2015 03 02, jau beatkopiančiai saulelei pradėjus budinti svietą, Aukštadvario bibliotekoje vyko renginys – „Kristijono Donelaičio „Metų“ atspindžiai“, skirtas Kristijono Donelaičio (1714-1780) 300 gimimo metinių sukakčiai paminėti. Poemos „Metai“ skaitymus organizavo ir moksleivius ruošė Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė bei Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė.
Popietė pradėta pavasariui skirtomis dainomis, kurias nuotaikingai atliko Ritos Balsevičiūtės vadovaujamas etnografinis moksleivių ansamblis „Lėda“. O K. Donelaičio skaitymuose dalyvavo Aukštadvario vidurinės mokyklos ir Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“ jaunieji skaitovai. Renginio metu buvo pristatyti naujausi mokslininkų atradimai tyrinėjant rašytojo biografijos faktus. Skaitymų programoje buvo siekta perteikti išskirtinę rašytojo meilę gamtai ir žemdirbiui.
K. Donelaičio „Metai“ – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Poema parašyta apie 1765–1775 metus. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį surenka gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui – naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis – tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K. Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.
K. Donelaičio „Metai“ pirmą kartą paskelbti 1818 m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.
Gailėdamas žmonių ir juos gerbdamas, rašytojas bara ir moko. „Metuose“ atsiskleidžia iškilaus gamtosaugininko tausojantis požiūris į gamtą. Pavyzdžiui, rašytojas bara būrus už neūkiškumą deginant krosnyje gerus rąstus, šaukia ant „liesninkų“ už korupciją, gėdija vagis, pažeidėjus.
Donelaitis, kaip didžiausias gamtosaugininkas, „Žiemos rūpesčiuose“ rašo:
Ei kas per grieks, kad kartais didelį rąstą
Šis, ar tas ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt,
Ar kad aužuolus šulnus, durnai sukapojęs,
Duonai kept ar ką džiovint į kakalį kiša!
Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,
Ar kūlelis iš žagarų sausų padarytas.
Rašytojas labai smerkia korumpuotus to meto valdininkus girininkus, kurie nesaugo ir netausoja gamtos duotybių, neatmena duotos priesaikos bei leidžia vagims už slaptą atlygį niokoti girią. Kreipiasi į valdininkus šiurkščiu, nepateisinančiu žodžiu:
O, jūs jėgėrės mokinti, jūs, liesninkai,
Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?
Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius
Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi?
Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?
O dėl ko vartus kytrus pas girią pastatė
Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?
Ei, kiek syk į šilą vogt nuvažiuodami, būrai
Su kašele dovanot jiems atneša kumpį
Ir aklai prisisiurbt su stuopoms pripila gerklę!
Bet tai vis klasta, nes varts, taip prisisiurbęs,
Jau po tam ir prisiegos atmint užsimiršta,
O taip jam bekapanojant, klastuodami vagys
Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia.
Ar, nušovę su griekais, sau parveža briedį
Irgi namėj slapta mėsinėdami, juokiasi šelmiai.
Poema „Metai“ yra įtraukta į Pasaulinės literatūros fondą ir nepraranda savo aktualumo ir šiandieninei visuomenei.
… Po renginio Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė visus skaitovus bei svečius apdovanojo sėklomis, kadangi jau pats laikas galvoti apie pavasario darbus. Juolab, kad pats Kristijonas Donelaitis ragino: „Nugi dabar, ką tik įmanote, sėkite sėklas…“
Renginio organizatorės viliasi, kad šis sambūris nors maža dalele prisidės prie moksleivių ugdymo, skatins gerbti gamtą, būti jos draugais bei saugotojais
Baigti norisi literatūrologo Regimanto Tamošaičio žodžiais: „Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis bei požiūrius į bendrą išmintį. Todėl „Metuose“ atsiveria ne užguitų baudžiauninkų gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos bendruomenės vaizdas: žmogus čia išsako savo požiūrį ir reikalauja savo žmogiškų teisių. Viena iš jų – gimtosios kalbos teisė, nes be jos kultūra neturi žmogiško veido.
Kad ir kiek lietuvių kalba keistųsi veikiama naujų realijų ir technologijų, ji vis tiek lieka lietuviška. Kaip ir žemė, kuria vaikštome, kurios vaisiais esame gyvi. Juk ir kosminė saulelė pas mus ateina kaip lietuviška kalba, ir tik kaip kalba, kurioje gimė Donelaitis, kurioje tebegyvename mes, nes kitur mūsų tiesiog nėra, kitur mums ne patirta tikrovė, o tik kažkieno pramanyta pramonė.
Kristijonas Donelaitis mums sukūrė vietą po saule. Aišku, ne pats vienas sukūrė. Juk visa kūryba prasideda nuo saulelės. Iš jos ateina visa gyvybės šiluma.“
Onos Gaidamavičiūtės ir Vaclovo Plegevičiaus nuotraukos
