Rūta BAŠKYTĖ

Pasivaikščiojimas po Ribiškes

Giesmė unikaliam Lietuvos kraštovaizdžiui

Atsiveriantys kalneliai...

Kiekvienas žmogus vis kitaip suvokia, priima gyvenimą. Tad nėra ko stebėtis, kad ir kraštovaizdį kiekvienas suvokia kiek kitaip. Lietuvoje mokslinėj ir juridinėj plotmėje įprasta į kraštovaizdį žvelgti kompleksiškai. Jame telpa tiek visi gamtos, tiek sukultūrintos aplinkos komponentai. Be to, jis gyvas, jame pasireiškia ryšiai tarp visų jungiamų komponentų. Yra ir tokių, kurie į kraštovaizdį žvelgia kaip į vaizdą. Bet tikriausiai nėra abejingų kraštovaizdžio grožiui. Gal ir ne visi vaizdai visiems vienodai patrauklūs, bet natūralus kraštovaizdis reikalingas visiems: vieniems užtenka tik akis paganyti, kitiems būtina pasinerti jo prieglobstin, paklajoti.

Vilnius – vienas nuostabiausių Europos miestų. Jis ne tik žalias, jaukus, bet ir gamtos vertybėmis nusėtas, unikaliu kraštovaizdžiu apdovanotas. Taip jau nutinka, kad vystantis ekonomikai, plečiantis užstatytoms teritorijoms, natūralus kraštovaizdis stumiamas vis toliau nuo gyvenamosios aplinkos. Itin sparčiai statybos vyksta Vilniuje, aplink jį. Statybų gniaužtais kone iš visų pusių apjuosti vos ne visi žalieji masyvai. Namai boluoja visai prie pat kalvynų, slėnių briaunų, ne tik priartėję prie pat miškų masyvų, bet ir į juos įsiskverbę.

Dažnai pagalvoji, kaip gerai, kad suskubta čia įsteigti du regioninius parkus: Pavilnių ir Verkių. Neišvengta klaidų ir juose, o gal net ir neįmanoma jų išvengti šiame interesų tenkinimo laikotarpyje, kai net ir aukštuose sluoksniuose rūpinamasi vienų ar kitų interesų įteisinimu. O gal tik iš didžiausių klaidų galime pasimokyti, susivokti, ką darome, ką prarandame. Gal reikia rimto sukrėtimo, praradimo… Mažesnės klaidos, matyt, ne tokios akivaizdžios, ne tokios skaudžios…

Bet šis pasivaikščiojimas ne klaidoms, ne praradimams apraudoti. Žymiai svarbiau pasidžiaugti tuo, ką turime, suvokti, ką reikia saugoti ir kodėl. Ir pasidžiaugti.

Šiltas saulėtas rugsėjo vakaras unikalaus kraštovaizdžio oazėje Vilniuje – Ribiškėse – nuostabioje žalioje saloje. Kalvų, gūbrių šlaitai nutįsta vis labiau ilgėjančiais šešėliais. Takai takeliai vingiuoja tarp kalvų, kalvelių, tarp gūbrių arba jų keteromis, leidžiasi į raguvų dugnus ir vėl kyla. Čia grožiesi plačiais reginiais, čia keliauji jaukiais žaliais tuneliais. Stačius šlaitus stengiesi pagarbiai apeiti lanku, bet gali ir jėgas išbandyti…

Keliaujame kalvynu, bet ne įprastu, ne tokiu, kokį ledynas sustūmė rytų ar pietvakarių Lietuvoje, Žemaitijoje. Ribiškių kalvyną apskritai ne ledynas sukūrė… Tai kas gi tas kūrėjas? Ogi, pasirodo, – vanduo – paprastas vanduo. Tik tuomet čia jo buvo gausu. Sunku net įsivaizduoti, kiek. Vanduo čia dirbo kaip skulptorius. Kalvyną jis išskaptavo, išgraužė buvusiame paviršiuje. Tad ir pats kalvynas vadinamas eroziniu. Paprastai kalvynai iškyla virš lygumų, plynaukščių. O šis tarsi įsmukęs, prasmegęs milžiniškoje dubumoje. Jį visą galima apžvelgti pasilypėjus ant Liepkalnio ar tiesiog nuo plynaukštės krašto.

Kalvyno istorijoje buvo ryškūs du laikotarpiai, susiję su gretimų slėnių vystymusi. Pirmajame ledynas dar buvo netoliese, o žemę kaustė amžinas pašalas. Antrajame laikotarpyje žemė jau nebuvo įšalusi, o iš šlaitų sruvo daugybė šaltinių… Tai jie išnešė smulkiausias žemės paviršiaus daleles vis ilgindami griovas, upelių slėniukus.

