V.L. Štai ką viename laikraštyje perskaičiau: „Birželio 27 dieną Demeniškiuose nuo 11 valandos iki vėlumos klegės septintieji Tarmių ir šnektų atlaidai…“ Tai kaip čia išeina? Pernai, po šeštųjų atlaidų, viešai pareiškėte, kad tai buvo paskutinė šventė Jūsų kieme, daugiau atlaidų nerengsite…
R.S. Išeina, kad apsimelavau. Ir ne tik pernai, o ir užpernai, nepamenu, gal ir užpopernai panašiai sakydavau. Pats sau nusibodau bemeluodamas. Vis atsirasdavo kokia rimta dingstis kitiems atlaidams vykti.
V.L. Pernai atlaidai buvo skirti Demeniškių sodžiaus 400 metų sukakčiai, o šiemet…
R.S. Taigi. Pernai, vartydamas ką tik išleistą „Dvarų inventorių“ knygą, netikėtai užtikau paminėtą Demeniškių kaimą – kaip Seirijų dvaro palivarką. Ankstesnio už šį, pažymėtą 1614 metų data, Demeniškių raštiško paminėjimo, matyt, nėra. Tai ar buvo galima tokios sukakties neatšvęsti? O šiemetiniai atlaidai bus skirti Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ pirmojo – 1915 metų – leidimo šimtmečiui.
V.L. O kaip šią datą atradote?
R.S. Kad ir atradinėti nereikėjo, pakako prisiminti.
V.L. Tačiau kiti neprisiminė, nors sukaktis iš tiesų įdomi, verta dėmesio.
R.S. Mano namų bibliotekoje tarp senųjų knygų yra nedidelis brošiūros pavidalo leidinėlis – Vinco Krėvės „Užburtas kalnas. Dainavos šalies senų žmonių padavimas“. Tiesa, šios 60 puslapių knygelės metrikoje parašyta, kad ją A. Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje, Totorių g. Nr. 20, atmušė 1913 metais. Atrodytų, šimtmetį lyg ir pražiopsojome. Tačiau yra įžymiojo bibliografo Vaclovo Biržiškos liudijimas, jog „Užburtas kalnas“ iš tikrųjų išėjo 1915 metais; data patikslinta caro valdžiai 1914 metais sugriežtinus lietuviškų knygų leidybos sąlygas, apdėjus didesniais mokesčiais. Tai V. Biržiškai paliudijęs pats V. Krėvė. Tokie sumeluoti leidiniai, vadinami kontrafakciniais, buvo ypač paplitę uždraudus lietuvišką raštą. Dabar šis leidinėlis – biliografinė retenybė, jo net vilniškis V. Krėvės memorialinis muziejus neturi, nors įsikūręs buvusiame rašytojo bute su išlikusia klasiko biblioteka. Kas be ko – tada vyko Pirmasis pasaulinis karas…
V.L. Suprantama, verslininkai visais laikais valdžią apgaudinėjo. O kodėl pirmasis „Padavimų“ leidimas vadintas dar ir „Užburtu kalnu“?
R.S. Teko suktis, tada lietuviškų knygų, juoba pasaulietiško turinio, niekas nerėmė, o ir autorius buvo toli gražu – dar ne klasikas, kokį dabar mes Vincą Krėvę žinom. O dėl pavadinimo, tai galima tik spėlioti, remiantis autoriaus biografija, dar kai kuo.
Tame pačiame pokalbyje su V.Biržiška V.Krėvė prisimena, kad „Užburtą kalną“ jis parašęs Druskininkuose, po to, kai „aplaipiojo“ Liškiavos piliakalnį. „Literatūroje ir kalboje“ (VII tome) yra V. Krėvės laiškų, kuriuos jis 1911 metais rašė iš Druskininkų, – laikas sutampa. Tiesa, čia V. Krėvė daugiausia skundžiasi, kaip jam šiame aplenkėjusiame kurorte buvo negerai, o apie jokią kūrybą neužsimena. Kita vertus, iš tų laiškų sužinai, kad Druskininkuose besigydydamas rašytojas neatsispyrė pagundai rinkti tautosaką, grįžęs į Vilnių J. Jablonskiui perdavė vieną čia užrašytą iki tol negirdėtą žodį. Ne šiaip sau „Užburtas kalnas“ turi paantraštę „Sūrūs vandenai“ – aliuzija į kurorto sūriąsias versmes. O ir pats kalnas – tai tiesiai įvardyta Liškiava.
V.L. Pirmasis „Padavimų“ leidinys ne tik kuklus, bet ir plonytis, jame vos viena legenda.
