Patinka pinkos ir kietukai
Pabendravus apie poledinę žūklę su dailininku Jonu Daniliausku ir profesoriumi Vytautu Miškiniu
AVELĖS. Jono Daniliausko piešinys
Praėjusi žiema iškrėtė staigmeną. Gamtai pašykštėjus šalčių nebuvo tikros žiemos, nebuvo ledo ir visi poledinės žūklės malonumai nuėjo perniek. Tie, kuriems labiau rūpi atviras vanduo, per daug nenusiminė ir toliau sėkmingai žuvavo upėse, ežeruose ar komerciniuose vandens telkiniuose. Tačiau tarp meškeriotojų labai daug tokių, kuriems poledinė žūklė – vienas maloniausių užsiėmimų. Tad verstis be tvirto ledo ganėtinai sunku. Mano pažįstamų būryje tokių yra ne vienas. Ne išimtis ir garsūs Lietuvos menininkai. Tarp jų – vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų, pedagogas Jonas Daniliauskas („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 2; 2020 m. Nr. 23) ir į muzikinę kultūrą tvirtai šaknis įleidęs vaikų ir jaunimo choro ,,Ąžuoliukas“ vadovas profesorius Vytautas Miškinis („Žaliasis pasaulis“ 2013 m. Nr. 11-12).
Sugundė bendradarbis bičiulis
Jonas nuo vaikystės augo gamtoje, ja domėjosi ir meškeriojo. Studijų metais ir nuo 1975 m. ugdant jaunuosius dailininkus M. K. Čiurlionio meno mokykloje (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla) žvejybai laiko nelikdavo. Tik savo tėviškėje, Šakių rajono Šukėtų kaime, per atostogas vasarą Novos upėje meškeriodavo. Viskas būtų likę po senovei, jeigu ne bičiulis, kolega, biologijos mokytojas Algis Šileikis.
„Jis buvo iš Dūkšto, ežeringo Ignalinos rajono, ir kartą manęs paklausė, ar nenoriu pažvejoti žiemą? Pagalvojau, kodėl gi ne. Sausio mėnesį bus mokinių atostogos, taigi traukiniu iki Dūkšto, kur gyveno Algio tėvai, galiu nubildėti, tik nieko savo poledinei žvejybai neturiu. Algis nuramino, pažadėjo viską suorganizuoti ir vieną pavakarę, man atvykus į Dūkštą, pradėjome ruoštis pirmai mano išvykai ant ledo. Algis viską, kas man reikalinga, paskolino iš kaimyno. Anksti rytą, dar tamsoje sėdom į keleivinį autobusą ir patraukėm pro Zarasus į apie 6 km nuo Suvieko, netoli Latvijos sienos, telkšantį Lukšto ežerą“, – trumpam atokvėpiui, rengiant savo kūrybos parodą Vilniaus rotušėje, prisėdęs pirmąją išvyką ant ledo prisiminė J. Daniliauskas.
Sėkminga žvejyba
Lukšto ežerą tame krašte gimęs ir augęs A. Šileikis žinojo gerai ir tikėjo, kad tuo metu iš gilumos į sėklius bus pakilę lydekos ir ešeriukai.
„Ledu iki sėkliaus ėjome kokį pusantro kilometro. Algis išgręžė man eketę ir pasodino žvejoti. Pagavus kokią kuojytę prisakė jį pašaukti. Nedideli ešeriukai kibo vienas po kito. Prigaudžiau jų daug. Tarp jų papuolė tik viena kuojytė. Algis turėjo irgi vieną pagavęs. Pastatėme dvi raguotines. Žvejybos pabaigoje susirinkom ešeriukus ir eidami autobuso link patikrinome, ar kuojytėmis susigundė lydekos. Ant manosios užkibo be 100 gramų penkiakilograminė lydeka. Lygiai tokią pat pagavo ir Algis.
Į dėžes lydekos netilpo, o ir į autobusą beveik vėlavome. Pabrukom tas lydekas po kailinių pažastimis ir skuodėme per ežerą. Pradėjusią judėti keleivinę pavyko susistabdyti. Įlipus bobutės mus apšaukė brakonieriais. Teko aiškinti, jog neturime jokių brakonieriavimo įrankių, nes tada lydekas buvo galima gaudyti visą žiemą. Grįžtant į Vilnių mano lydeka buvo suvyniota į iš parduotuvės paimtą popierių. Traukinyje visi žiūrėjo, ką aš vežuosi, o aš juokavau: „Žiūrėkit, kokios lydekos pakely mėtosi“. Namuose žmona Vida lydeką išfarširavo ir, sukvietę kurso draugus, atšventėm mano pirmą ir tokią sėkmingą poledinę žvejybą“, – pasakojo žymus tapytojas ir pedagogas.
