošia iš šio tolimo žemyno atgabenti trofėjai, o Kinų kabinetas išgražintas rytietiško ornamento apmušalais, pagamintais iš ryžių popieriaus. Ryškus turkio mėlynumas interjere yra suteikęs pavadinimą vienai iš pačių įspūdingiausių pilies menių – Turkio spalvos salei. Čia galima susipažinti su portretais tų, kurie šį kraštą valdė beveik šešis šimtmečius. Lichtenšteinų šeima (ta pati, kurios palikuonys dabar valdo Lichtenšteino kunigaikštystę) be galo daug padarė savo valdytam kraštui paversti europietiškai moderniu ir išpuoselėtu. Asmeninėse valdose jie stengėsi įkūnyti visa, kas tuo metu buvo pažangiausia pasaulyje, ir ypač tai atsiskleidžia lankantis nepaprasto grožio parke, supančiame Lednicės rūmus.
Įvairių parkinės kultūros stilių derinys
Lednicės parkas – tai iš daugelio pasaulio vietovių čionai „perkelti“ įspūdingos gamtos kampeliai. Pasak gido, kurdamas visą šį grožį, itin pasidarbavo kunigaikščių pasisamdytas XVIII a. kraštovaizdžio architektas Isidoras Kanevalė. Šeimininkai leido parke „įkurdinti“ visus tuos gamtos kampelius, kuriuos garsusis kraštovaizdžio specialistas buvo regėjęs svetur ir kurie jam taip patikę… Kanevalė pirmiausia pasirūpino įrengti unikalią vandens kanalų sistemą. Upines „rankoves“ jis patvarkė taip, kad jos pilį ir nuo galimų potvynių bei vandens polaidžio apsaugotų, ir kad parkas drėgmės nestokotų net per didžiausią sausrą.
Apie 200 hektarų plotą užimantis parkas – įvairios parkinės kultūros derinys. Kažkada, gilioje senovėje, pilies šeimininkai mėgavosi italų sodininkų darbu – čia būta gausybės skirtingų fontanų, prūdų, pavėsinių, skulptūrų, vazų. Vėliau vietoj jų iškilo simetriškas ir žmogaus rankų išgražintas prancūziško stiliaus parkas. Šiandien prancūziškoji parko dalis užima maždaug dešimt hektarų ir traukia turistų akis žaviomis margaspalvių gėlių klombomis, retų rūšių medžiais ir krūmais, kruopščiai prižiūrimais tiesiais takeliais, supamais gyvatvorių ir raudonųjų bukų alėjų.
Tačiau pirmenybė čia vis dėlto teikiama angliškam stiliui. Angliškas parkas užima beveik 170-ies hektarų plotą. Čia nėra tokio dirbtinio išgražinimo, kaip prancūziškoje parko dalyje, viskas atrodo kaip natūraliai gamtos išauginta, o ne kruopščiai žmogaus suplanuota. Ir tik žinovai žino, jog čionai buvo atvežta daugybė kitose šalyse augusių želdinių. Minėtojo kraštovaizdžio architekto Isidoro Kanevalės dėka šis „dirbtinis miškas“ puikiausiai čia veši, kartu suteikdamas prieglobstį ir itin retoms vabzdžių rūšims. Grožį čia sukuria pati Kūrėja gamta, o kas gi labiau už ją gali pradžiuginti savo išraiškingumu? „Lichtenšteinų giminė šiuo parku išreiškė savo vidinę filosofiją – žmogiškasis progresas be priežiūros ir atitrūkimo nuo savo giminės šaknų“, – šiai viename turistiniame prospekte išsakytai minčiai tiesiog neįmanoma nepritarti. Vaikštinėjant po parko teritoriją, akis užkliūna už galingų ąžuolų, skaičiuojančių, ko gero, ne vieną šimtmetį; už plačiai išsikerojusių kedrų ir nuogaliemenių platanų, už išlakių liepų. Informaciniai šaltiniai skelbia, jog čia auga mažiausiai 450 rūšių lapuočių ir 175 rūšys spygliuočių medžių.
Žiedai džiugina ištisus metus
Negalima nepaminėti ir prie pat rūmų esančios įspūdingos oranžerijos. Ji laikoma Čekijos technikos meno paminklu. Kunigaikščių Lichtenšteinų pasamdyti sodininkystės meno specialistai būdavo siunčiami į šiltuosius kraštus (jų tarpe – ir į Lotynų Ameriką), kad iš ten parsivežtų šilumamėgių augalų sėklų. Subtropinius ir tropinius augalus vėliau buvo bandoma išauginti minėtoje oranžerijoje, ir, reikia pasakyti, pakankamai sėkmingai. Daugelio oranžerijoje žaliuojančių augalų, pavyzdžiui, palmių, lianų, kavamedžių, amžius tikrai solidus. Sunku būtų išvardinti visas už storo oranžerijos stiklo čia vešinčių augalų rūšis, bet žiedai žvilgsnį čia džiugina ištisus metus.