R.S. Taip, tai buvo pradžia, šio V.Krėvės kūrybos klodo pagrindas, pamūrė. Tarpukariu „Padavimai“ išėjo bene penkis kartus, ir kiekviename leidime randame vis naujų poringių. Šį klodą V. Krėvė didino ir plėtė tolydžio rinkdamas Dainavos krašto legendas apie praeitį, kai kurias net dedikavo jų pateikėjams, pavyzdžiui, „Vakarinė giesmė“: „Marei Kindarienei, šią poringę papasakojusiai, atminti…“ O štai kokia visos „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ dedikacija: „Mano motinai Rožei, svajoti ir tėvynę mylėti išmokiusiai, atminti…“
V.L. Šioje dedikacijoje – kaip ir visas Krėvė. Tačiau Krėvės svajonės, pasakytume, keistokos, nukreiptos ne į ateitį, o į gilią senovę, ypač „Padavimuose“…
R.S. Nieko keista, prisiminkime kad ir kito Vinco sukurtą „Tautinę giesmę“, dabartinį mūsų himną: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“ Iš ko gi dar bundanti tauta galėjo semtis tos stiprybės, tik iš savo istorijos, juoba pasisemti yra ir buvo ko. Krėvė šios idėjos buvo apsėstas nuo jaunumės. Klajojo po Dainavos kraštą, rinko tautosaką, ypač herojines poringes, ir kūrė, pasakojo apie didingą savo šalies praeitį. Vėliau „Padavimų“ ciklą išplėtojo ir pagilino istorinėse dramose, kurios teatruose gyvuoja iki šiol.
V.L. Ne nuo vakar bėdojame, kad neturime epo, tokio, kaip vokiečių „Nibelungų giesmė“, suomių „Kalevala“, ar latvių „Lačplėšis“.
R.S. Ne tik bėdojame, o ir mėginome kažką panašu sukurpti. Prisiminkime Paparonį. Tokios pastangos bergždžios ir visai nereikalingos. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, nuklausyti iš liaudies atminties, žmonių lūpų, be to, nuostabiai atkurti, yra tikras, – bent jau mūsų, dainaviškių krašto, – epas, nenusileidžiantis kitų tautų panašaus pobūdžio kultūrinio paveldo paminklams. Trumpai sakant, epą turime, ir dar kokį! – jau visą šimtą metų…
V.L. Tai kodėl tas mūsų epas kaip ir neįvertintas, nepripažintas?
R.S. Ne tik šis epas, o ir visa Krėvės kūryba. Jos vertinimas ir anksčiau, ir dabar – kažkoks dviprasmiškas. Vientara, Krėvė labai anksti buvo viešai pripažintas klasiku. Bet prisimintina ir tai, jog Krėvė per visą tarpkarį taip ir negavo Valstybinės premijos, nors tuo laiku išėjo visi jo svarbiausi kūriniai; emigracijoje Krėvė nieko reikšmingesnio nesukūrė – tęsė „Dangaus ir žemės sūnus“, mėgino rašyti atsiminimus, suvedinėjo senas sąskaitas su tautininkais…
V.L. Paskutinė tarpukario Valstybinė premija 1939 metais buvo įteikta B. Brazdžioniui už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“. O klasikinė Krėvės apysaka „Raganius“, išėjusi tuo pačiu metu, pažymėta kažkokia antraeile premija.
R.S. Krėvė net nėjo tos premijos atsiimti, pasiuntė Liudą Girą, sergančiu apsimetęs.
V.L. Krėvė buvo ambicingas vyras, gal net turėjo mažaūgio sindromą…
R.S. Be to, kaip ir kiekvienas didelis kūrėjas jautė savo kūrybos vertę. Beje, neklystamai. Štai kaip šio rašytojo reikšmę sau ir lietuvių tautai 1954 metų liepos 9 dieną dienoraštyje apibūdino A. Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mūsų sąmonėje (…)“. O Just. Marcinkevičius antrina beveik tais pačiais žodžiais, nors A. Nykos-Niliūno negalėjo būti skaitęs: „Gimtosios literatūros peizaže Krėvė iškyla kaip koks Dainavos šalies piliakalnis, prie kurio, lietuviško žodžio vedami, einame pasižiūrėti tėvynės, gamtos ir savęs“ – ir priduria, jog Krėvė – „paskutinis didis mūsų pagonis“. Vienintelis tikras Vinco Mickevičiaus-Krėvės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas A. Zalatorius Krėvę vadino „aukščiausia lietuvių literatūros viršūne, gal net visiems laikams“. Deja, visa tai pasakyta jau po rašytojo mirties, jis tų apibūdinimų negirdėjo. Be to, paskiri balsai nenulėmė, kad požiūris į „aukščiausią viršūnę“ pasikeistų…
V.L. Aukščiausia! O Donelaitis?
R.S. Su tuo matavimu grožinėje literatūroje, o ir kituose menuose, kaip sakoma, nelabai. Donelaitis ir Krėvė – nei matuotini, nei išmatuojami dalykai. Istorinių bei visokių kitokių aplinkybių dėka K. Donelaitis su savo eiliuotais pamokslais lietuvninkams būrams tapo mūsų grožinės literatūros pradininku. Tačiau tie pamokslai menine prasme nėra tokie iškilūs, kaip Krėvės proza arba dramaturgija. Kažin, ar Alfredas Senas „Metus“ būtų siūlęs Nobelio premijai…
V.L. Iš to užsieniečio profesoriaus siūlymo – jokių rezultatų.
