Nuo Vilniuje gyvenančios tautodailininkės Nijolės Jurėnienės įvairiausių kūrybos darbų – meniškų karpinių, kurių daugelis yra tiesiog žiūrovus užburiantys paveikslai, kitų įvairių įvairiausių, taip pat ir skutinėjimo, taigi pačiu sunkiausiu, būdu sukurtų velykinių margučių – parodų lankytojai ilgai negali atsitraukti.
Tų darbų darbelių yra tiek daug, kad tikslaus skaičiaus nežino nė pati autorė. Juk tai keleto dešimtmečių triūsas. Be to, didžioji darbų dalis pasklido po žmones ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių… Beje, sekasi menininkei kurti įvairius vaizdus ir akvarelės būdu.
Visa N. Jurėnienės kūryba – glaudžiai susijusi su gamta – augalais bei gyvūnais, ypač paukšteliais. Kaip tik paukščio motyvas tautodailininkės darbuose, ypač karpiniuose, yra bene pats svarbiausias kūrybinis akcentas.
Išgelbėjo sparnuotąjį pamestinuką
Gyvoji gamta Nijolei nuo vaikystės buvo ta aplinka, kurioje ji jautėsi geriausiai. Vaikščiodama po pievas, laukus rinko gražiausius žolynus, išmoko pažinti daugybę augalų ir gyvūnų, žavėjosi žydinčiomis laukų gėlėmis, drugeliais, paukščiais. Vėliau tai labai pravertė renkant gamtines medžiagas įvairiems darbeliams. Be to, paukščiai tiesiog dažnai tapdavo lyg ir savotiškais modeliais, iš šiaudelių, gėlių žiedlapių, kitų džiovintų augalų kuriant įvairiausius vaizdus, sudėtingus karpinius.
O neseniai menininkė patyrė nepaprastų įspūdžių globodama turbūt iš lizdo iškritusį čiurliuką. Pastebėjo vargšą gyvūnėlį, kai jis kepurnėjosi vienoje vietoje, šokčiojo silpnomis kojytėmis gal mėgindamas pakilti ir skristi. Bet kur tau!.. Net suaugęs, visai sveikas čiurlys juk neįstengia pašokti į orą, kad galėtų laisvai suplasnoti sparnais, nes tik taip įmanoma pradėti skristi. Šio paukščio kojos apskritai silpnos, jomis pakankamo skrydžiui šuolio nepavyksta atlikti.
Taigi čiurlys ir netūpia ant žemės, o leidžiasi tik į medį, ant pastato stogo ir kitur, iš kur tiesiog krinta žemyn ir vėl ima skristi. N. Jurėnienė gali paliudyti: ornitologų nuomonė, jog čiurlys tampa miesto paukščiu, yra visai pagrįsta. Juk ir tą vargšą sparnuotį aptiko, galima sakyti, greta savo namų, Vilniaus senamiestyje. Čiurliukas blaškėsi ant grindinio, nesėkmingai mėgindamas pakilti į orą, tad parsinešė jį namo ir ėmė globoti. Paukštelis ypač mėgo šviežią varškę, greitai augo, tvirtėjo ir labai susidraugavo su šeimininke. Jį buvo galima tiesiog pridėti prie krūtinės ir taip įsikibusį į drabužį nešiotis kaip gyvą papuošalą!.. Net atrodė gaila paskui jau visai sutvirtėjusį ir galintį normaliai skraidyti, paleisti laisvėn, t.y. į didelį pusiau uždarą kiemą. Na, o mieste čiurlys greitai randa kur apsistoti: pastatų pakraigėse ar kitur esama nemaža plyšių, kurie puikiausiai tinka šių simpatiškų ir žmogui labai draugiškų paukštelių buveinėms.
Čiurliukas pasiūlė naujų kūrybinių idėjų?!.
Kai pamačiau N. Jurėnienės naujausius dailės darbus, man iš karto kilo mintis, kad prie jų tam tikra dalimi prisidėjo ir tas tautodailininkės globotinis – jaukusis čiurliukas. Štai ir labai sudėtinguose karpiniuose pavaizduoti paukščiai – ypač iš sparnų formos – tarsi primena šio plunksnuočio figūrą… Kai išsakiau tą spėlionę, autorė patvirtino, kad kiekvienas ilgai stebėtas paukštis vienaip ar kitaip turėjo poveikį kuriant karpinius, aplikacijas, kurių vaizdai sudaryti iš medžių, kitų augalų, su įsiterpusiomis paukščių figūromis. Ne išimtis, aišku, ir nuo benamių kačių išgelbėtas, užaugintas čiurliukas. Taigi reikia tikėtis, kad šio paukštelio motyvas dar labiau išryškės menininkės artimiausios ateities kūriniuose. Juk čiurlio figūros siluetas toks savitas, įsimenantis…
O kitus paukščius stebėti N. Jurėnienė turi daugybę progų. Jai priklausančiame žemės sklype, kuris yra gana netoli nuo Vilniaus, auga įvairių medžių, esama net šiek tiek miško, tad toje tylioje, ramioje vietoje gyvena visokiausių sparnuočių bei žvėrelių. Buvo kilusių minčių ten pasistatyti kokį namą ir bent jau per šiltąjį metų sezoną pagyventi, tuo labiau, kad tokioje aplinkoje – ir kūrybai sąlygos bene būtų palankesnės.
O kai prieš gerą dešimtmetį, ar gal net anksčiau, Lietuvoje pradėjo populiarėti visokių ekologiškų gyvenamųjų namų idėja, atsirado entuziastų, kurie ryžosi statytis būstus iš molio ar molio ir šiaudų mišinio. Tokį namą, aišku, susilipdyti nebrangu, nes pačios medžiagos pigios, be to, nebūtina samdytis statybininkus, beveik visus darbus galima atlikti savininko šeimos narių jėgomis.
Tad apie tai kurį laiką mąstė ir N. Jurėnienė, bet paaiškėjo, kad tam tikslui reikia daug laiko, taigi jo mažai liktų kūrybai.
Vieta naujajai sodybai stebėtinai tiktų – tikra natūralios gamtos salelė. Be to, tame sklype kadaise, matyt, būta dvarvietės, nes bekasant žemę aptinkama įvairių radinių, kurie galėtų sudominti ir archeologus, pavyzdžiui, senovinių koklių. Kai kurių žinovų nuomone, jie turėtų siekti praėjusio tūkstantmečio šešioliktą amžių.
Tačiau tautodailininkei svarbiausia, kad toje aplinkoje galima ramiai pailsėti, rinkti naujiems darbams tinkamus žolynus, stebėti įvairius gyvūnus, ypač paukščius, ir taip tiesiai iš gamtos aruodo semtis naujų idėjų, apmąstyti kylančius kūrybinius sumanymus. O juos įgyvendinti galima ir mieste, savame bute, pro kurio langą dažnai tenka pamatyti praskrendant paskutiniu metu labiausiai pamėgtą paukštį – čiurlį.
Ir sparnuočiui grakščiai prašaunant virš mūrinių pastatų apsupto kiemo, kaskart smarkiau suplaka širdis ir ateina mintis: „Gal tai tas pats – mano puikusis augintinis?..“
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
