Labanoro nykštukų mokykloje buvo didelis sujudimas. Mokyklos kiemas mirgėjo nuo šventiškais, įvairiaspalviais švarkeliais ir kepurėlėmis pasipuošusių įvairaus amžiaus nykštukų. Jie atrodė labai gražiai –rimti, orūs, tačiau švelniai besišypsantys ir linksmai žvelgiantys į vienas kitą. Į viršų smailėjančios kepurėlės kaip visada buvo su bumbuliukais, o prie bumbuliukų buvo prisegti maloniai skambantys varpeliai. Medžiams ošiant, varpelių skambėjimas plaukė per girią kaip paukštelių čiulbėjimas. O jeigu pažiūrėsite į šį Labanoro girios nykštukų būrį šiek tiek iš toliau, tai matysite, kaip jie šen bei ten vaikščioja, vienas kitam dailiomis kepurėlėmis linkčioja, sustoja, pasišneka, vėl juda į vieną ar kitą pusę, tai jums gali atrodyti, kad vėjas švelniai supa margaspalvį gėlių gojelį.
Bet neapsirikite, šį kartą čia ne gėlių gojelis, o tik Labanoro girios nykštukų susibūrimas švęsti didelę šventę – mokslo metų pabaigą. Mažieji nykštukėliai, kaip ir žmonių vaikai, džiaugėsi ateinančiomis atostogomis, būsimu laisvu ir laimingu gyvenimu girioje visą ilgą, ilgą vasarą. Todėl jie dūko, siautė, kaip tik išmanė. Kol nykštukas mokytojas Mokas dar nepaskelbė šventės pradžios, jie linksmai žaidė, kūrė vasaros planus ir jautė, kaip jų mažos širdelės prisipildo džiaugsmo ir vasaros nuotykių laukimo. Tik pagalvokite! Visus tris mėnesius bus vien tik džiaugsmai, vien tik linksmybės, vilios šilti ežerų vandenys, prisirpusių žemuogių laukymės, o kur dar grybų karalystė, vėliau – riešutynų šlaitai. O kur dar jaukūs vakarai prie laužo, dainos ir skanios vakarienės. Viską sunku būtų ir išvardinti, kas sukosi nykštukėlių galvelėse, pamiršusiose praėjusios vasaros nelaimes, išgąstis ir liūdnus nutikimus. Mokslo metais nykštukėliai stengėsi būti stropūs mokiniai, nes suprato, kad nykštukas mokytojas Mokas moko juos svarbių ir gyvenimui girioje reikalingų dalykų. Kai kurie šiek tiek pavydėjo čia pat siaučiantiems mokytojo vaikams, žvaliems keturiems nykštukėliams, kurie bet kada, bet kokiai bėdai ištikus, visada galės kreiptis į savo tėtį, nykštuką mokytoją Moką, sulaukiant naudingų patarimų. Kitiems teks pasikliauti savimi, savo jėgomis, jeigu šalia nebus amžinai ūkio ir girios reikalais užimtų tėvų. Bet ką čia galvoti apie bėdas, kai šviečia saulė, kai prieš akis ilgoji vasara, o širdelės sklidinos džiaugsmo – prasideda nuostabiausias atostogų metas.
Žiūrėdamas į savo žaidžiančius mokinius nykštukėlius, apie praėjusių vasarų nutikimus galvojo nykštukas mokytojas Mokas ir pats sau sakė: „Duok Dieve, kad ši vasara būtų ramesnė, kad nors kiek būtų panaši į kažkada turėtas ramias, auksines dienas“. Bet ar vasara bus tokia, kokios tikimės? Kažin… Šitiek žmonių ir jų piktų šunų plūsta į girią. Negali sakyti, kad visi jie girioje elgiasi tik blogai. Tikrai negali. Dalis jų yra rūpestingi girios draugai, bet kiti… Ne, ne, gerais jų nepavadinsi. Pernykščiai įvykiai ar dar ankstesnių vasarų ir rudenų nutikimai sako visai ką kita. Tik nykštukai girdėjo, kaip dejavo mažo kalibro kulkomis suvarpytos paežerės pušys, kaip dideliais lašais ritosi jų ašaros ir sakų upeliais krito ant žemės. Net šiurpas nukrečia apie tai pagalvojus. Mat tada šaudydami į pušis „linksminosi“ prie nykštukų ežero su prašmatniomis mašinomis atburzgę poilsiautojai. Šaudė lyg ir į taikinį, bet kulkos lėkė kur pakliuvo, į visas puses, nes šaudytojai buvo įkaušę, svirduliuojantys. Viena kulka vos nekliudė paties mokytojo, grįžtančio iš Labanoro miestelio namo.