R.S. Todėl, kad Krėvės tėvynainiai Seno neišgirdo, o po keleto metų rašytojas mirė. Nobelis skiriamas tik gyviems.
V.L. Susidaro toks įspūdis, kad ir dabar Krėvė literatūros istorijoje gerokai atsilikęs sliūkina paskui Donelaitį.
R.S. Niekur ir paskui nieką Krėvė nesliūkina, jo kūryba, kaip ir kitos amžinosios vertybės, yra nenykstančios, savo vietoje. Krėvės „Padavimuose“, o ir dramose arba „Šiaudinėje pastogėje“, daug daugiau sakralumo, negu pastoriaus Donelaičio pamoksluose. K. Donelaitis mokė būrus būti darbščiais, viežlybais, valyvais, laikytis prigimtinių papročių. O Krėvei rūpėjo amžinesni, visuotiniai dalykai, kurie sunkiau suvokiami, o juoba pasiekiami. Per tai susiklostė skirtingos Donelaičio ir Krėvės tradicijos. K. Donelaitis buvo parankus ir sovietinės okupacijos, ypač karo metais, prisiminkite, kad ir S. Nėrį: „Priešas smogė kumštim geležinėm, o jisai – kalbos gimtosios gražumu“. O Krėvė nemažą tos pačios okupacijos dalį buvo uždraustas, visai neminimas, tik 1957 metais pasirodė pirmoji Lietuvoje išleista knyga. Ir tai buvo tie patys „Senų žmonių padavimai“ – labai apgalvotai grįžta prie užginto klasiko kūrybos!
V.L. Gal būtų metas anuos laikus ir užmiršti, turėjom gražaus laiko laisvėje atitaisyti per okupaciją padarytas skriaudas, sudėlioti prioritetus.
R.S. Taip, praėjo pustrečio dešimtmečio laisvės metų, bet ar galėtume pasakyti, kad krėviada pasikeitė nuo sovietinių laikų? (Nebent R.Tamošaičio orientalistinės įžvalgos naujesnės.) Pamenu vieną vakarą Zervynose, kai įkaitęs Juozas Aputis bėrė priekaištus Zalatoriui, o tas tik lingavo galva ir tylėjo. Krėvė prisimenamas tik apvalesnių sukakčių proga, bet ir tai… Kolei kas tebesikapstoma tik politinėje jo biografijoje. Liko atmintyje andai vienoje konferencijoje mokytojos lituanistės atsidusimas: „Kol Krėvei programose vietos bus skirta tiek, kiek Parulskiui, jo kūryba prie mūsų nepriartės…“
V.L. Tai ką daryti, kad priartėtų?
R.S. Viskas nuo mūsų pačių priklauso. Kažkada iš tolimos tremties parsivežėme didžiojo rašytojo palaikus. Ir palaidojome ten, kur Krėvė ilsėtis norėjo – tėviškės žemėje. Niekur nuo mūsų nepasitraukė ir krėviška dvasia, t.y. jo kūryba – lyg kokia lobių skrynia, užkasta jo apgiedotuose piliakalniuose. Prireikus tą skrynią išsikasime, atidarysime ir naudosimės krėviškais lobiais.
V.L. Gal ir taip, o gal ir ne. Labai abstraktu.
R.S. Nors ir sakoma, neva savo šaly pranašu nebūsi, reikalingi būna visi. Keista ar ne keista, tačiau nėra Krėvės literatūrinės premijos, nors kitų rašytojų, gal ne tokių svarbių, vardinių premijų esama per kelias dešimtis. Visos jos įsteigtos ir teikiamos savivaldybių – rašytojų gimtinėse. Manytina, kad pagaliau atėjo laikas turėti ir Krėvės premiją. Tik ją turėtų steigti ir globoti viso krėviškojo Dainavos krašto žmonės. Tuo tikslu į septintuosius Tarmių ir šnektų atlaidus Demeniškiuose kviečiami Krėvės arealo savivaldybių (Alytaus, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos) merai arba jų įgaliotieji asmenys šiems reikalams aptarti, suprantama, paminint „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ šimtmetį. Sudaryta iniciatyvinė grupė premijos nuostatams rengti bei kitiems klausimams spręsti.
V.L. Priminkime, kad septintieji Demeniškių atlaidai – birželio 27 dieną (šeštadienį), nuo 11 valandos. Beje, o kas sudaro tą iniciatyvinę grupę?
R.S. Iš tiesų, gal būtų ne pro šalį šiuos garbingus asmenis paskelbti: Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, Varėnos rajono savivaldybės V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus direktorė Evelina Buržinskienė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, akademikas Romualdas Grigas, profesorė Dalia Poškienė, kalbininkė Asta Leskauskaitė, istorikas Virginijus Savukynas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis, Vilniaus dzūkų draugės vadovas Juozas Žitkauskas, Vilniaus V. Krėvės-Mickevičiaus buto – muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius bei šių žodžių tarėjas. Tikėkimės, jog po Krėvei skirtų atlaidų mūsų bus gerokai daugiau.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
