Didysis baltasis garnys
Keičiantis klimatui ir ekologinei situacijai vis mažiau pagaunama žmonių mitybai reikalingų žuvų. Norint tenkinti žmonių poreikius žuvys auginamos ir veisiamos dirbtinai. Daugiausia jų auginama 2002 m. balandžio 4 d. įkurtos Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos (toliau – Asociacijos) narių tvenkiniuose. Ši Asociacija vienija 18 kolektyvų. Tarp jų 11 žuvininkystės ūkių dalyvauja ekologinėje gamyboje. Jie per metus išaugina daugiau negu 1 000 tonų ekologinių žuvų.
Du Asociacijos nariai žuvis augina uždarose akvakultūros sistemose. Pasak direktoriaus Rolando Morkūno, susibūrę į Asociaciją žuvininkystės ūkiai per metus gamina iki 5,5 tūkst. tonų prekinių žuvų bei išaugina apie 1 600 tonų vertingų žuvų jauniklių ir ištisus metus tiekia Lietuvos ir užsienio rinkoms šviežias, aukštos kokybės žuvis ir ekologiško statuso produktus. Tai sudaro apie 98 proc. visų išauginamų žuvų kiekio Lietuvoje („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 42).
Sudėtinga situacija
Kiekvienais metais pabaigus žuvų išgaudymą tvenkiniuose žuvininkystės ūkių vadovai ir specialistai renkasi į Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos (Asociacijos) tradicinę akvakultūros konferenciją. Siaučiant COVID–19 pandemijai, konferencija AKVA-2020 metų pabaigoje vyko nuotoliniu būdu. Nors sudėtingas gyvenimas atėmė malonumą bendrauti betarpiškai, renginys vyko sklandžiai ir produktyviai.
Kaip ir visiems, praėję metai neapsiėjo be iššūkių ir žuvų augintojams.
„Akvakultūros įmonėms 2020 metai buvo sunkūs. Dar neatsigavus po dvejų metų sausrų užklupo koronavirusas. Susitraukė rinkos, sumažėjo realizacijos kiekiai, drastiškai smuko pardavimo kainos. Tiesa, žuvininkystės įmonės sulaukė Žemės ūkio ministerijos ir valstybės pagalbos – buvo parengtos priemonės, švelninančios pavasarinį pandemijos smūgį akvakultūros verslui. Radosi galimybė gauti paskolą apyvartinėms lėšoms su mažomis palūkanomis, kompensacijos už darbuotojų prastovas, taip pat tiesioginė pagalba nukentėjus dėl realizacijos kiekio ir kainos smukimo per pirmąją COVID-19 bangą“, – įveiktą sunkų laikotarpį įvertino Asociacijos direktorius Rolandas Morkūnas ir pasidžiaugė, jog konferencijoje teikti pranešimai aktualūs, pilni naujienų ir eksperimentinių tyrimų rezultatų. Elektronine forma pagarsinti pranešimai turės ilgesnę išliekamąją vertę ir naudą žuvininkystės įmonėms bei darbuotojams.
Žuvilesiai paukščiai ir žuvininkystė
Mintančių žuvimis paukščių rūšių Lietuvoje nėra daug. Sparnuočiai įvairūs ir jų žala žuvininkystei nevienoda. Štai upių ir upelių pakrantės skardžiuose urvelius išsikasantis nedidelis paukštukas tulžys, dažnai vadinamas žuvininkėliu, be pasigaunamų smulkių žuvyčių, minta varliagyviais, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais bei jų lervomis. Šis spalvingas paukštis vertingų žuvų ištekliams žalos nedaro, nusipelno globos ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kas kita kažkada kaip gamtos puošmena globotas, o dabar galvos skausmu žuvininkams ir miškininkams tapęs didysis kormoranas. Šis dar jūrų krankliu vadinamas paukštis per dieną sulesa apie 0,75 kg žuvies ir daro žalą žuvų ištekliams. Reguliuojant šių paukščių populiaciją naikinami jų lizdai arba atšaldomos dėtys. Žuvininkystės tvenkiniuose leidžiama šiuos paukščius naikinti.
Iš Lietuvos plėšriųjų paukščių žuvimis minta žuvininkas, anksčiau vadintas ereliu žuvininku, jūrinis erelis. Žuvų pasigauna dančiasnapiai, kragai, narai, žuvėdros ir kirai. Vienos jų rūšys retos ir saugotinos, kitos mažina menkaverčių žuvų tuntus ir ženklios žalos žuvininkystės vandens telkiniams nedaro.
Akvakultūros ūkių santykiai su žuvilesiais paukščiais sudėtingi, nuolat stebimi ir tyrinėjami. Dar 2019 metų konferencijoje didžiųjų kormoranų, didžiųjų baltųjų bei pilkųjų garnių, didžiųjų dančiasnapių ir ausuotųjų kragų konfliktus tarp žuvininkystės ūkių aptarė Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto ornitologas Julius Morkūnas. Teikdamas, kad didžiausią žalą žuvininkystės ūkiuose auginamai produkcijai daro gausėjantys garniai ir kormoranai, J. Morkūnas informavo apie atliekamus didžiųjų baltųjų garnių ir pilkųjų garnių gausos dinamikos bei jų mitybos Lietuvos žuvininkystės ūkių tvenkiniuose tyrimus. Jie vyko nuo 2019 m. rudens iki 2020 m. lapkričio („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 43). Jų rezultatus konferencijoje AKVA-2020 pristatė dr. Rasa Morkūnė (iš Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto) ir ornitologas Julius Morkūnas.
Garnių dinamikos ypatumai
Pasak pranešėjų, konfliktai tarp žuvininkystės ūkių ir žuvilesių paukščių neišvengiami.
„Gausėjantys garniai ir kormoranai kelia vis daugiau klausimų apie daromą įtaką žuvininkystės ūkiuose auginamai produkcijai. Kormoranai maitinasi smulkesne, dažniausiai gausiausia žuvimi,
tuo tarpu garnių mitybos racionas susideda iš keliolikos gyvūnų rūšių“, – pristatydami didžiųjų baltųjų garnių ir pilkųjų garnių gausos dinamiką bei jų mitybą žuvininkystės ūkių tvenkiniuose Lietuvoje (2019-2020 metų laikotarpiu) ir parengtas rekomendacijas paukščių žalai mažinti, teigia dr. R. Morkūnė ir J. Morkūnas.
Paukščių gausos dinamikos duomenys surinkti 1-2 kartus per mėnesį atliekant jų apskaitą. Stebint vizualiai ir GPS/GSM siųstuvais nustatytas tiriamų paukščių aktyvumas paros metu.
„Trys siųstuvai 2019 m. rudenį buvo pritvirtinti prie pilkųjų ir baltųjų garnių. Du buvo uždėti baltiesiems garniams 2020 m. balandžio mėn. Žymėti garniai 2019 m. tvenkiniuose išbuvo nuo 3 dienų iki 2 mėnesių. 2020 m. vienas pilkasis garnys grįžo perėti į Drūkšių ežerą, po to apsistojo Birvėtos tvenkiniuose, kitas liko žiemojimo vietoje. Vienas baltasis garnys į Lietuvą negrįžo, du paliko šalį nepasibaigus perėjimo sezonui. Garnių naudojamos buveinės priklauso nuo maisto pasiūlos ir kokybės. Perėjimo, žiemojimo, migracijų metu pilkieji ir baltieji garniai daugiau maitinasi natūraliose buveinėse ir nuo kolonijos gali nuskristi iki 15 km. Migracijos arba po perėjimo laikotarpiu garniai intensyviai naudoja žuvininkystės ūkius, tampa sėslesni, nakvoja ir dienoja arti mitybos objektų“, – pranešime teigia KU Jūros tyrimų instituto mokslininkai.
Mityba ir elgsena
Stebėjimų metu nustatyta, jog garnių grobyje vyravo saulažuvės, karosai, smulkios žuvys.
„Stebėti bandymai sulesti keletą didesnių karpių ir lydekų – vieno karpio pilkieji garniai neprarijo, bet kitą karpį ir vienvasarę lydeką prarijo. Garniai sėkmingiau maitinosi pusiau nuleistame keturvasario karpio tvenkinyje negu kituose tvenkiniuose“, – apie šių paukščių mitybą pasakojo mokslininkai.
Siekiant geriau įvertinti dietos įvairovę atlikta išvamų ir atrajų analizė.
„Išanalizavus 63 didžiųjų baltųjų garnių išvamas, surinktas Birvėtos tvenkinių teritorijoje, aptikta mažiausiai 76 gyvūnų individų liekanos. Tarp jų buvo pelėnai, kiti smulkūs neidentifikuoti žinduoliai, vabzdžiai ir vienas kiro arba anties dydžio paukštis. Išanalizavus 42 išvamas, rinktas Raseinių žuvininkystės Paupio ūkio vandens saugyklos pakrantėje, identifikuoti 61 objektai: vabzdžiai, žuvys, varlės, smulkūs žinduoliai. Surinkti duomenys rodo, jog didžiųjų baltųjų garnių ir pilkųjų garnių mityboje vyrauja sausumos gyvūnai“, – teigia pranešimo autoriai ir pristato didžiųjų baltųjų garnių Alaušo ir Luodžio ežerų kolonijose lizduose tirtų atrajų rezultatus, nurodo prarytų ešerių, karpių, kuojų, raudžių ilgius.
Įvertindami garnių daromą žalą žuvų ištekliams pranešimo „Garnių mitybos ypatumai žuvininkystės ūkiuose“ autoriai nurodo, jog vienas pilkasis garnys per sezoną gali sulesti nuo 69 kg iki 105 kg žuvų ir nuo 0,4 iki 9 proc. sumažinti vietinės žuvies populiacijas.
Didieji baltieji garniai už pilkuosius garnius aptinkami rečiau. Jie globojami ir saugomi. 2007 m. ši rūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvininkystei daroma žala ženkliai mažesnė nei didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių. Žuvininkystės ūkių tvenkiniuose kartu su kormoranais ir pilkaisiais garniais išbaidomi ir didieji baltieji garniai.
Vacio Paulausko, Rasos ir Juliaus Morkūnų nuotraukos
