Jau ne pirmą kartą gerą galimybę pakeliauti po įdomias mūsų krašto vietoves dujininkų veteranų klubo nariams suteikė bendrovė „Amber Grid“. Jos vadovas Saulius Bilys, daug metų dirbantis dujininkystės sistemoje, gerbia veteranus ir dosniai remia jų kultūrinę veiklą. Juk išties tie žmonės daug nusipelnė, kad Lietuvoje įsitvirtintų ši progresyvi energetikos rūšis. Ji yra labai svarbi mažinant oro užterštumą ir apskritai gerinant ekologinę šalies situaciją.
Kavarsko šaltinis ir koldūnai
Kaip atrodo protingai saugoma ir tausojama aplinka? Tuo dujininkystės veteranai įsitikino keliaudami po žaliąjį Anykščių kraštą. Ankstyvą rytą visas autobusas šios pramonės šakos senjorų iš Lazdynų patraukė šiaurėn Vilniaus-Panevėžio greitkeliu. Maždaug jo viduryje pasukame dešinėn ir riedame Kavarsko link. Jį pasiekę, aplankome Šv. Jono Krikštytojo šaltinį.
Šaltinis nuo Šventosios upės lygio į kalno viršų savo vaga „kopia“ net 134 metrus. Toks traukos dėsnių tegul ir tariamas neatitikimas audrino ne tik mūsų protėvių vaizduotę, bet išlieka didžiule paslaptimi ir šiais laikais. Beje, Lietuvoje dar ir dabar gyvuoja tradicija per vasaros šventes (Jonines, Rasas, Kupoles – vadinkite, kaip norite) versmes išpuošti gėlių vainikais. Tvirtinama, kad išsimaudžius tokio šaltinio vandenyje, tikimasi atjaunėti bent dešimčia metų. Beje, net ir karštą vasaros dieną šio vandens pripildytame baseine temperatūra išlieka vos apie 6-8 laipsnius Celsijaus.
Po maudynių (gaila, mes joms neturėjome laiko) kyla apetitas gerai užkąsti. Tam netoliese – patogi, kaip tik „Šaltinio“ vardą gavusi užeiga. Jos šeimininkas Algirdas Gansiniauskas (buvęs Kavarsko seniūnas) maloniai kviečia vidun. O ten už ilgų skobnių – kiekvienam po gilią lėkštę mažučių koldūnų. Kavarsko koldūnai rankomis lipdyti (šeimininkas sako: „Nėra dviejų vienodų, nes kiekvienas – vienetinis kūrinys“) su traškiais spirgučiais ir tiršta grietine. Vertėjo ir dėl jų specialiai važiuoti iš Vilniaus 96 kilometrus. O mes, galima sakyti, dar tik pradėjome kelionę.
Angelų muziejaus įdomybės
Skaniai ir sočiai papusryčiavę, netrukus pasiekiame Anykščius. Sustojame prie apaštalo ir evengelisto Šv. Mato bažnyčios. Tai aukščiausia dvibokštė šventovė Lietuvoje. Kopiame metaliniais laipteliais iki vieno bokšto apžvalgos aikštelės 33 metrų (arba šimto pėdų) aukštyje. Atsiduriame tiesiog po trimis bažnyčios varpais. Prieš akis atsiveria nuostabi Anykščių apylinkių panorama su žalių medžių guotais ir ramiai tekančia Šventąja.
Iš padebesių nusileidę ant tvirtos žemės, nuriedame iki unikalaus kultūros židinio – Angelų muziejaus ir Sakralinio meno centro. 2010 m. duris atvėrė pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą profesionalių menininkų sukurtų angelų kolekciją padovanojo buvusi išeivė Beatričė Kleizaitė-Vasaris. Kolekcijoje – per šimtą angelų: nutapytų, medinių, keramikinių, stiklinių ir kitokių, kviečiančių atvykti ir pamatyti juos. Tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Leono Striogos bei Vlado Vildžiūno kūriniai. Nuolatinėje ekspozicijoje pristatomi Leonardo Gutausko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Vytauto Igno, Jurgos Ivanauskaitės, Filomenos Linčiūtės, Jono Daniliausko, lietuvių tautodailininkų darbai. Tik šiame muziejuje galima rasti paslaptingą Angelų pašto dėžutę. Į ją nuleidžiantys laiškelius norėtų tikėti, kad angelai išpildo visų norus. Panašiai, kaip Raudų sienos lankytojai tolimoje Jeruzalėje, kurią teko aplankyti prieš šešiolika metų.
