Vacys PAULAUSKAS
Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

Pasižmonėjimas tarp žvejų

LITEXPO parodų ir kongresų centre tris dienas veikusioje parodoje apie aktyvų laisvalaikį pabuvojus

Prie muselininkų baseino

Gražų šeštadienį prieš Verbas maloniai šildė saulutė ir kvietė gamton pasilepinti. Ant ežerų tąkart ledas buvo dar patikimas ir pradėjau galvoti, jog būsiu klaidą padaręs namuose tinginiaut pasilikęs. Gal ir būčiau taip visą dieną pragulinėjęs, jei ne bičiulio Mato Jonaičio skambutis. Lyg žinodamas, jog diena man gali veltui nueiti, jis pasiūlė prasiblaškyti ir kartu su juo LITEXPO parodų ir kongresų centre tris dienas veikiančią Aktyvaus laisvalaikio medžioklės ir žūklės parodą aplankyti. Prisipažinsiu, jeigu ne šis „Lašišos dienoraščio“ entuziastas, nė už jokius pinigus nebūčiau susigundęs į parodą baladotis. Medžioklės reikalai manęs nedomina, o kad meškeriojimas septynmyliais žingsniais vystosi, aišku ir be parodos. Užtenka įkišti nosį į bet kurią rimtesnę žvejybos reikmenų parduotuvę ir akys apraibsta nuo anksčiau nebūtų dalykų ir pačių naujausių išmislų žuvims suvilioti. Yra visko, tik gaila, ne viską pensininkai gali įpirkti, tad ir parodos jiems mažai aktualios. Bet negi sėdėsi namie, kai draugas galvą siūlo pravėdinti, tarp meškeriotojų pasižmonėti. Pagaliau parūpo pamatyti, kiek toli parodos nužengė į priekį nuo tų, kuriose kažkada su savo jaunaisiais žvejais man pačiam teko dalyvauti, su garsiuoju, tada triskart pasaulio čempionu ir verslininku, Robertu Trabuku (Roberto Trabucco) susipažinti, gerą įvertinimą už darbą su vaikais ir jaunimu iš jo išgirsti ir net dovanų gauti. Tada, 1998 m. lapkričio 19-21 dienomis, Vidaus reiklų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose (dabar Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai) vyko tarptautinė specializuota paroda „Hobis. Gamtosauga. Verslas“. 2000 m. balandžio 28-30 dienomis Sporto rūmuose vyko paroda „Žvejų dienos“. Abi šias parodas organizavo „Baltijos mugės“. Parodų organizatoriai skyrė pakankamai ploto ir sudarė visas sąlygas perkelti į parodas jaunųjų žvejų būrelio užsiėmimus bei atstovauti gamtosaugą. Stebint parodos lankytojams mano globojamo būrelio vaikai darė plūdes, drožė voblerius ir kitus žvejybai reikalingus reikmenis, atsakinėjo į lankytojų užduodamus klausimus („Žaliasis pasaulis“ 1999 m. Nr.42 ir 2000 m. Nr. 22).

„Lašišos dienoraščio“ nariams rūpi ne vien tik lašišinės žuvys

Paroda LITEXPO centre paliko gerą įspūdį. Erdvu, žiūrovai tikrai turėjo akis į ką paganyti, pageidaujamą informaciją susirinkti. Ją teikė visos save pristačiusios firmos ir organizacijos, tačiau tarp jų kruopščiu pasiruošimu išsiskyrė muselininkai ir spiningautojai. Pirmieji specialiai įrengtame baseine demonstravo žvejybos museline meškere privalumus, susidomėjusius kvietė patiems išbandyti įvairios klasės muselines meškeres, organizavo muselių rišimo pamokas. Kitame baseine spiningautojai demonstravo naujausius masalus, pasakojo apie jų paskirtį ir naudojimo galimybes. Matydamas tai, vėl prisiminiau parodą „Žvejų dienos“. Tada spiningo ir muselinės meškerės galimybes mėtydami svarelius į Arenbergo, o museles į skiš taikinius demonstravo žymiausi Lietuvoje kastingo meistrai: šviesios atminties Juozas Savickas, jo buvęs mokinys Marius Svirbutavičius ir Europoje tarp veteranų laurus pelnęs Pranas Vaitoška. Gaila, keičiasi laikai, ateina naujos mados ir šiuo metu buvęs Lietuvoje populiarius kastingas („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 34) tapo užmirštama sporto šaka.