Ribiškių erozinis kalvynas kartais vadinamas eroziniu raguvynu. Ir tai teisinga. Nes čia ištisas persipynusių, susiraizgiusių raguvų labirintas. Be žemėlapio net susivokti, iš kur vanduo tekėjo, nėra lengva. Kalvos čia tarsi eroziniai palikuonys, vandens neišplautos salos.

Ribiškėse visas šis labirintas susidėlioja į gana taisyklingą vėduoklę. Jos viduriu nutįsusi didžiulė gili raguva (slėnis), o į ją tarsi šakomis subėga mažesnės.

Kalvos, gūbriai, raguvos viena už kitą gražesnės… O reginiai, reginiai. Paėjėsi kelis žingsnius ir kalvynas atsivers kitokiais vaizdais.

Ne taip seniai, prieš kokį 30 metų, kone visas kalvynas buvo matomas kaip ant delno, skaitomas tarsi atvira knyga. Ribiškės buvo geografų Meka. Dar anksčiau jas buvo pamėgę filaretai. Ribiškėse – Vilniaus užmiestyje – virė gyvenimas. Net dvaro būta, kelių, laukų. Būta ir sodybų, bet nuo didžiosios statybų invazijos gamta apsisaugojo pati. Tuomet nebuvo įprasta statyti stačiuose šlaituose, o ir atstumas nuo centro buvo per didelis.

Greta – geležinkelis. Už jo vilnija pastatų jūra. Keliaujant kalvyno pakraščiais neužsimirši, kad esi miesto apsuptyje. Bet užtenka nusileisti į raguvos dugną, vingiuojantį tarp kalvų, ir neliks nei miesto šurmulio, nei automobilių gausmo. Tik lėktuvai sudrums ramybę. Nori nenori atkreipsi į juos dėmesį, bet ir jie greitai pradings už Liepkalnio.

Imi ir prisimeni jau senokas diskusijas apie zoologijos sodo ar pramogų parko įrengimą Ribiškėse. Kaip gerai, kad tai liko tik idėja. Kaip gerai, kad Vilnius vis dar turtingas nuostabiu kraštovaizdžiu.

Bet žinia, viskas keičiasi, keičiasi ir kraštovaizdis. Nustojo žmonės verstis žemės ūkio veikla ir ėmė želti krūmai, medžiai. Kai kur net specialiai jie buvo pasodinti. Apsigobė žaliu nepermatomu rūbu gražiosios kalvos, pasislėpė ilgosios raguvos. Bet žmogui norisi akis paganyti, tuo labiau, kad to atviro kraštovaizdžio atmintis vis dar gyva. Šio nedėkingo ir sunkaus darbo ėmėsi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Vėl išrengė kalvyną, dalį jo… Jos dėka vėl galima išvysti kalvų, gūbrių ir raguvų derinius, suvokti kalvyno struktūrą, pasigėrėti, pasidžiaugti. Jos dėka galima pakeliauti naujais nužymėtais takais.

Saulė tai žaidžia tarp šakų, tai nušviečia tolumas, tai dingsta už kalvų viršūnių, nusileidus į dubumas. Visai kaip kalnuose… O mažoji Kaukysa ramiai vingiuoja aiškiai jai per dideliu slėniu. Akivaizdu, kad ne ji, o jos pramotė išskobė, nuskalavo nutolusius šlaitus, išplatino slėnį. Galima išvysti ir senųjų medžių (ąžuolų, liepų) alėjas. Žymi jie kada tai buvusius kelius, takus. Byloja senąją gyvenseną. Lietuviams medžiai visuomet buvo svarbūs, neatsiejama jų gyvenimo dalis.

Mažas, bet nuostabus lopinėlis. Nesinori išeiti. Vis norisi palypėti ant kitos viršūnės, paėjėti už kalvos šlaito, pasidairyti, sužinoti, o kas gi ten. Kas dar įdomaus, netikėto?

Kiekvienas vilnietis, norintis pažinti savo nuostabų miestą, turėtų bent kartą apsilankyti Ribiškėse. Ir ne tik ant kalvos pastovėti. Pakeliauti reikia, pajausti visais pojūčiais. Čia neskubant galima ir visą dieną praleisti.

Labai svarbu suvokti, kad ne tik mes turime teisę džiaugtis šiuo unikaliu kraštovaizdžiu. Šią galimybę turime perduoti savo vaikams ir vaikaičiams.

Ir dar. Turėtume neužmiršti, kad už tą išsaugotą grožį, vertybes (ne tik čia, bet ir kitose Lietuvos vietose) turime būti dėkingi nenuilstantiems saugomų teritorijų darbuotojams.

Autorės nuotraukos