Su pavasariu sugrįžta ir paukščiai, todėl svarbu tinkamai juos pasitikti. Valstybinių miškų urėdija kovo 9-10 dienomis kvietė į inkilų kėlimo šventę „Paukščiai grįžta namo“ bei priminė pagrindines inkilų kėlimo taisykles.
Lietuvoje pirmasis organizuotai inkilus pradėjo kelti gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas dar 1922 m. O šiandien šią šimtmetį gyvuojančią tradiciją puoselėja ne tik gamtininkai, miškininkai, bet ir gamtai neabejingi paukščių gerbėjai.
Valstybinių miškų urėdija kvietė kovo 9-10 dienomis pasitikti paukščius kartu su įmonės regioninių padalinių miškininkais ir iškelti sugrįžtantiems paukščiams namus. Akcijos dienomis visoje Lietuvoje VMU iškėlė daugiau nei 8 tūkst. inkilų.
„Džiaugiamės, kad šiais metais inkilų kėlimo šventė vėl buvo gyva. Urėdijos padaliniuose organizuojamose akcijose moksleiviams miškininkai pasakojo apie inkilų gamybą, kabinimo taisykles, paukščių rūšis, jų ypatumus. Taip pat iškabinta net 8 tūkst. inkilų, tad papildomos rankos šiam prasmingam darbui tikrai praverčia“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Tinkamai pagamintuose ir iškeltuose inkiluose gali saugiai perėti daugybė rūšių uoksinių paukščių, tačiau tam, kad inkilas netaptų spąstais jame perintiems sparnuočiams, būtina žinoti keletą pagrindinių taisyklių.
Inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – neobliuotų, nedažytų lentų, kad paukščių jaunikliai galėtų lengviau įsikabinti. Inkilai yra geriau užimami, jei landa atsukama į rytų ar pietų pusę. Neretai žmonės prie inkilo landos pritvirtina ir laktą, galvodami, kad paukščiams bus patogiau ant jos pritūpti, tačiau lakta patogumą suteikia nebent plėšrūnėms kiaunėms ir katėms, o paukščiams ši kartelė nereikalinga.
Geniai yra įsigudrinę praplatinti inkilo angą, todėl kitiems paukščiams ten tampa nebesaugu. Miškininkai pataria angą sustiprinti papildoma skardine apsauga, kurios smailus genio snapas neįveiks.
Inkilą reikia pritvirtinti taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų atviresnėje, medžių šakomis neužgožtoje vietoje, maždaug 3-4 metrų aukštyje.
Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, įvairios zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims, pavyzdžiui, kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.
Miškininkai perspėja, kad, pavasarį pakabinus inkilą, nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelių metų. Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus, kai tik jis įsigyjamas ar pagaminamas, nelaukiant pavasario. Inkilas suteikia prieglobstį ne tik paukščiams perėjimo laikotarpiu – jame gali nakvoti įvairūs paukščiai, apsigyventi vabzdžiai ar kaupti maisto atsargas miegapelės.
Autorės archyvo nuotraukos