Šiuolaikinėse parodose sudominti lankytojus padeda naujos užimtumo formos ir techninės galimybės. Jomis savo pranešimuose gvildendami aktualiausias temas įdomiai naudojosi muselininkai. Mes su Matu atvykome, kai parodoje apie savo keliones ir jų planavimą pasakojo buvęs mano žvejų būrelio narys Justinas Besusparis ir jo bičiulis bei kelionių draugas Laurynas Valasinavičius. Abu – medikai, neišskiriami draugai ir muselinės meškerės specialistai.

Po jų atėjo eilė apie lašišas, šlakius ir principą „pagavai-paleisk“ papasakoti M. Jonaičiui. Kaip ir visiems pranešėjams, bendrauti su žiūrovais padėjo muselininkas Ernestas Keturka. Labai malonu, kad „Lašišos dienoraščio“ nariams rūpi ne vien tik lašišinės žuvys ir kiršliai. Savo pranešime Matas ypatingą dėmesį skyrė teisingam principo „pagavai-paleisk“ naudojimui, žūklės kultūrai, laimikių fotografavimui ir kitiems, aktualiems paleidžiant ar maistui paimant žuvis, klausimams.

Bendraminčiai ir užaugę

Organizuotų vaikų ir jaunimo parodoje nebuvo, tačiau atėjusių su tėvais ar seneliais mačiau nemažai. Tikėtina, kad nutrūkęs darbą su jaunaisiais žvejais tęsiamas meškeriotojų šeimose ir auginama nauja sąmoninga, gerbsianti gamtą ir žuvis, karta. Nors vis sunkiau atitraukti vaikus nuo kompiuterio, išmaniųjų telefonų, televizijos ir kitų, nerimą keliančių dalykų, atsiranda žmonių, žadančių atgaivinti senąsias vaikų ir jaunimo užimtumo tradicijas. Apie pasiryžimą tokiai veiklai man atviravo Vilniaus sportinės žūklės klubo „Žvejonys“ vadovas Vytautas Matulevičius. Turėdamas didelę pedagoginio darbo su jaunaisiais žvejais patirtį jis mano, kad dar ne viskas prarasta ir jaunimą reikia burti arčiau gamtos. Kad su vaikais būtina dirbti ir pirmiausia reikia pradėti nuo savų atžalų, liudija ir parodoje sutikto žvejų klubo „Zvejys.lt“ prezidento Kęstučio Pivoriūno pavyzdys. Šis įvairių vaikams renginių organizatorius daro viską, kad sūnus Augustas gamtoje sektų tėvelio pėdomis. Parodoje mažasis žvejys, lyg koks krepšinio fanas, vilkėjo paradine „Zvejys.lt“ uniforma.

Man visada būna sarmata, kai susitikus nebeatpažįstu mano būrelį lankiusių vaikų. Jie užaugo, pasikeitė, sukūrė savo šeimas, o man vis atrodo, kad jie vis tokie patys, kokie buvo, kai aš su jais dirbau. Kai kuriuos labiau prisimenu iš balso, nei iš matymo. Ką padarysi, galva nebe ta, o ir amžius daro savo. Taip nutiko, kai parodoje mane pakalbino malonus vyrukas. Tik pasisakius, jog jis Ruslanas Nuculiak, viskas stojo į savo vietas. Malonu, jog dabar ugniagesiu gelbėtoju dirbantis žmogus gražiausiais žodžiai prisimena būrelio laikus, o su kai kuriais draugais ir nūnai bičiuliaujasi. Dabar daug kalbama apie visur suvešėjusias patyčias. Būrelyje nieko panašaus niekada nebuvo. Visi buvome lyg viena meškeriojimą pamėgusi šeima. Vyresnieji noriai talkino jaunesniems ir net per varžybas vyraudavo draugiška atmosfera.

Kas per žuvis taparas?..