„Parką kunigaikščių Lichtenšteinų valdymo laikais prižiūrėjo arti šimto žmonių; dabar gi jų skaičius nepalyginamai kuklesnis, juk į pagalbą atėjo šiuolaikinė technika ir vis modernėjančios augalų priežiūros priemonės“, – akcentavo po pilį vedžiojęs gidas.
Žinoma, norint apžiūrėti tokį parką, kaip Lednicės, neužtenka poros-trejeto valandų. Ir dienos čia per mažai – apeiti pakankamai problemiška. Sužinojome, jog norintys ilgiau pasigrožėti šio parko patrauklumu lankytojai vasarą neretai pasinaudoja dviračiais, žiemą – slidėmis, na, o trokštantiems romantikos muziejaus darbuotojai gali pasiūlyti ir apžiūrą žirgais. Aišku, ši pramoga nepigi, bet matyti vaizdai atperka viską. Turintys savo dispozicijoje daugiau laiko žmonės gali ilgėliau parymoti ant gražaus tilto, jungiančio parko teritorijoje dirbtinai sukurtas saleles, pasigrožėti įžymiaisiais Lednicės prūdais ir, žinoma, įstabiuoju 60 metų aukščio minaretu.
Šis bokštas visiems pirmiausia asocijuojasi su kultiniu statiniu ir kelia klausimą, ar nebuvo kuris nors iš kunigaikščių Lichtenšteinų islamo išpažinėjas. Pasirodo, tikrai ne – minaretas su apžvalgos aikštele atliko tiesiog dekoratyvinį vaidmenį. Užkopus į šio romantiško statinio viršų, galima grožėtis atsivėrusiu parko ir jo apylinkių grožiu. Giedromis dienomis, sakoma, nuo šio bokšto aukštumų galima išvysti kaimyninę Austriją. Tereikia tik sukarti 300 sraigtu besisukančių laiptelių. Na, o nesiryžtantys kopti į dangų, gali apžiūrėti pirmajame minareto aukšte eksponuojamą rytietiškų meno vertybių kolekciją.
Mauritaniško stiliaus minaretas – ne vienintelis romantinis parko statinys. Esama čia ir Apolono šventyklos, ir vadinamosios Trijų Gracijų šventyklos, ir senovinio akveduko, primenančio romėniškąjį. Tik žiūrėk, tyrinėk, gėrėkis…
Buvusi uždara teritorija dabar atvira visiems
Kaip jau minėjome, Lednicės pilis – sudedamoji Lednicės-Valticės (istorinio-gamtinio-archeologinio komplekso) dalis. Kita šio komplekso dalis – Valticė – yra už septynerių kilometrų. Valticės miestelį su įspūdinga pilimi, parku ir kitais gamtos bei kultūros elementais galima pasiekti pėsčiomis, žygiuojant tapybišku keliu ir grožintis įspūdinga Pietų Moravijos gamta, galima sukarti išsinuomotu dviračiu arba, taupant laiką, nuvažiuoti automobiliu.
Gidai atvykėliams mėgsta juokauti, jog jie čionai atvykę itin tinkamu laiku, kai Valticė itin suklestėjusi. Esą, ankstesnio, socialistinio režimo laikais tai tebuvęs primirštas pasienio su Austrija miestelis, niekam nekėlęs didesnio susidomėjimo. O ir negalėjęs kelti, nes buvęs uždaru – komunistinė valdžia į Valticės teritoriją leisdavusi patekti tik vietiniams gyventojams ir dar specialius leidimus turėjusiems asmenims. Juk Valticę nuo sienos su Austrija skyręs mažesnis negu vieno kilometro atstumas. Tačiau užtekę geležinei uždangai nukristi, ir viskas kaipmat pasikeitę…
Turistai čionai atvyksta pasigrožėti dar viena kunigaikščių Lichtenšteinų rezidencija – įspūdinga renesanso ir baroko stiliaus pilimi, taip pat gražiomis bažnyčiomis ir kitais įdomiais pastatais. Beje, ši vietovė kažkada buvo laikoma Žemutinės Austrijos dalimi, o Moravijai ėmė priklausyti tik nuo 1920-ųjų… Valticės pilį, įsikūrusią ant nedidelės kalvos, taip pat supa gražus parkas, nors, žinoma, ir neužimantis tokios didelės teritorijos, kaip Lednicės žalieji plotai. Čia auga daugiau kaip 85 medžių ir krūmų rūšys, o pilies prieigas puošia santykinai naujas vaistažolių sodas, džiuginantis visus užsukusiuosius nuostabiu aromatų dvelksmu. Kunigaikščių Lichtenšteinų valdymo laikais čia buvo pastatyta Dianos šventykla, iškilo korintiečių stiliaus kolonos bei kiti klasicistinio stiliaus statiniai. Šie rūmai, kaip ir visa kita nuosavybė, iš Lichtenšteino giminės buvo atimta po Antrojo pasaulinio karo ir pateko čekų valstybės žinion.
Tačiau Valticės-Lednicės arealas garsėja ne tik savo įspūdingais rūmais, sodais ir parkais. Tai – visos Pietų Moravijos vyndarių sostinė. Bet apie tai – kitame straipsnyje.
Gintaro Andrijausko nuotraukos
Autorės nuotraukos