„Gal teks dar kartą apie tai priminti vaikams, kad visi būtų atsargesni ir laikytųsi kuo toliau nuo tokių vasarotojų“, – mąstė mokytojas. Ir pats sau mintyse dar dėstė žodžius: „Šiandien šventė ir nedrumsime jos liūdnais dalykais. Tegul nykštukėlių atmintyje mokslo metų pabaigos šventė lieka šviesi, džiugi ir viltinga. Pradėsime kalbėti apie rimtus dalykus rytoj, kai susirinksime ruoštis tradicinei mokslo metų pabaigos kelionei per girią. Keliausime tris dienas, tai turėsime pasikalbėjimams ir pamokymams pakankamai laiko. Visko gyvenime nutinka, tik nereikia išsigąsti, nusiminti. Bet kokio įvykio metu visada reikia ieškoti geriausios išeities. Ir ta išeitis dažniausiai būna čia pat.“
Nykštukas mokytojas Mokas staigiai į viršų pakėlė ranką. Joje smagiai suskambo mokyklos varpelis. Visi susirinkusieji Labanoro nykštukai ir jų vaikai nykštukėliai nuščiuvo, nutilo, atsigręžė į mokytoją. Kartu susibūrę aplink klausėsi varpelio skambėjimo, reiškiančio šventės pradžią ir tikrąją mokslo metų pabaigą. Buvo jaudinančiai iškilminga, puiku, jog daugelio susirinkusių nykštukų akyse pasirodė ašaros. Graudu jiems buvo dėl to, kad varpelio skambėjimas priminė kažkada išgyventas jų pačių mokslo metų pabaigos šventes. Visa tai matė mokytojas nykštukas Mokas ir dar smagiau tilindžiavo varpeliu. Paskui sveikino susirinkusius su švente ir uždainavo dainą, kurią greitai, kaip ir kasmet, traukė visi kartu.
Ne, ne nereikia ašarų, jau sugrįžo girion vasara.
Vėl saulutės šildomi nardysime vandeny.
Ne, ne nereikia ašarų, jau sugrįžo girion vasara.
Ir uogeles rinkdami mes dainuosime visi, –
Būk sveika mieloji vasara, tu graži, tyra lyg ašara.
Tu mūsų laužų ugny, tu mūsų visų širdy.
Ne, ne nereikia ašarų, jau sugrįžo girion vasara.
Ir iš girių glūdumos aidas dainą atkartos.
Ir iš girių glūdumos aidas dainą atkartos –
Ne, ne nereikia ašarų, jau sugrįžo girion vasara.
Smagu buvo visiems dainuoti kartu, todėl ilgai tą dieną netilo dainos, žaidimai, kalbos ir padėkos žodžiai nykštukui mokytojui Mokui. Labanoro nykštukai, nykštukėlių tėvai, dėkojo mokytojui už jo gerą darbą, už tai, kad jų vaikams jis buvo kantrus, atlaidus, bet kartu ir griežtas, kai to reikėdavo. Dėkojo mokytojui ir patys mokiniai nykštukėliai už jo jautrią širdį, už žinias ir rūpinimąsi jais per visus mokslo metus. Jie mylėjo savo mokytoją, nes visada jautė, kad jis yra nuoširdus, teisingas, vertindamas žinias ir poelgius.
Atsisveikinant nykštukas mokytojas Mokas priminė savo mokiniams: „Nepamirškite, kai tik pasibaigs dažni lietūs, eisime į tradicinį trijų dienų mokslo metų pabaigos žygį per girią. Jūs puikiai žinote, ką būtinai reikia pasiimti į kelionę. Tačiau, kad ko nors svarbaus nepamirštute, paruošiau kiekvienam priminimą. Čia, ant beržo tošies, surašyta viskas, ką reikia pasiimti ir ko gali jums prireikti kelyje. Rytoj susirinkę mokykloje dar kartą viską aptarsime, patikslinsime“.
„Ačiū, mokytojau“, – mojavo mokytojui nykštukėliai.
Staiga nykštukas Labas pasakė:
„Vaje, vos nepamiršau! Mokytojau Mokai ir visi bičiuliai, kaimynai, grįždamas vakar iš Juodosios daubos buvau sutikęs voveraitę, kuri gyveno senojo Stuobrio pastogėje. Ji pasidžiaugė gausia savo šeimyna ir kartu pasiskundė, jog sunku jai yra visus išmaitinti. Kai nebeliko Stuobrio namų, jos ir genio šeimynas priglaudė po savo stogu senojo Stuobrio brolis Alksniauoksis. Jis toks pat geraširdis, kaip ir senasis Stuobris. Todėl jo didelis namas su daugybe kambarėlių apvaliais langeliais visada pilnas gyventojų, įvairių paukščių, žvėrelių. Ypač jų padaugėjo po gerojo Stuobrio žūties, bet voveraitės šeimyna ten vienintelė. Alksniauoksis gyvena anapus ežero, gana toli nuo čia, todėl voveraitė pas mus ir neapsilanko. Visi kaimynai gerai tarpusavyje sutaria, tačiau voveraitei niekuo negali padėti, nes jų maistas kitoks, o voveraitei reikia riešutų, džiovintų grybų. Vargšelė atrodė labai suvargusi. Kai sunkios žmonių mašinos sugriovė senojo Stuobrio namus, ji nespėjo išgelbėti nė saujelės riešutų iš savo aruodėlio. Viskas pražuvo, o naujas riešutų derlius dar bus ne greitai. Ką daryti, kuo maitinti vaikelius, voveraitė visai nežino. Aš jai pasiūliau savo riešutus kiek tik turėjau kišenėje. Gaila, jų buvo tiek nedaug. Užteks voveraitei tik dienai kitai“.
„Mes turime riešutų, – sušuko nykštuko Dumčiaus sūnus Sukutis, – turime namuose dar beveik pilną kraitelę!“
„Ir mes dar turime, ir mes, jau nebe daug, bet dar turime, – šaukė vienas per kitą nykštukai ir jų vaikai nykštukėliai, – atiduosime visus, kad tik voveriukai būtų sotūs. Jie gal tokie pat mieli kaip ir pernykščiai jų broliai“.
