Aprodydama Rokiškio dvaro rūmus, jų grožybes, istorinio paveldo elementus, guvi gidė netruko atvesti atvykėlius prie erdvaus lango, už kurio atsiveria vaizdas į erdvųjį šių rūmų parką, jame dar kiek užsilikusi vadinamąjį gamtinį paveldą, kurį puoselėjo šių rūmų buvę šeimininkai. Jie 1797 m. užveisė sodą. Už rūmų 1797 m. įkurtas 16 ha parkas, šalia įrengtas tvenkinys ir pradėtas kurti zoologijos sodas.
Beje, pirmą kartą Rokiškio dvaras paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje dėl girios kirtimo. XVI a. Žygimantas Senasis dvarą padovanojo kunigaikščiams Krošinskiams. Senieji mediniai dvaro rūmai neišliko. Jie stovėję dešinėje tvenkinio pusėje, kur dabar stovi dvaro bravoro pastatas.
Gidė aiškino, jog šalia dvaro ansamblio buvo formuojamas keturkampis parkas. Jis turėjęs dar labiau paryškinti klasicistinį dvaro ir šalia jo esančio miestelio išplanavimą. Parke buvo suplanuotos tiesios, plačios alėjos, geometriškai dalijančios visą teritoriją, o prieš centrinius rūmus paliktas erdvus stačiakampis plotas, kuriame įrengta ovalo formos veja, aplink kurią – apvažiavimas.
„Rokiškio dvaro parkas tiesiog klestėjo, t.y. buvo kur kas puošnesnis ir įvairesnis nei dabar.
Rokiškio dvarą paveldėjus grafo Ignoto Tyzenhauzo sūnui Konstantinui (1762–1873), prasidėjo tikras parko aukso amžius. Pasaulinio garso mokslininkas, gamtininkas ir ornitologas grafas K. Tyzenhauzas savo mokslinei veiklai vystyti parke įrengė net gamtos tyrimų laboratoriją, įkūrė šiltnamius, kuriuose augo daugybė šiltųjų ir subtropinių kraštų augalų.
Parke buvo iškasti grioviai, kuriais vanduo nutekėdavo į sodo kanalą parko viduryje. Per griovius buvo nutiesta net 15 rąstinių tiltelių, išpuoselėta 13 gėlių klombų, o prie Laukupio upelio užveistas vaismedžių sodas. Praplatinus upelio vagą, iškastas tvenkinys ir užveista įvairių žuvų.
Prie rūmų esančiame botanikos sode grafas K. Tyzenhauzas augino 63 rūšis įvairių augalų. Čia augo kelių rūšių obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, agrastai, braškės, alyvos, balzaminiai piramidiniai, itališki ir Sibiro topoliai, kaštonai. Žiemos soduose auginti bananai, ananasai, laurai, granatai, figmedžiai, citrinmedžiai, apelsinmedžiai, muskatas, mirtos, rododendrai, magnolijos, kiparisai, rožės, kaktusai, kanai, alojos, kinrožės, jazminai, hortenzijos ir daugybė kitų augalų. Šiltnamiuose po stiklu vešėjo persikai, abrikosai, baltosios ir mėlynosios vynuogės, juodosios ir baltosios vyšnios”, – pasakojo gidė.
Pasak jos, šeimininkai grafai Tyzenhauzai pasirūpino, kad čia atsirastų tiesiog botanikos sodai su rečiausiais augalais, kad būtų šildomos oranžerijos, net mokslinių tyrimų laboratorijos, neminint jau gėlynų, vejų, klombų, tvenkinių.
„Būta net ir zoologijos sodo, kuris senuose planuose pažymėtas kaip žvėrynas“, – pasakojo gidė. – O kas pirma buvo: dvaras ar bažnyčia? Be abejo – dvaras (kartu su parku), kuris ir formavo Rokiškio miesto ašį.“
Gidė dar kartą priminė, jog iš buvusio grožio liko tik jo pėdsakai (apie tai liudytų išlikę rašytiniai šaltiniai). Dar yra viena kita eglė, esama ąžuolų, uosių, europinių maumedžių. Esama išlikusių ir senųjų vaismedžių.
Gidė pridūrė, jog grafas Konstantinas Tyzenhauzas norėjo, kad Lietuvos dvaruose augtų ne tik tradiciniai medžiai bei vaismedžiai, todėl Rokiškio parke įrengtose mokslinių tyrimų laboratorijose eksperimentavo su šiltųjų kraštų augalais. Pasitvirtinus eksperimentams Rokiškyje, šiltųjų kraštų augalai, pasodinti vazonuose, iškeliaudavo į kitus dvarus. Vien vazonų su ananasais užfiksuota 215.
Grafui Konstantinui Tyzenhauzui baigus gyvenimiškąją kelionę, moksliniai tyrimai Rokiškio parke baigėsi, tačiau gražus parkas, žiemos sodas, stipri daržininkystė išliko. Grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pžezdzeckienė (1827–1890) sodinukus pardavinėjo ne vien aplinkiniams dvarams, bet ir siųsdavo juos į Vilnių, Varšuvą ir gaudavo nemažų pajamų.
Autoriaus nuotraukos