Įdėmiai skaitydamas meškeriotojams skirtus leidinius visada žavėjausi dviejų muselininkų kolektyviai parašytais rašiniais ir puikiomis nuotraukomis. Kad vienas jų, Justinas Besusparis, tikrai lankė mano vadovaujamą žvejų būrelį, prieš metus paaiškėjo, kai pablogėjus mano žmonos sveikatai iškviečiau greitąją pagalbą. Šypsodamasis jaunas gydytojas pats pasisakė, jog yra mano būrelietis.

Po parodos įdomumo dėlei pasižiūrėjau į atsitiktinai išlikusį 2000 11 03 Lietuvos vaikų ir jaunimo centro buhalterijos išduotą patvirtinimą apie spalio mėn. iš mano jaunųjų žvejų surinktus pinigus. Tame 34 vaikų sąraše yra ir Justinas. Būrelio lankymas tais metais vaikams kainavo kas mėnesį po 30 litų. Tai aš vadinau vaikų apiplėšinėjimu baltos dienos metu, nes LVJC suteikdavo užsiėmimams tik patalpą, kurią ir tą vėliau atėmė, išgrūsdami mus į pradėtą naikinti gyvūnų kampelį. Joks ekologinis švietimas šioje ugdymo įstaigoje nerūpėjo. Būrelių vadovų darbas buvo vertinamas pagal sugebėjimą išpešti iš vaikų kuo daugiau pinigų. Nuo to priklausė ir būrelio vadovo gaunamas atlyginimas.

Parodoje klausydamasis Justino ir Lauryno pranešimo apie muselininkų keliones pagalvojau: su Justinu teko dirbti ir gaila, kad taip nenutiko su Laurynu. Deja, aš senas kelmas čia klydau. Iš priėjusio Lauryno išgirdau:

„Sveiki, dėde Vacy“, o aš jums rašiau ir dar tebenaudoju dovanų gautą „balalaikos“ kotelį.“ Šis susitikimas parodoje tapo man maloniausia staigmena. Vos parvežtas Mato namo pradėjau Lauryno ieškoti „Dėdės Vacio kampelio“ kartotekoje. „Meškeriotojo“ žurnalo seniai nebėra, o savo kartoteką ir iš vaikų gautus laiškus aš tebesaugau. Dabar galiu patikslinti, kad Varėnoje gyvenęs trylikametis septintokas Laurynas Valasinavičius draugauti su manimi pradėjo 2001 m. Pirmame savo laiške jis klausė, kaip pasidaryti „balalaiką“, kaip žieminius įrankius naudoti vasarą, kas per žuvis taparas… Kitame laiške papasakojo apie savo dalyvavimą meškeriojimo varžybose. Atsakydamas jam, parašiau, jog dzūkai taparu vadina kiršlį, įdėjau „balalaikai“ tinkamą kotelį ir Mėgėjiškos žūklės taisykles. Dar vėliau sulaukiau klausimo apie muselių rišimą, pasakojimą apie klaidžią pelkę. Tada Laurynui pasiunčiau kabliukų, „Mepps“ sukriukių bukletą. 2002 m. pabaigoje Laurynas jau pasakojo apie savo žvejybą spiningu ir museline. Tada išsiunčiau jam aplinkos apsaugos inspektorių telefonus ir „Meškeriotojo“ ženkliuką.

Mano kartoteka atsirado todėl, kad fiksuočiau, ką iš vaikų esu gavęs, ir atsakydamas pasiųsčiau tai, ko dar nesiunčiau. Tos rėmėjų dovanėlės buvo simbolinės, bet vaikai vis tiek džiaugdavosi gavę ir dėkodavo.

Maniškiai mane vadina nereikalingais daiktais apsikrovusiu „pliuškinu“, bet ką padarysi, toks jau esu ir gailiuosi, kad trūksta duomenų apie žvejų būrelį lankiusius vaikus. Reikėjo kaupti duomenis ir apie juos. Kai kurių organizuotų varžybų protokolus išsaugojau, bet tai tik lašas jūroje, kai bendrauta su tokia daugybe įdomių vaikų.

Esu dėkingas Matui, kad jo dėka pabuvojau parodoje ir pabendravau su žmonėmis, suprantančiais ir vertinančiais darbą su vaikais bei jaunimu.

Vacio Paulausko nuotraukos

Justino Besuspario nuotraukos