Nurimę visi sutarė: eidami į žygį pasiims riešutus, kiek kas jų turi, susidės į savo kuprinėles, o keliaudami užsuks į gerojo Alksniauoksio namus ir padovanos riešutus voveraitės šeimynai. Kai subers riešutus voveraitė į savo aruodėlį, jis bus, ko gero, pilnutėlis. Tai bus džiaugsmo jos mažyliams. Iki naujojo derliaus jiems tikrai turėtų užtekti.
Kiek pagalvojęs nykštukas mokytojas Mokas pasakė: „Voveraitės šeimynai pagalbos reikia skubiai, tai geriausių kelionei orų nebelauksime, žygio neatidėliosime. Rytoj susirinkę viską aptarsime, o poryt iš pat ankstyvo ryto ir iškeliausime. Ruoškitės kelionei taip, kaip surašyta jums duotose beržo tošyse. O jei keliaujant koks lietutis ir nulis, tai nieko tokio, nesutirpsime, ne cukriniai esame. Girioje gyvendami prie audrų ir lietaus esame pripratę.“
„Tikrai, mokytojau, – džiaugsmingai atsiliepė nykštukėliai, – keliaukime kuo greičiau, o jei po lietaus saulutė pasirodys, tai ir vaivorykštę virš girios pamatysime. Bus labai gražu“.
Pagaliau Labanoro nykštukai ir jų vaikai nykštukėliai, atsisveikinę su mokytoju Moku, išsiskirstė kas sau. Vieni nuėjo kairiuoju keliuku, kiti – į dešinę, o dar kiti pasuko takeliu per kalnelį savo namučių link. Beeidami kalbėjosi apie būsimą žygį per girią.
„Labas rytas, mokytojau!“ – sveikinosi kitą rytą nykštukėliai, sparčiai žengdami į mokyklos kiemą.
„Ne kokios naujienos, mokytojau! – kalbėjo kitas. – Aš buvau didžiajame kaime ir mačiau, kaip kregždutės iš savo lizdelių skrido ne tiesiai į padangę, bet sklendė pačia pažeme. Greičiausiai todėl, kad prieš lietų visi mašalėliai, kuriuos jos neša savo kregdžiukams, laikosi visai žemai. O užvakar kregždutės medžiojo labai aukštai“.
„Taip, mielieji nykštukėliai, malonu, kad nepamiršote pamokos, kurios metu mokėmės apie kregždučių gyvenimą, – sakė mokytojas nykštukas Mokas. – Kai tik kregždės pradeda skraidyti ir medžioti aukštai, tai bus pats tikriausias ženklas, kad orai taisosi, bus daugiau saulės, bus daugiau giedros. Šį kartą gali taip nebūti. Bet mums, girios gyventojams, bet koks oras yra geras“.
„Žinoma, mokytojau?“– pritarė trečias.
„Kaip gerai, kad keliausime visai netrukus“, – džiaugėsi kitas, rodydamas mokytojui, kiek daug voveraitėms skirtų riešutų jis jau turi savo kišenėse.
„Tikrai, žygio atidėti ilgam negalima,“ – atsakė mokytojas nykštukas Mokas. Vargšelė voveraitė su savo voveriukais tikriausiai visai jau nebeturi maisto, reikia kuo greičiau ją aplankyti. Todėl žygį pradėkime rytoj iš pat ryto. Tikėkimės, kad didelių audrų nebus, o maži lietūs mūsų negąsdina. Be to, turiu jums pasiūlymą, – toliau kalbėjo nykštukas mokytojas Mokas. – Eidamas vakar namo pagalvojau, kad per keletą metų mes esame ėję per girią į pietus, į rytus, į šiaurę ir į vakarus, bet niekada nesame apėję aplinkui savo gimtąjį ežerą ir vėl sugrįžę į savo pakrantę. Žinoma, atskiromis pakrančių atkarpėlėmis esame vaikščioję nes čia netoli gyvename, bet aplink visą visutėlį nesame ėję nei karto. O tokiam žygiui kaip tik reikia trijų dienų. Be to, apeidami ežerą iš kairės pusės greičiausiai prieisime Alksniauoksį su voveraitės šeimyna“.
„Tikrai puiki mintis, mokytojau!“ – choru sušuko nykštukėliai.
„Oi, kokių pelkučių pakeliui rasime! Kai kur bus dumblelio iki kakliuko! Žinau, tėtis pasakojo, – džiugiai atitarė nykštukėlis Sukutis, – tai bent pasipliuškensime. Manau, kad bus ir mums taip, kaip ir jam vieną kartą buvo“.
„Pasistengsime elgtis tinkamai, aplenksime akivarus ir kitas pavojingas vietas, – pasakė nykštukas mokytojas Mokas, pasitaisydamas ant nosies akinius. – Pasimokysime pažinti pelkučių gyvenimą ir netrukdyti be reikalo jų gyventojams. Aplankę Alksniauoksio namus, kuriuose gyvena voveraitės šeimyna, vėl grįšime prie ežero ir tęsime kelionę tolyn pakrantėmis. Žinoma, jų bus visokių. Pamatysime įvairias žmonių įrengtas stovyklavietes, perbrisime ir pelkutes, upelį, eisime smėlėtais keliukais ir takais, stebėdami augalus, gyvūnėlius. Mokysimės pažinti visus, kokius tik sutiksime savo kelyje.“
Tinkamai aptarę būsimos kelionės reikalus, dar kartą prižadėjo mokytojui nepamiršti pasiimti kirvuką. Paruošti laužui malkas be jo būtų tikras vargas. Dar blogiau būtų, jei žygyje pritrūktų degtukų, juk titnaginio skiltuvo ugniai įžiebti jau ir Labanoro nykštukai nebesinešioja. Tad buvo pažadėta pasiimti Stirniuose pirktų degtukų, katilėlį Labanoro nykštukų košei virti, kitų žygiui būtinų daiktų. Susitikti rytojaus dieną buvo sutarta Vilko ilčių alėjos gale. Nuo ten nykštukėliai su savo mokytoju pradės savo mokslo metų pabaigos didįjį žygį. Nuo Vilko ilčių alėjos galo yra pats trumpiausias takas, vedantis į ežero pakrantę.
Po pasitarimo visi nykštukėliai išsiskirstė ruoštis kelionei. Ėjo smagūs, laukdami būsimo žygio ir jo nuotykių. Linksmi nykštukėliai galvojo, kad ruoša bus greita, nes viskas, kas mokytojo buvo surašyta beržo tošyse, jau vakar sudėta į kuprinėles. Kai kam belikę susikrauti tik maisto atsargas ir vieną kitą pamirštą smulkmeną.
Pirmos žygio dienos rytas išaušo gražus, saulėtas. Buvo smagu žengti ežero pakrantės takeliu, klausytis paukščių čiulbėjimo, žiūrėti į skraidančius drugelius, į pušų ir savo atspindžius žydrame, ramiame, dar ribuliuojančiame ežero vandenyje.
„Oi, kaip noriu išsimaudyti! – sušuko nykštukėlis Sukutis. Jam pritarė ir kiti.
Bet mokytojas nykštukas Mokas pasakė: „Jau visai netoli Alksniauoksio namai. Atiduosime riešutus voveraitės šeimynai, šiek tiek ten pailsėsime, pasisvečiuosime, o po to grįšime prie ežero ir tęsime savo žygį. Kai pereisime Spanguolinę pelkutę, rasime smėlėtą pakrantę su puikią vietele maudytis. Žmonės joje dažnai sustoja stovyklauti. Jei šį kartą stovykloje jų nebus, tai mes įsirengsime ten savo stovyklą ir liksime nakvoti. Įrengus stovyklą, galėsite maudytis kiek širdis geidžia“.
„Valio! – sušuko vienu balsu nykštukėliai, – tai bus gerumėlis!“
Buvo jau popietė, kai nykštukėliai priėjo Alksniauoksio namus. Jie mandagiai pasisveikino su šeimininku ir paklausė, ar voveraitė yra namuose.
„Sveiki, sveiki, – atsakė Alksniauoksis ir šūktelėjo: – Voveryt, voveryt, svečių sulaukėme, atbėk“.
Voveryte atbėgo su visu pulkeliu mažyčių voveriukų. Jie dar niekada nebuvo matę tiek nykštukėlių vienoje vietoje, o nykštukėliai džiaugėsi matydami tiek daug linksmų pūstauodegių, saulėje auksu švytinčiais kailinėliais.
„Žiūrėkite, ką mes jums atnešėme“, – sakė nykštukėliai ir, atrišę savo kuprinėles, traukė iš jų maišelius su riešutais. Tik aikščiojo iš nustebimo voveraitė ir jos voveriukai, matydami, kiek gėrybių byra į tuščią jų aruodėlį. Sunku apsakyti, kokiu džiaugsmu ir dėkingumu spindėjo visų jų akys. Alksniauoksis irgi džiaugėsi matydamas, kokie dosnūs yra nykštukėliai ir jų mokytojas, kokia laiminga jaučiasi voveraitės šeimyna. Dabar jau tikrai jie be didelio vargo galės gyventi iki naujojo riešutų derliaus.
„Ei, tuk-tuk, sveiki, – pasveikino svečius ir namiškius tik ką sugrįžęs genys, – ar matėt, koks juodas debesys slenka į girią. Grįžau namo, nes atrodo, kad bus didelė audra“.
„Oi, tikrai, likite sveiki, mums dar reikia pereiti pelkę iki stovyklavietės, kurioje ketiname įsikurti nakčiai“, – pasakė nykštukas mokytojas Mokas ir paragino nykštukėlius keliauti.
„Pasilikite čia, kol audra praeis, – kvietė Alksniauoksis ir voveraitė, – kelias jums dar ilgas, ar suspėsite?
„Ačiū už pakvietimą, bet eisime. Paskubėsime ir suspėsime“, – choru atsakė nykštukėliai ir pasileido visi nuo kalnelio ežero link.
Prie jo dar buvo ramu, nors didysis debesys virš pušų viršūnių atrodė lyg juodas kalnas. Visi skubėjo kiek tik galėjo. Kai priėjo į ežerą besiremiančios pelkės vidurį, audra su perkūnija ir gausiu lietumi užgriuvo keliauninkus visu smarkumu. Gal būtų jie ir spėję pereiti pelkę, kaip buvo ketinę, dar iki audros, bet ėjimas su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkesnis, nes nuo gausių pavasarinių lietų ir bebrų patvenkto nedidelio upelio pelkė buvo įmirkusi. Visi kiminai, visi žolių kupsteliai buvo lyg kempinės prisigėrusios vandens. Takelis, vedantis per pelkę, visada būnantis beveik sausas, dabar skendo vandenyje. Visi nykštukėliai ėjo slidinėdami, kapanojosi kaip galėjo, net vienas kitas, užkliuvęs už kokios šaknies, ir pargriūdavo. O jau tada purvelio tikrai buvo ne vienam iki kakliuko. Slystelėjęs pargriuvo ir nykštukas mokytojas Mokas. Krentant į šlapias samanas kažkur nukrito jo akiniai. Nepaisydami lietaus ir lyg čia pat, be pertraukos grūmojančios perkūnijos, visi nykštukėliai puolė ieškoti mokytojo akinių. Graibė ir maišė pelkės purvą, samanas, ieškojo kur tik galėjo, bet akinių kaip nėra taip nėra. Mokytojas labai nusiminė, nes be akinių ne kažin kiek toli tematė. Nusiminę, susigūžę į krūvelę, ligi paskutinio siūlelio šlapi nykštukėliai glaudėsi vienas prie kito,.
Kaip reikės surasti taką, kaip reikės pasiekti krantą? Beieškant praėjo kelios valandos, lietus nesiliovė, o perkūnija dar smarkiau trankėsi virš galvų. Jau buvo ne juokais baisu. Pradėjo temti. Tik staiga nykštukėlis Gudrutis jaunesnysis, vieno žaibo žybtelėjimo metu, pamatė, kad kažkas sublizgo įmintuose pelkės kiminuose.
„Kas tai, – pamanė jis, – gal tai mokytojo Moko akiniai“.
Pasitraukė nuo draugų ir ropomis nuslinko į sublizgusio daikto vietą. Pagraibęs ranka po sumirkusias samanas ištraukė nykštuko mokytojo Moko akinius.
„Valio!!!“, – sušuko visi, kai pamatė, ką rankoje laiko nykštutėlis Gudrutis jaunesnysis. Nusiminęs mokytojas labai graužėsi, kad nepasiėmė į kelionę atsarginių akinių. O reikėjo, nes niekada nežinai, kas gali nutikti ir kada tų atsarginių gali prireikti. Todėl ne iš karto išgirdo, dėl ko taip staiga pradėjo triukšmauti nykštukėliai. Supratęs, kad atsirado akiniai, nykštukas mokytojas Mokas pasijuto be galo laimingas.
„Ačiū, Gudruti jaunesnysis, už radinį“, – džiugiai pasakė ir apsidairęs suprato, kokia kryptimi reikia eiti, kad išeitų į norimą ežero pakrantę.
„Audra jau baigiasi, eiti jau nebepavojinga. Tai eisime į tą pusę,“ – pamojo ranka mokytojas. Visi vorele patraukė paskui jį, nurimę ir svajodami apie stovyklą, laužą, vakarienę. Netrukus šlapi bei purvini pasiekė pelkės pakraštį ir kietą ežero krantą. Stovyklavietėje žmonių nebuvo, bet kad jie buvo čia visai neseniai, liudijo visur paliktos šiukšlės, prišnerkšta laužavietė. Kai kurios šiukšlės buvo sukištos į maišus, tačiau vėjas juos vartė ir blaškė išverstas atliekas po visą stovyklą. Nykštukėliai žiūrėjo į visa tai netekę žado. Jie daug ko buvo jau matę girioje, bet šitokios netvarkos jiems dar neteko matyti.
„Ką darysime, mokytojau? – klausinėjo šlapi nykštukėliai, – šiukšlių tiek daug ir kai kurios tokios didelės. Negebėsime sutvarkyti. Mes tokie pavargę, tokie alkani ir šlapi“, – skundėsi nykštukėliai.
Mokytojas pagalvojo ir pasakė:
„Šį kartą netvarkysime, eisime iki kitos stovyklavietės, o rytoj nuspęsime ką daryti toliau. Tikrai, esame per daug pavargę, kad galėtume įveikti tokią betvarkę“.
Kitą stovyklavietę jie rado tvarkingą. Greitai lyg viksvų kupsteliai išdygo nykštukėlių palapinės, virš lauželio burbuliavo katiliukas su Labanoro nykštukų koše. Jau švariais veideliais ir sausais drabužėliais persivilkę nykštukėliai šildėsi aplink laužą, šnekučiavosi tyliai apie šios dienos nuotykius ir laukė vakarienės. Džiaugėsi, kad paklausė mokytojo ir jo patarimu atsarginius drabužėlius į kuprinėles susidėjo taip, kad joks lietus negalėtų jų sušlapinti. Drabužėliai išliko sausi. Dabar buvo gera jais apsivilkus, nes vakaras po lietaus vėsus, nors, atrodo, žadantis rytojui giedrą dieną.
Anksti rytą nykštukėliai atsikėlė linksmi ir žvalūs kaip visada. Vieni tvarkė nakvynės vietą, o kiti ruošė pusryčius. Nykštukėlis Sukutis pribėgo prie nykštuko mokytojo Moko ir paklausė:
„Mokytojau, kol pusryčiai bus paruošti, aš nubėgsiu į prišiukšlintąją stovyklavietę ir nufotografuosiu. Aš turiu tokių nuotraukų jau visą kolekciją. Parodysime ir kitiems, kokių niekadėjų būna mūsų girioje“.
„Bėk, tik ilgai neužtruk. Po pusryčių iš karto keliausime toliau, nes turime daug ką pamatyti ir daug ką nuveikti ir dar ta betvarke stovyklaviete teks pasirūpinti“.
Anapus kalvos keliuku nuburzgė galinga mašina. Praėjo visa valanda. Nykštukėliai jau buvo papusryčiavę, sutvarkę nakvynės vietą, vandeniu užlieję laužavietę, kad nė vienos žarijėlės neliktų, kuri, vėjui smarkiau pūstelėjus, galėtų uždegti pradžiūvusią miško paklotę. Beliko užsidėti tvarkingas kuprinėles ant pečių ir keliauti. Tačiau Sukučio kaip nėra taip nėra. Dar gerokai palaukę nykštukėliai pamatė atbėgantį Sukutį ir mojantį jiems savo kelionių dienoraščiu.
„Mokytojau, mokytojau, – šaukė bėgdamas, – mums nereikės grįžti ir tvarkyti tos stovyklavietės. Kai baigiau fotografuoti, atvažiavo didelė mašina ir keli vyrai. Jie labai piktai kalbėjo apie miško teršėjus. Sakė tokius žodžius, kokių aš dar nebuvau girdėjęs. Pasislėpiau už kelmo ir skubėjau visus užsirašyti, kad nepamirščiau, kad grįžęs namo žodyne pasitikrinčiau, ką jie reiškia. Du puslapius prisirašiau. O kai pradėjo rinkti šiukšles ir krauti jas į mašiną, tai antra tiek visokių įdomių, negirdėtų žodžių prisakė. Kalbėjo gana rūsčiai, ne viską supratau. Skubėjau ir tuos nesuprantamus žodžius užsirašyti. Tuoj, tuoj aš jums visus perskaitysiu, pamatysite, kiek čia visko užrašiau“.
Sukutis jau buvo atsivertęs savo kelionių dienoraštį ir ieškojo užrašytųjų žodžių pradžios, kai nykštukas mokytojas Mokas, žvilgtelėjęs į jo užrašus, pasakė: „Sukuti, žmonės daug visokių žodžių prisako, ypač būdami supykę. Ne viską, ką jie sako, reikia mums žinoti ir prisiminti, o prisiminus kartoti. Šiukšlės yra ne tik tai, ką matėme anoje stovyklavietėje. Šiukšlėmis gali būti ir žodžiai, kurie užima vietą mūsų mintyse ir ne taip lengva tokiomis šiukšlėmis atsikratyti. Spėju, kad tai, ką tu užsirašei, kaip tik ir yra tokie žodžiai-šiukšlės, nors juos sakydami tie vyrai ir labai gerą darbą darė“.
„Tai ką man dabar su tais žodžiais daryti? – išraudęs paklausė Sukutis. – Kol užsirašiau kai kuriuos ir įsiminiau, pavyzdžiui…“, – pradėjo sakyti Sukutis.
Bet mokytojas į nutraukė: „Pamiršk, Sukuti, ką girdėjęs, geriau šimtą kartų pakartok: gražus rytas, gražus rytas, gražus rytas… jeigu ir po to dar kokį negražų žodį prisiminsi, tai dar šimtą kartų pakartok tą patį: gražus rytas, gražus rytas, gražus rytas…“
Valandą keliavę nykštukėliai sustojo pailsėti ežero pakrantėje.
„Mokytojau, – nusiminęs pasakė nykštukėlis Sukutis, – gražus rytas man nepadeda. Jau tris šimtus kartų pakartojau, vis tiek pusė tų žodžių tūno mano galvoje. Gal išsimaudymas padės? Vienas, du, trys – aš tik pliumpt ir vandeny“.
Mokytojas žiojosi pasakyti, kad maudymosi vietą reikia gerai apžiūrėti, pasimatuoti gylį, kad staigiai šokti į ežerą yra nesaugu. Būtinai reikia pasižiūrėti, ar nėra pakrantėje įmestų į vandenį pavojingų daiktų ir tik tada įbristi, jokiu būdu nešokti, tačiau nespėjo. Sukutis pliumtelėjo į ežerą ir tą pačią akimirką susirietęs išgąstingai suriko: „Oi, oi, mano kojelė, mano kojelė!“. Pašoko išsigandę nykštukėliai ir su mokytoju puolė gelbėti Sukutį. Pakėlę vandenyje pritūpusį Sukutį, jie nunešė jį į krantą. Visi matė, kaip iš jo dešiniosios kojelės pėdos gausiai tekėjo kraujas, žiojėjo gili, stiklo šukės padaryta, žaizda. Tvarstydamas Sukučio kojelę mokytojas galvojo: „Ką daryti? Šiandien keliauti toliau Sukutis negalės, o namai dar toli. Esame tik pusiaukelėje. Reikia, kad bent kiek Sukučio kojelė sugytų“.
Dar kiek pagalvojęs nykštukas mokytojas Mokas pasakė: „Klausykit, nykštukėliai, visai netoli yra puiki vietelė, maža stovyklavietė su tilteliu. Ten galėtume apsistoti visai dienai ir įsikurti antrajai nakvynei. Per tą laiką sugis Sukučio kojelė“.
„Bet, mokytojau, – sušuko Sukutis ir jo akelėse sužvilgo ašaros, – aš juk negaliu eiti! Ką man daryti?“ „Nesijaudink, – pasakė nykštukėlis Gudrutis jaunesnysis, toks pat sumanus, kaip ir jo tėtis Gudrutis vyresnysis. – Mes tave nunešime. Va, taip, žiūrėk, kaip bus“.
Gudrutis jaunesnysis pasikvietė draugą ir parodė, kaip jiems abiems reikia sunerti rankas, kad ant jų galėtų atsisėsti Sukutis. Kiti nykštukėliai padėjo atsistoti Sukučiui ir pasodino jį ant sunertų draugų rankų. Nykštukas mokytojas Mokas pagyrė Gudrutį jaunesnįjį už sumanumą ir patarė Sukučiui apsikabinti draugus už kaklo, kad jiems būtų patogiau, saugiau nešti. Sukutis taip ir padarė, apsikabino draugus ir visi nykštukėliai kartu su mokytoju vorele nuėjo ežero pakrante.