Trauka poledinei žvejybai dailininkui liko visam gyvenimui.
„Nuo to laiko aš žiemą beveik tik ir žvejoju. Turiu draugų, su kuriais aplankome įvairius Lietuvos ežerus, grožimės aplinka. Gaila tik, kad tos žiemos dabar baigėsi“, – bėdojo meškeriotojus nuvylusią žiemą prisiminęs J. Daniliauskas. Jis seniai Vilniaus šurmulį iškeitė į ramų gyvenimą Dzūkijos kaime. Jo sodybos tvenkinyje yra ešerių, kuojų, karosų, plaukioja lynai, lydekos, karpiai. Ir savo valdose žvejyba nuo ledo jam pati maloniausia.
„Praėjusią žiemą ant ledo užlipti negalėjau, tai labai pravertė tvenkinio lieptas. Užsitraukus plonai ledo dangai pramušiau eketę ir ant liepto sėdėdamas meškeriojau poledinės žvejybos įrankiais“, – pasakojo Dzūkijos miškų prieglobstyje įsikūręs, tvirto ledo godojantis meškeriotojas.
„Tas, kur pagauna“
Taip sutikti meškeriotojai vadina vaikų ir jaunimo choro „Ąžuoliukas“ vadovą profesorių Vytautą Miškinį. Poledinę pamėgęs garbusis maestro nuo jaunumės nevengia meistrauti.
„Žvejybai nuo ledo turiu savo rankomis patobulintas plastmasines roges. Iš apačios prisukau įrankių dėžę. Ant jos galiu sėdėti, gale susidėti visus įrankius. Iš drenažinių vamzdžių padarytų susmeigiamų laikiklių pasidedu ilgas, netelpančias į dėžę meškerytes ir prasigręžęs eketę meškerioju. Kartą užšalusiame Šventosios upės uoste truputį pajaukinęs nuleidau masalą. Papt – užkibo karšis. Niekam nekimba, visi žiūri į mane kaip kokį cūdą, o aš pasiėmęs žuvį išėjau namo. Žirnajų ežere mane žinojo iš raudono kombinezono ir praminė „ą čia tas kur pagauna“, – pasakojo sėkmingai žuvaujantis „Ąžuoliuko“ vadovas. Anot jo, pavasarėjant, pakraščiams atšutus, kuojos, plakiai, raudės geriau kimba arčiau meldų, o viduržiemį tenka gaudyti 4-15 metrų gelmėje.
„Mano žieminės meškerėlės sistemėlė paprasta. Jos gale pritvirtintas svarelis ir ant trumpų pavadėlių keli trumpakočiai kabliukai. Masalas – kietukai. Jie dirba be priekaištų. Šalia jų tinka pinkutė (maža, dažyta musės lervutė), uodo trūklio ar musės lerva, tešla“, – patirtimi dalijosi „tas, kur pagauna“.
Kietukais meškeriotojai vadina varnalėšos kandies lervutes. Jų žiemą galima rasti varnalėšų graižuose ir kiečių stiebuose.
„Kiečių ieškau pakelėse, kelininkų ir žemės savininkų nenušienautuose rėžiuose. Prisipjovęs kraunu į bagažinę ir stiebus skaldau namuose“, – apie paprastojo kiečio paieškas pasakojo žvejybą išmanantis ir dažnai kitus žvejus apgaudantis prof. V. Miškinis. Pasak jo, žvejybos sėkmę lemia gamtos pažinimas, geras pasiruošimas ir žuvų elgsenos išmanymas.
„Žvejodamas mokaisi kiekvieną dieną. Raišioji sistemėles, jas bandai, kol atrandi geriausius variantus. Čia tokie pojūčiai, kurių neapsakysi, tik viską pajunti meškeriodamas. Tik gerai pasiruošusius lydi sėkmė“, – įsitikinęs vaikų ir jaunimo chorinės kultūros puoselėtojas, atokvėpį gamtoje randantis ir žuvavimą pamėgęs garbusis „Ąžuoliuko“ vadovas.
Gododami ledo abu menininkai tikisi, kad klimato atšilimo „juokeliai“ ateityje nesikartos. Sulaukus mūsų kraštui būdingų šaltų, snieguotų žiemų, jie vėl lips ant ledo, gaudys žuvis – lydės sėkmė. Juk žiemą taip gera pailsėti nuo kasdienių darbų ir žuvaujant pabūti gamtos dalimi.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos