Tas, kuris nori pajudinti pasaulį, pirma tegul išsijudina pats (Sokratas)
Praėjusių mokslo metų pabaigoje, birželio mėnesį, buvo organizuotas nacionalinis konkursas „Pamoka gamtoje: svajokime drauge“, kuris vyksta jau šešti metai, kai mokiniai kartu su mokytojais kuria pamokas saugomose teritorijose.
Būdami neabejingi savo gimtinės ateitimi, sėkmingai dalyvaudami Gamtosauginių mokyklų programoje ir iškovoję pirmąją Žaliąją vėliavą, susidomėjome šio konkurso tema „Lietuvos raudonoji knyga“. Norėjosi iš arčiau susipažinti su rūšimis, kaip bebūtų gaila – nykstančiomis, bet dar aptinkamomis mus supančioje artimiausioje aplinkoje.
Konkurso nuostatuose buvo teigiama, kad turime pasirinkti saugomą teritoriją ir joje organizuoti pamoką gamtoje. Tačiau prieš tai turėjome susipažinti su saugomų teritorijų saugomomis augalų, gyvūnų ir grybų rūšimis, išstudijuoti jų ypatybes. Esant galimybei stebėti jas gamtoje. Pasitarę su saugomos teritorijos specialistais turėjome tirti rūšių paplitimą, palyginti su paplitimu Lietuvoje, pasaulyje. Taip pat turėjome nupiešti plakatą
(vad. dailės mokytoja V. Brazauskienė), skirtą „Lietuvos raudonosios knygos“ rūšių saugojimui. Atlikus visą pasirengiamąjį darbą, turėjome parengti vienos pamokos gamtoje detalų aprašą.
Didžiausią dėmesį, atliekant šį darbą, skyrėme Vištyčio regioninio parko Drausgirio rezervato tyrinėjimui. Šiame objekte būtinai turėjo dalyvauti parko darbuotojas. Rezervatas viliojo ir todėl, kad čia neleidžiama jokia žmogaus veikla. Šiais, vartotojiškais laikais, buvo įdomu pamatyti, kaip gyvena, bendradarbiauja visos trys gyvosios gamtos karalijos, kaip palaiko ryšį visų „specialybių“ organizmai. Nevaloma nuo nuokritų, išvartų teritorija susitvarko pati. Gamintojai gamina organines medžiagas vartotojams, šių nuokritos skaidomos skaidytojų, kurie vėl mineralus gražina gamintojams. Taip organizmai, palaikydami ryšį vieni su kitais, puikiai tvarkosi gamtoje.
Drausgirio gamtinio rezervato apytikris plotas – 204 ha. Tikslas – išsaugoti būdingus Sūduvos aukštumai grynus ir mišrius ąžuolų medynus su didele augalų ir gyvūnų rūšių įvairove, Europinio miežvienio (Hordelymus europaeus (L.) Harz), miškinio eraičino (Festuca altissima All.), paprastojo kardelio, vyriškosios gegužraibės, siauralapės gegūnės ir kitų retų augalų augavietes, juodojo gandro (Ciconia nigra L.), erelio rėksnio (Aguila pomarina C.L.Brehm) raudonpilvės kūmutės (Bombina bombina), didžiojo auksinuko (Lycaena dispar) ir kitų gyvūnų rūšių buveines.
Gražiškių gimnazijos gamtininkės, lydimos Vištyčio regioninio parko ekologo Vaido Leonavičiaus, keliavo į Drausgirio rezervatą, kur tikėjome rasti, pamatyti ir išgirsti rūšis, įrašytas į „Lietuvos raudonąją knygą“. Žmogaus akis ne visada pamato tai, ką glaudžia ir saugo gamta. Bet mums pavyko. Tyrimą atlikome 2019 metų gegužės- birželio mėnesiais ir iš arčiau susipažinome su šiomis saugomomis rūšimis:
RAUDONPILVĖ KŪMUTĖ – kūmučių (Bombinatoridae) šeimos varliagyvis.
Vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Ši rūšis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Nyksta dėl tinkamų buveinių nykimo: mažų vandens telkinių užaugimo arba žuvų juose užveisimo. Įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą“.
Aptinkama ten, kur gausu vandens augmenijos, nėra srovės. Kūmutėms būtina pieva aplink vandens telkinį, kur jos medžioja. Lietuvoje neužauga didesnė nei 4 cm. Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais. Plaukiojamosios plėvės yra tik ant užpakalinių kojų. Minta įvairiais bestuburiais, o buožgalvio stadijoje – mikroorganizmais ir dumbliais. Įdomu tai, jog užpulta plėšrūno, kūmutė atlošia galvą ir pakelia kojas – demonstruodama ryškų raštą ir perspėja, kad yra nuodinga ir ją pulti pavojinga. Jos odoje tarp gumburėlių yra poros, kurios išskiria cheminę medžiagą frinoliziną, kuris žinduolių kūne ardo kraują.
Aptikome Drausgirio rezervate Skardupio upelio pakrantėje, gegužės mėnesį.
VYRIŠKOJI GEGUŽRAIBĖ – gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. 2(V) kategorija: sparčiai nykstanti rūšis.
