Iš Krokuvos karališkosios pilies į Vilniaus Valdovų rūmus atkeliavusi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos paroda – didžiulė dovana Lietuvos gyventojams. Tai – viena brangiausių parodų Lietuvos muziejininkystės istorijoje. Iki šiol už Vavelio sienų nė viename kitame pasaulio muziejuje nebuvo rodytas tokios apimties Žygimanto Augusto gobelenų rinkinys. Į Lietuvos sostinę atkeliavo beveik 40 LDK valdovo kolekcijos gobelenų, pristatančių visas temines serijas. Tarp jų – ir gamtinę tematiką.
Kaip skelbia parodai išleistas informacinis leidinys, gobelenai, kuriuose kraštovaizdžio fone vaizduojami gyvūnai, yra vadinami verdiūromis. Verdiūros sudaro gausiausią Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto monumentalių meninių audinių kolekcijos grupę. Valdovas buvo užsakęs ir turėjo maždaug 50 verdiūrų rinkinį, tačiau iki šių dienų yra išlikę 44 audiniai.
Žygimanto Augusto verdiūrų esama trijų formatų: tai aukšti vertikalūs audiniai (vieni kiek platesni, kiti – siauresni), taip pat horizontalūs frizai ir dideli kvadratiniai gobelenai. Verdiūrų formatų įvairovę neabejotinai lėmė noras pritaikyti jas Lietuvos ir Lenkijos valdovo rezidencijų interjerams.
Vertikalūs stačiakampiai audiniai, primenantys juostas, tobulai užpildydavo sienų plokštumas tarp langų ir durų. Taip šie audiniai šiandien eksponuojami Krokuvos Vavelio karališkosios pilies nuolatinėse ekspozicijose, panašiai jie rodomi ir parodoje Vilniuje. Patogiausios buvo horizontalios stačiakampės verdiūros, kabintos po lubomis, sukomponuojant frizo juostą. Šie audiniai naudoti ir kaip suolų atlošų apdangalai. Skirtingai nei vertikalios verdiūros, siekusios net penkių metrų aukštį, horizontalūs stačiakampiai audiniai tiko ir žemesnėms, mažesnėms patalpoms puošti.
Žygimanto Augusto gobelenų rinkinys su gyvūnais peizažo fone yra unikalus XVI a. audimo meno istorijos reiškinys. Nors tokių gobelenų pasitaikė ir anksčiau, juose niekada nebuvo užfiksuota tokios išraiškingos, skaitlingos ir paremtos to meto naujausiomis žiniomis gyvūnų ir augalų įvairovės. Nepaprastas šuolis gamtos mokslų srityje buvo susijęs su Renesanso žmonių žavėjimusi didžiuoju gamtos teatru, kuris paveikė tiek mokslininkus, tiek menininkus, dokumentavusius fauną ir florą.
Žygimanto Augusto verdiūrose matoma novatoriškai bei realistiškai vaizduojamų augalų (įvairių rūšių medžių, vaisių ir gėlių), daugybės realių ir fantastinių gyvūnų (daugiau nei 200 rūšių) bei naujai suvokiamo peizažo sintezė. Meninė audinių kompozicija aprėpė visus augalų bei gyvūnų pasaulio elementus ir sukūrė nuostabią iliuzinę viziją. Dėl šios trimatės erdvinės vizijos, paremtos šviesa, modeliuojama giluma ir planų gradacija, Lenkijos ir Lietuvos valdovo verdiūrų peizažą galima laikyti proveržiu anuometinės tapybos istorijoje. Tuo šie darbai netgi pralenkia novatoriškiausius vadinamosios Frankentalio mokyklos atstovų – Rulanto Saverio ir Giliso van Koninkslo – kūrinius. Todėl nenuostabu, kad Žygimanto Augusto įspūdingos verdiūros taip pat buvo dažnai kartojamos per visą XVII amžių.
Valdovo verdiūrose matomi augalų ir gyvūnų atvaizdai, tuometinių meno ir mokslo pasiekimų faunos ir floros srityje dermės pavyzdys, buvo įkvėpti įvairių šaltinių ir yra kelių kartų piešėjų bei tapytojų studijų rezultatas. Tų menininkų indėlį į gamtos žinių plėtrą sunku pervertinti, nes pieštinė dokumentacija visuomet buvo mokslo tyrimų proceso dalis. Iš čia esančių rūšių galima atpažinti genialiojo Albrechto Diurerio piešinių, tokių, kaip garsusis „Zuikis“ ar „Pelėda“, fragmentus, taip pat virtuoziškai pavaizduotus vilkdalgio ar sinavado žiedus.
Greta aliuzijų į A. Diurerio motyvus, verdiūrose galima matyti ir jo mokytojo Martino Šonhauerio piešinių atkartojimų. Grakštūs elniai ir stirnos nukelia į ankstesnius laikus – tokie modeliai buvo būdingi XIV – XV a. garsių Lombardijos dailininkų Antonijaus Pizanelo bei Džovanio de Grasio aplinkai. Verdiūrų kūrėjai įkvėpimo sėmėsi ir iš XVI a. spausdintų šveicarų gamtininko Konrado Gesnerio ir prancūzų gydytojo Pjero Belono knygų, taip pat iš botanikų Remberto Dodenso ir Leonardo Fuchso darbų.
Manoma, kad Žygimanto Augusto verdiūrų kartonų autorius buvo garsių flamandų dailininkų Piterio Kukės van Alsto ir Michilio I Koksio aplinkos menininkas arba jų grupė. Tai galėjo būti Žanas II Tonsas arba Gijomas Tonsas. Verdiūras audė Jano van Tigemo dirbtuvės (jos veikė apie 1535 – 1573 metus), o galbūt ir Franso Gitelso manufaktūros (minimos 1561 – 1581 metais).
Vilniaus parodoje iš keturiasdešimt keturių išlikusių Žygimanto Augusto verdiūrų rodoma net dešimt audinių, sukabintų dviejose salėse, iš dalies atkartojant istorinę verdiūrų komponavimo interjere tradiciją. Čia galima pamatyti visų formatų verdiūras, kuriose pavaizduoti realūs ir fantastiniai gyvūnai, taip pat itin įspūdingos augalų kompozicijos.
Autoriaus nuotraukos
