Viskas, ką pavadiname žodžiu šaltinis kažką savyje neša – vandenį, žinią, ar dar kažką – privalo nunešti nuo vieno taško iki kito. Gamtoje šaltinis paprastai išteka iš žemės gelmių ir įteka į didesnį upelį, upę, ežerą – atplukdo ten savo vandenis. Bet gali būti ir kitaip – smėlynuose šaltiniui ne visuomet pavyksta savo vandenis plukdyti virš žemės paviršiaus, kartais tenka vėl grįžti į požemį, iš kur šaltiniai ir atsiranda.
Štai ir smėlingoje Dzūkijoje kai kurie šaltiniai tekėdami, garmėdami nepasiekia kitų paviršinių vandens telkinių, o būna priversti vėl panirti, tiesiog susigerti į labai laidžius smėlynų klodus.
Panyrančių į žemės gelmes šaltinių Dzūkijos nacionaliniame parke galima pamatyti keliose vietovėse. Viena jų – Panaros ir Dubaklonio kaimų apylinkės.
Panaros kaimo, esančio prie Nemuno, pavadinimas kilęs iš žodžių „panerti, panyra“. Tad kas gi čia paneria?.. O paneria prie Panaros jau minėti šaltiniai. Prie Panaros ir Dubaklonio kaimų dabar yra trys panyrantys šaltiniai. Jie išteka Nemuno slėnio viršutiniuose šlaituose (viršutinėse terasose – tolokai nuo upės), tačiau tekėdami Nemuno link tiesiogiai jo nepasiekia, o susigeria į smėlingą gruntą. Visgi jų vandenys vėl išnyra iš žemės gelmių į paviršių jau arčiau Nemuno, šaltiniai šlaituose vėl išteka į paviršių.
Ir įdomiausias iš visų čia turbūt yra šaltinis, kurį Dubaklonio žmonės vadina Ravu arba Baryno ravu. Šio upeliuko ištakos yra 2 km nuo Nemuno kairiojo kranto. Tekėdamas žemyn upeliukas, likus apie 500-600 m iki Nemuno, dažniausiai išdžiūsta, o tame pačiame slėnyje 300-330 m atstumu nuo Nemuno vanduo vėl išteka į paviršių. Vanduo čia pamažu išnyra į paviršių sausos vagos dugne.
Tirpstant sniegui pavasarinių polaidžių metu vanduo Baryno rave visgi bėga visa vaga Nemuno link (būna daug, kad visas nespėja susigerti į smėlingą dugną). Vėliau, baigiantis pavasariui ar atėjus vasarai, dalis vagos vidurupyje vėl lieka sausa. Ir taip kartojasi metai iš metų. Bet šio šaltinio išdžiūvimo (arba panėrimo) ir vieta, ir laikas kiekvieną kartą būna skirtingi. Antai sausringą 2018 metų vidurvasarį šaltinis, rodos, turėjo greitai pranykti, o tekėjo ištisine vaga Nemuno link iki rugpjūčio pradžios, nes gruntiniai vandenys dar 2018 metų žiemą bei pavasarį buvo gausiai papildyti ir net per sausrą šaltinis nepristigo vandens. Tik vasaros gale ištisinė vaga „nutrūko“. Vanduo Nemuno link vėl nukeliavo požemiu…
Turbūt galima teigti, jog šio ir kitų šaltinių panėrimas, tolimesnis naujas išnirimas yra savotiškas gamtos kompromisas – panerti ir vėl išnirti toliau, o ne išgaruoti…
Gintauto Kibirkščio nuotraukos