Augalas 20-50 cm aukščio. Stiebas stačias, viršutinėje dalyje nežymiai briaunotas. Lapai pailgai lancetiški, su tamsiai purpuriškomis dėmėmis. Žiedai sutelkti 6-12 cm ilgio cilindriškoje, tankioje varpoje. Žydi gegužės ir birželio mėnesiais.
Auga pievose, miškų aikštelėse, pamiškėse. Mėgsta kalkinius dirvožemius. Lietuvoje apyretė, vietomis reta rūšis. Įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą“.
Aptikome Drausgirio rezervate netoli Skardupio upelio birželio mėnesį. Ekspedicijos metu radome vieną individą.
ŽALSVAŽIEDĖ BLANDIS – gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas.
Labai panašus į dvilapę blandį. Žiedynas maždaug 20-25 cm ilgio su žalsvai baltais žiedais, kurie beveik bekvapiai. Žydi gegužės – liepos mėn. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, pievose. Lietuvoje reta rūšis, įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą“.
Radome vieną populiaciją Drausgirio rezervate tarp pievos prie Skardupio upelio ir miško, einant pietų kryptimi.
PAPRASTASIS KARDELIS (Gladiolus imbricatus) vilkdalginių šeimos. Lietuvoje reta rūšis, įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą“. Auga drėgnuose mišriuose miškuose, pievose. Žydi gegužės – liepos mėnesiais.
Radome Drausgirio rezervate, netoli Skardupio upelio, birželio mėnesį. Pavieniai individai sudarė visai nemažą populiaciją.
DIDYSIS AUKSINUKAS – melsvių (Lycaenidae) šeimos drugys. Skraido birželio – liepos mėn. šlapiose paupių pievose, kartais užskrenda į sausesnes pievas. Vikšras žalias, su balsva šonine linija, randamas ant rūgštynių. Lietuvoje labai reta rūšis, įrašyta į „Lietuvos raudonąją knygą“. Rastas Drausgirio rezervate netoli Skardupio upelio ekspedicijos metu. Savo akimis pamatėme, kaip skiriasi viršutiniai ir apatiniai auksinuko žvyneliai.
MIŠKINIS ERAIČINAS (Festuca altissima) – daugiametė varpinė žolė. Priklauso miglinių (Poaceae) šeimos Festucagenčiai. Išnykstanti rūšis, 1 kategorija. Lietuvoje žinomos vos kelios radavietės. Nyksta staigiai pašviesėjus augavietei – plynai iškirtus mišką, mechaniškai pažeidžiant augalus ir dirvos paviršių.
Rasta populiacija Drausgirio rezervate, miško teritorijoje tuomet, kai jau ėjome iš miško. Labai džiaugėmės, kad pavyko rasti niekuo neišsiskiriantį, tačiau tokį retą augalą.
Tiriamuoju darbu nustatėm, kad Drausgirio rezervate yra įdomių, retų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, patyrėme atradimo ir pažinimo džiaugsmą, o šių mokslo metų pradžioje, spalio 10 dieną sulaukėme pripažinimo. Finalinis nacionalinio konkurso „Pamoka gamtoje: svajokime drauge!“ renginys vyko Kurtuvėnų regioniniame parke.
Apdovanotos septynios komandos, tarp kurių buvome ir mes, Gražiškių gimnazijos gamtininkės (vad. biologijos mokytoja J.Vasaitienė) su pamoka „Vištyčio regioninio parko teritorijoje aptiktos „Lietuvos raudonosios knygos“ rūšys“. Sveikinimo ir padėkos žodžius mokiniams ir mokytojams tarė Lietuvos mokinių neformaliojo ugdymo centro Gamtinio ugdymo skyriaus (GUS) metodininkas Almantas Kulbis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistė Diana Rakauskaitė, konkurso koordinatorė Aušrinė Demšienė (GUS), taip pat visus susirinkusius pasveikino Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis.
Visoms laimėjusioms komandoms išdalintos padėkos ir prizai. Mūsų komandai buvo įteiktas prizas – galimybė savarankiškai klonuoti augalus in vitro sąlygomis Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. Visi laimėtojai dalyvavo ekskursijoje ir džiaugėsi nauja lankytojų centro ekspozicija, kurią saugo, kaip legenda tikina, šiuose kraštuose kadaise gyvenę milžinai. Pabuvojome Kurtuvėnų svirne, įdomioje edukacinėje pamokoje žirgyne, aplankėme Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo, vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią.
Džiaugėmės, kad Žemaitijos metams paminėti turėjome galimybę susipažinti su Kurtuvėnų regioniniu parku, kuris saugo Rytų Žemaitijos kalvyno kraštovaizdį taip pat, kaip mūsų, Vištyčio regioninis parkas saugo kalvotąją Suvalkiją.
Kitų metų tema bus skirta saugomiems gamtos paveldo objektams – medžiams senoliams, įspūdingiems akmenims, atodangoms, šaltiniams ir kt. Vieną iš šių objektų bandysime tyrinėti, aprašyti šiais mokslo metais ir vėl dalyvauti konkurse „Pamoka gamtoje: svajokime drauge“.
Manau. kad Sokratas buvo visiškai teisus, sakydamas, jog tik judėdamas pats, galėsi judinti pasaulį ieškodamas, tyrinėdamas, atrasdamas ir pasiryžęs saugoti ir keisti pasaulėžiūrą.
Autorės archyvo nuotraukos