Sakralinio meno centre saugoma ir eksponuojama itin vertinga ilgamečio Anykščių bažnyčios klebono, monsinjoro Alberto Talačkos (1921-1999) dailės kūrinių kolekcija ir biblioteka. Šio švietėjo ir mecenato kolekcijoje – per 50 dailės kūrinių. Tarp jų – garsaus italų tapytojo Carlo Maratti (1625-1713) darbas, nutapytas ant vario plokštės. Tai vienintelis šio dailininko darbas, esantis Lietuvos muziejuose! Kolekcijoje taip pat išvysite Johano Baptisto Lampio, Simono Čechavičiaus, Jono Rustemo, Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Šimonio, Česlovo Kontrimo, Vaidoto Žuko tapybos darbus. Angelų muziejaus ir Sakralinio meno centro ekspozicijoje veikia modernus audiogidas, kurį galima parsisiųsti į savo Android programinę įrangą palaikantį išmanųjį prietaisą arba pasinaudoti planšetiniu kompiuteriu kreipiantis į darbuotojus.
Medžių lajų taku ir pas Siauruką
Vėl gauname gražaus darbo kojoms, kai atvykstame į Medžių lajų taką. Tai – pirmasis toks takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių viršūnių lygyje. Šis kompleksas pradėjio veikti 2015 metų rugpjūtį. Kompleksą sudaro: informacinis centras, Medžių lajų takas ir apžvalgos bokštas. Statinio architektai: Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis, Andrius Dirsė. Medžių lajų tako kompleksas yra Anykščių šilelyje. Jį išgarsino žymus mūsų tautos poetas Antanas Baranauskas, 1858 – 1859 metais parašęs poemą „Anykščių šilelis“. Nuo informacinio centro iki Medžių lajų tako pradžios 6 stotelės, skirtos susipažinti su medžiais bei su gamtos ir kultūros vertybe Puntuko akmeniu. Medžių lajų takas tęsiasi 300 m ir tolygiai kyla iki 21 m aukščio virš žemės. Tako pabaigoje apžvalgos bokštas, kurio apžvalgos aikštelės aukštis – 34 metrai. Iš čia labai malonu apžvelgti apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios upės vingiais, tolumoje pamatyti aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios bokštus…
Vos valandą lankęsi Medžių lajų take, riedame į Siauruko muziejų. Siauruku populiariai vadinamas geležinkelis, kurio vėžė yra siauresnė, nei standartinė (1435 mm). Lietuvoje šiuo metu teliko naudojamas vienintelis 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis. 1999 m. minint Siauruko šimtmetį muziejininkai buvusiame Anykščių geležinkelio stoties prekių sandėlyje įrengė siaurojo geležinkelio istorijos ekspoziciją. Taip pat muziejus naudojasi dalimi Anykščių geležinkelio stoties pastatų ir kelių. Siaurieji geležinkeliai buvo tiesiami siekiant surinkti keleivius iš mažesnių stotelių į didesnes stotis, iš kur jie galėtų toliau tęsti kelionę. Į mažesnius miestelius tiesti plačiosios vėžės geležinkelius neapsimokėjo, tad visuose Lietuvos regionuose paplito siaurojo geležinkelio tinklai.
Išpopuliarėjus automobiliams, autobusams, siaurųjų geležinkelių poreikis sumažėjo ir jie trumpėjo. Tačiau Aukštaitijoje, aplink Panevėžį, Siauruko tinklas liko gana didelis, tad jis toliau galėjo tarnauti kaip susisiekimo priemonė (pvz., ruožas į Lentupį). Tų pačių riedmenų negalima naudoti ir platiesiems, ir siauriesiems geležinkeliams, todėl Siaurukui tenka likti vietinio susisiekimo priemone, o dar tiksliau – dabar naudojamas tik užsakomiesiems reisams, turistams vežioti.
Šimtametės Anykščių geležinkelio stoties komplekse įsikūrusiame Siauruko muziejuje eksponuojamas „Škoda“ gamyklos 1949 metais išleistas garvežys „Kukuška“, kiti siaurojo geležinkelio riedmenys, įvairios ryšio bei signalizavimo priemones. Stotyje – laukiamoji salė, tarpukario Lietuvos stoties viršininko kabinetas. Galima išbandyti veikiančius eksponatus – rankinę dreziną bei triratį ant bėgių. Taip pat komplekse matomi restauruoti šimtametės stoties pastatai, bėgiai, vandens bokštas, akmenimis grįsta aikštė, traukos priemonės, 96 m ilgio plieninis kniedytas tiltas per Šventąją, sankasos, vandens pralaidos. Tai yra technikos, architektūros, istorijos paminklas, unikali kultūros vertybė. 2002 – 2003 m. muziejus įgyvendino projektą „Siaurojo geležinkelio muziejaus rekonstrukcija“, finansuojamą programos PHARE 2000 ES. Konservuoti ir suremontuoti riedmenys, įrengta stoginė jiems apsaugoti, įsigyta drezinų, vagonėlių, kitų eksponatų, toliau tvarkoma geležinkelio aplinka. Išsiplėtė komplekso pristatymo ir pramogų galimybės. Šiltuoju metų laiku vyksta reguliarūs ir užsakomieji reisai „Anykščiai – Rubikiai – Anykščiai“.
Pro Rubikių ežero salas
Mes Rubikius pasiekiame asfaltu, o galutinis šios pažintinės išvykos tikslas – to paties pavadinimo ežeras. Tai vienas iš stambesnių Lietuvos natūralių vandens telkinių, užima 968 ha plotą. Didžiausia Rubikių ežero puošmena yra 16 salų: Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji ir kitos. Stambiausia sala yra net šešiolikos hektarų. Rubikių ežeras, paskelbtas hidrografiniu draustiniu, protakomis susijungęs su Dusyno ir Mūšėjaus ežerais. Į ežerą įteka keletas upelių, išteka Anykšta. Šiaurinės ir pietinės Rubikių pakrantės tinkamos rekreacijai. Aplinkui ežerą įrengtos devynios poilsiavietės, galima išsinuomoti vandens dviračius, pasistatyti palapines, iškeliauti porai dienų vandens maršrutu per keturis ežerus.
Deja, mes Rubikių ežerui galėjome skirti vos porą valandų, todėl pasirinkome kapitono Roko vairuojamą motorinį plaustą, dar linksmai vadinamą septynioliktąja sala. Jai lėtai slenkant tarp tikrų salų, gėrėjomės vandens platybėmis ir jose žaliuojančiomis salomis. Tiesa, viena jų atrodė žymiai mažiau žalia. Ten stirksojo apnuoginti belapiai medžiai. Kapitonas Rokas paaiškino, kad numarinti medžiai – tai kormoranų darbas. Nustebome, kad šių paukščių esama ir Rubikių ežere. Praėjusią vasarą, vaikščiodami Kuršių marių pakrante ties Juodkrante, stebėjome išskleistais sparnais džiovinusius plunksnas juodus stambius paukščius. Jie sulaukia žavesio ir paniekos. Nors kormoranai, kaip ir žmonės, yra gamtos dalis, bet, mūsų požiūriu, savo išskyromis kenkia medžiams, kuriuose suka lizdus. Vieniems kormoranų nusiaubtas miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio mistiškumu.
Romantiškos mistikos ne dėl kormoranų galima patirti ir Rubikių ežere giedrais vakarais nuo pavasario iki rudens. Išplaukus plaustu už valandos po saulėlydžio, galima gėrėtis žvaigždėtu dangumi ir jo atspindžiais ežero vandenyje. Tada gidas papasakos apie žvaigždynus, Zodiako ženklus juose, primins vieno garsiausių anykštėnų rašytojų Antano Vienuolio apsakymą „Astronomas Šmukštaras“ apie savamokslį kaimo astronomą. Gaila, bet astronominę romantiką mums teko palikti kitam kartui.
Grįžę į krantą, esame kviečiami į „Žuvienės pašiūrę“. Ten randame garuojančius žuvienės dubenius. Juos išsrėbę, galime pasirinkti ant žarijų keptų žuvų – lydeką, lyną, starkį, ešerį, karosą ar net lašišą. Stipriai papietavę, dėkojame šeimininkams ir ypač – šios kelionės sumaniam vadovui, dujininkystės veteranui Algirdui Mikulėnui. Laikas namo, o šią kelionę primins gražūs įspūdžiai, fotografijos ir bendravimas su mielais bičiuliais Anykščių regioniniame parke.
Autoriaus nuotraukos