Sukučio nešėjai dažnai keitė vienas kitą, tačiau sparčiai eiti jau nebegalėjo, pasiekė norimą stovyklavietę jau vėlyvą popietę. Tiltelis ir negilus pakrantės atabradas buvo puiki vieta nykštukėliams maudytis. Kol virė košė, nykštukėliai patikrino maudymosi vietą. Neradę įmestų jokių pavojingų daiktų, maudėsi kiek širdis geidė. Tik vienas Sukutis sėdėjo atsirėmęs į pušį ir niūrus žiūrėjo į krykštaujančius draugus. Tuo tarpu nykštukas mokytojas Mokas stebėjo besimaudančius nykštukėlius ir kartu žvalgėsi po stovyklavietę ir kai ką pamatė.
„Ei, visi briskite į krantą, čia yra kai kas įdomaus“, – šūktelėjo jis nykštukėliams. Jie pribėgo prie mokytojo, įsisupę į savo rankšluostėlius.
„Štai, žiūrėkite ten, čia ir ten“, – pasakė mokytojas.
„Oje, mokytojau, juk į šias pušis perkūno trenkta!“– stebėjosi nykštukėliai.
„Taip, – atsakė mokytojas, – žiūrėkite, visos trys pušys sudaro trikampį, apimantį beveik visą stovyklavietės plotą. Ir perkūno trenkta į kiekvieną iš jų. Matote, kaip nuo pat viršūnės eina nuplėštos žievės vaga iki pat žemės, O žemėje net duobutės likusios nuo žaibo iškrovos. Greičiausiai tai nutiko vakar, kai mus užklupo audra brendančius per pelkę.“
„Bet , mokytojau, – sušuko nykštukėlis Gudrutis jaunesnysis, – juk kalbama, kad į tą pačią vietą perkūnas net antrą kartą netrenkia, o čia tris kartus galingai trinktelėta“.
„Pats matai, kad netiesa kalbama. Artėjant audrai tokių vietų, kur perkūnas dažnai trenkia, reikia rimtai pasisaugoti. Šioje stovyklavietėje nepasiliksime antrai nakvynei. Apsirenkite, susirinkite savo daiktus ir keliaukime toliau“.
Visi pasikeisdami nešė nykštukėlį Sukutį dar iki kitos stovyklavietės. Apsidžiaugę, kad rado ją neužimtą, greitai pakraštyje pastatė savo palapines-kūgelius, įkūrė laužą ir užkaitė vakarienei Labanoro nykštukų košės puodą. Po tokios kelionės ir maudymosi ežere košė atrodė kaip niekada skani. Puodas ištuštėjo bematant, net pagrandukų nebeliko – viską savo šaukšteliais nykštukėliai išgramdė. Dar kiek pasėdėjo prie laužo, aptarė, ką naujo ir įdomaus keliaudami matė girioje, bet šiluma ir nuovargis darė savo. Mažos nykštukėlių galvelės linko žemyn, akelės merkėsi. Užgesinti laužo nesuspėjo, nes netoliese pasigirdo mašinos burzgimas ir pušų kamienais nubėgo žibintų šviesos. Nykštukėliai nusprendė atvažiuojantiems nepasirodyti ir greitai sugulė savo palapinėse-kūgeliuose. Mašina privažiavo stovyklavietę ir sustojo. Iš mašinos iššoko berniukas ir mergytė, jų mama ir tėtis.
„Kokią puikią stovyklavietę suradome, dar ir lauželis visai neužgesęs“, – džiaugėsi vaikai, o mergaitė apsidairiusi sušuko: „Žiūrėkite, kokie dailūs viksvelių kūgeliai stovyklos pakraštyje“.
Nykštukėliai sukluso, kas bus toliau, bet vaikų tėtis pyktelėjęs pasakė: „Kokie nerūpestingi čia buvo stovyklautojai! Negalima nakčiai palikti girioje neužgesintų laužų… Pakrantę ir visokius kūgelius apžiūrėsite rytoj, o dabar skubėkime įsikurti, nes panašu, kad artėja lietus“.
Taip ir buvo. Vos spėjo atvykėliai pasistatyti palapinę, susidėti į ją savo atsivežtus daiktus, pasiruošti nakvynei, kai virš girios sudundėjo perkūnija. Mama ir vaikai vikriai sulindo į palapinę, tik šeimos galva dar stovėjo lauke ir dairėsi, bandydamas nustatyti, kokio galingumo audra gali juos užklupti. Į visas puses švaistėsi žaibų botagai, grumėjo griaustinis. Dar kartą švystelėjus žaibui pasakė: „Kol dar nelyja eikime visi į mašiną. Joje bus mums saugiau nei palapinėje“. Pamatęs bėgti pradedantį sūnų, iš karto jį sustabdė („Nebėk, eik ramiai. Perkūnijos metu negalima bėgti“), o žvilgelėjęs į dukrą pridūrė: „Išjunk mobilųjį telefoną. Perkūnijos metu juo kalbėti negalima. Taip pat geriau ir veikiančio nelaikyti rankoje“.
Gana greitai jie visi sulipo į mašiną ir kantriai laukė, kol audra praeis. Audra buvo šį kartą trumpa, tik su gausiu lietumi. Nuo visų šlaitelių ežero pakrantės link plaukė platūs vandens srautai. Viskas aplinkui bematant permirko. Sušlapo kiaurai ir kai kurie paskubomis pastatyti nykštukėlių kūgeliai. Dar prieš lietų nykštukas mokytojas Mokas sakė: „Gudruti jaunesnysis, tu prastai pastatei savo kūgelį ir judu su Sukučiu sušlapsite, jei užeis smarkus lietus“. Gudrutis jaunesnysis, į mokytojo pastabą tik ranka numojo: „Pataisysiu paskui, prieš eidamas miegoti“.
Dar saulei netekėjus nykštukėliai, sustirę nuo nakties vėsos, lindo iš kūgelių lauk ir vikriai tvarkė, krovė į kuprinėles savo daiktus, ardė kūgelius taip, kad ten, kur jie stovėjo, ir žymės neliko. Jie nenorėjo, kad pabudę žmonės juos pamatytų. Liko neišardytas tik Gudručio jaunesniojo kūgelis.
Į jo vidų žvilgtelėjęs nykštukėlis Gerutis tyliai šūktelėjo: „Žiūrėkite, čia nėra nei Gudručio jaunesniojo nei jo draugo Sukučio. Kur jie?“.
Nykštukas mokytojas Mokas ir visi nykštukėliai labai susirūpino, nes kūgelyje tebuvo nuo vakar neišpakuotos jų kuprinėlės, o jų pačių niekur nesimatė. Mokytojas Mokas liepė greitai baigti tvarkymąsi, kuo greičiau prisijungti prie jo ir ieškoti pražuvėlių. Tuo tarpu pats nuėjo apžiūrėti ežero pakrantės ir patikrinti kelmų, po kuriais galėjo pasislėpti nuo lietaus Gudrutis jaunesnysis su Sukučiu. Nieko neradęs mokytojas Mokas pasuko atgal į stovyklavietę ir sutiko jo ieškantį nykštukėlį Gerutį.
„Mokytojau, jie atsirado! Niekada nepatikėsite ir niekaip neatspėsite, kur jie nakvojo!“
„Kur buvote?“ – paklausė nykštukas mokytojas Mokas pražuvėlių.
„Žmonių palapinėje. Kai jie nuėjo į mašiną, aš pasiūliau Sukučiui įslinkti į žmonių palapinę, nes mano kūgelis liko nepataisytas, tikrai būtume sušlapę. Taip ir padarėme, nes Sukučiui būtinai reikėjo sušilti. Manėme, kad pabūsime žmonių palapinėje tik kol audra praeis. Bet buvo taip gera, kad nesinorėjo išlysti laukan į šlapią mišką ir eiti į savo permirkusį kūgelį. Nusprendėme šiltai ir sausai išsimiegoti žmonių palapinėje. Kai audra praėjo ir žmonės grįžo į palapinę, mes jiems nepasirodėme, o šmurkštelėjome į galvūgalyje numestos striukės rankovę. Jie mūsų nepastebėjo, o mes, pasijutę saugūs, šiltai toje rankovėje ir išsimiegojome“, – ramiai apie savo nuotykį pasakojo Gudrutis jaunesnysis.
Nykštukėlis Sukutis dar pridūrė: „Mokytojau, aš jau sveikas. Šilta nakvynė man padėjo. Nešti manęs nereikės, kojos neskauda, keliausiu pats“.
Trečioji kelionės diena buvo tikrai vasariška – saulėta, šilta, šviesi. Nykštukėliai keliaudami jautė, kaip skaniai po lietaus kvepia giria, matė daug ką tik pražydusių augalų. Drugiai ir bitutės džiaugėsi vasara skraidydamos nuo žiedo prie žiedo, o pušų viršūnėse ošė lengvas pietryčių vėjelis. Džiaugėsi vasara ir nykštukėliai, klausydami mokytojo pasakojimų apie šiuos augalus. Patys bandė apibūdinti jų augimo vietas, įsidėmėti, kokios jų savybės yra svarbios giriai, nykštukams ir žmonėms. Visi Labanoro girios nykštukai yra geri bitininkai, tai ir jų vaikai nykštukėliai daug žino apie bitutes ir gali papasakoti įvairių įvairiausių istorijų, nutikusių jų tėvams arba jiems patiems. Todėl netrūko kalbų net keletą kartų sustojus pailsėti, užkąsti ar saugioje vietoje išsimaudyti.
Saulė jau leidosi, kai nykštukėliai priėjo gimtojo ežero pakrantę netoli savo namų. Ant kalvos stovėjo visas būrys Labanoro nykštukų, kurie laukė iš kelionės sugrįžtančių savo vaikų nykštukėlių. Pasiilgę namų ir tėvų nykštukėliai atsisveikindami mojavo rankelėmis mokytojui Mokui, dėkojo už kelionę ir skuodė į kalną taip greitai, tarsi trijų dienų žygio aplink ežerą nė nebūta…
… Į girią atvykusi šeima irgi džiaugėsi, kad audra nepadarė jokios žalos, kad diena išaušo graži kaip reta. Puiki iškyla, puiki proga visai šeimai pabūti kartu. Tik mažoji mergaitė vis stebėjosi, kur gi dingo viksviniai kūgeliai. Ji buvo įsitikinusi, kad tikrai juos vakar matė. Dabar… Jų nematyti nei pėdsako. Bevaikščiodama ir besižvalgydama rado mažytės šukutes. Ir vėl stebėjosi, niekaip negalėdama suprasti, kokio dydžio galvelę galima tokiomis šukutėmis sušukuoti.
Autorės nuotraukos
