Kaskart, laukdami žiemos, pradedame kalbėti apie paukščių lesinimą ir jų globą, apie lesyklas ir nustembame, kad ir vėl pamiršome ar nesame tikri dėl kai kurių dalykų. Sakytum, viskas lyg ir paprasta, mums reikia žinoti: kaip įrengti lesyklą, kur ją iškelti, kaip, kada ir kuo lesinti paukščius. Tad klausimai paprasti, tačiau į juos atsakymus rasti nelengva.
Iš karto pasakau… atsakymą rasti būdavo nelengva. Dabar situacija pasikeitė iš esmės, nes ką tik išleista Selemono Paltanavčiaus knyga „Paukščiai mūsų lesykloje“ yra ir šio reikalo pradžiamokslis, ir gana imlus praktinis paukščių apsaugos vadovas. Turėjau progą Selemonui užduoti keletą klausimų.
Knyga atsirado daug kam netikėtai. O jums pačiam?
Aš apie ją galvojau paskutinius 60 metų… Nuo mažų dienų paukščius lesinau savo tėviškėje prie Kazlų Rūdos girios, lesykla atsirasdavo visur, kur gyvendavau. Dabar ji mieste netoli mūsų namų, ją matau pro langą. Tai, ką patyriau per tuos metus, ką sužinojau apie paukščių lesinimą, galėjau viskuo pasidalinti. Be to, kasmet sulaukiu begalės klausimų apie lesyklas, jie dažnai kartojasi. Ilgai galvojau, ar nereikėtų į visus tuos klausimus atsakyti iš karto. Taigi, iš viso to ir gimė knyga.
Ko gero, šis klausimas bus lyg ir ne vietoje… Bet ar iš viso reikia lesinti paukščius? Daug yra žmonių, kurie sako tiesiai: jie yra gamtos dalis, todėl viskuo (ir lesalu) turi pasirūpinti patys! Ką abejojantiems atsakysite?
Taip, paukščiai buvo ir tebėra gamtos dalis, tik žmogus – ne. Deja, būtent žmonės gamtą begėdiškai apiplėšė, atėmė didžiają paukščių namų dalį, nuskurdino jų buveines ir lesalo išteklius, plėšikiškai kerta miškus. Kalbėti apie „neliestą“ gamtą dabar yra paprasčiausiai neprotinga. O tie gamtos likučiai, kuriuos matome, ne visada gali aprūpinti paukščius (ir kitus gyvūnus). Intensyvus žemės ūkis dykumomis paverčia laukus, ten net vasarą paukščiai neranda lesalo sau ir jaunikliams, o iš tų, kurie sugebėjo išgyventi vasarą, likusieji žiemoti jo pristinga rudenį ir žiemą. Mūsų lesykla – maža kompensacija už padarytas skriaudas. Todėl lesinti būtina, o kas to nedaro, yra… Garsus vokiečių ornitologas, profesorius Pėteris Berthold tiesiai šviesiai pasakė: tokie žmonės yra ne paukščių draugai, o jų priešai, jie dar nieko nėra padarę gero.
Iš jūsų pasakymo galima suprasti, kad lesalo paukščiams trūksta ne tik žiemą?
Tikra tiesa. Jei mes norime, kad sodyboje (kaime, miestelyje) gyventų naminiai žvirbliai, kurie kažkada buvo įprasti žmogaus palydovai, privalome juos lesinti visus metus. Panašiai lesalu naudosis žaliukės, geltonosios startos, zylės, bukučiai, geniai, kėkštai. Didžiojoje Europos dalyje (ypač Britų salose, Vokietijoje) paukščiai lesinami visus metus, tai vadinama „palesinimu“, turint omentyje tik papildomą maistą, priedą prie natūralaus lesalo. Ten niekas nesvarsto, kad tokia priemonė nenaudinga, nes visi jau įsitikino jos efektyvumu. Pagaliau – paukščiams leidžiama pasirinkti, jie gali maitintis tik gamtoje randamais vabzdžiais, gali užsukti lesyklon.
Kad pavyzdžių nereikėtų ieškoti toli, papasakosiu apie šių metų balandį, kai mieste vėsų ir sausringą metą sugrįžę ir inkiluose įsikūrę varnėnai neturėjo jokio lesalo. Jie buvo nuolatiniai lesyklos lankytojai ir ją greitai pamiršo, kai tik palijo, kai ėmė rastis sliekų. Abejoju, ar be tokios priemonės jie būtų likę prie inkilų, ko gero, būtų išskridę į miškingas ar kaimo vietoves.
Knygą jau galima rasti knygynuose, ten bus visi atsakymai į klausimus, kokie tik gali kilti. Ar dabar jau reikia kelti lesyklą? Ar tam jau metas?
Taip, knygą galima įsigyti, o lesyklai jau senokai laikas. Gamtoje lesalo dar yra, tačiau paukščiai turi priprasti ir suprasti, kur jų laukia. Deja, lesyklų pas mus yra nedovanotinai mažai. Nežinau, ar apie tai kalbama mokyklose, darželiuose, ar jas įsirengia visi, kas tik norėtų padėti paukščiams. Gal knyga bus stimulas šiam reikalingam darbui?
Ačiū už pokalbį.
Selemono Paltanavičiaus nuotraukos
