2022-06-30 Pasvalio krašto muziejuje buvo pristatyta nauja pasvaliečio Vlado Vitkausko knyga. Buvęs ilgametis Daujėnų ir Vaškų seniūnas parašė dokumentinę-istorinę knygą „Paminklas išėjusiam kaimui“. Knygoje aprašomas jo gimtasis Pulciniškio kaimas, Daujėnų miestelis ir jo apylinkės.
Plačiau apie Vlado Vitkausko knygą pasakoja žurnalistė Marijona Varneckienė, kuri taip pat neseniai išleido apysaką „Rugilės vestuvės“ ir ją pristatė Pasvalio skaitytojams.
Kaip sakė autorius, idėja sukurti šią knygą gimė tada, kai Pasvalio rajono žmonės prisiminė išnykusių kaimų pavadinimus, buvusius kaimus ženklino paminkliniais akmenimis, kryžiais, koplytstulpiais, rengė įspūdingus iš tų kaimų kilusių žmonių susitikimus: „Norėjau daugiau papasakoti apie jau išėjusį, man labai brangų, gimtąjį Pulciniškio kaimą. Kai pradėjau domėtis kaimo praeitimi, prieš mano akis atsivėrė jo istorija, neatskiriamai susijusi su visos Lietuvos likimu. Skleidėsi čia gyvenusių žmonių likimai, gyvenimo būdas, tradicijos, kultūra, gražus ir romantiškas požiūris į gyvenimą, begalinis darbštumas, tvirta dorovė. Jie išgyveno karus, tremtį, okupaciją, bet nebuvo nugalėti – išsaugojo viltį, didelį Laisvės troškimą ir jos siekį.“
Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis rašė: „Kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels“.
Žinome, kad visų laikų okupantai iš okupuotų tautų stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, tautinę savimonę, tautiškumą.
Knyga sudomins ir jaunuosius skaitytojus. Senų žmonių prisiminimai, nuotraukos, išsaugoti dokumentai žadina pačią giliausią pagarbą to kaimo gyventojams ir pasididžiavimo jausmą, kad esi lietuvis.
Skaitytojai ras daug įdomių pasakojimų apie Lietuvos atkūrimo darbus.
„Tai dokumentinė – istorinė knyga, kurios vertė laikui bėgant bus vis didesnė“, – kalbėjo autorius Vladas Vitkauskas.
Skaitytojui dėmesiui siūlome ištraukas iš šios knygos pirmos dalies.
***
Vladas VITKAUSKAS
Važiuojant aplinkiniu vieškeliu iš Daujėnų į Porijus pakelėje yra pastatytas paminklinis akmuo su užrašu: „Čia buvo Pulciniškio kaimas“. Akmuo didelis, raudonos spalvos, gražiai švyti saulėje. Vienu metu, kai buvo vykdoma melioracija, sprogdino visus didelius akmenys. Šitą gražuolį kaimo žmonės paslėpė ir išsaugojo.
Tas akmuo prie viešojo kelio nėra tuščia vieta. Važiuodamas pro šalį retas nesustoja. Pasižiūri, perskaito užrašus. Ant akmens iškaltas poeto Pauliaus Širvio posmas sugraudina jautresnę sielą:
„Tik trumpam, tik sekundėm keliom
Apkabinti norėčiau gimtinę,
Su jos pievom, su giriom žaliom
Ir artojų lūšnelėm šiaudinėm.“
Pravažiuojantys žmonės dažnai fotografuoja akmenį. Daug nuotraukų su Pulciniškio kaimo vardu patenka į internetą. Galima sakyti, kad išnykęs kaimas atsibunda naujam gyvenimui.
Sustoję turistai domisi, kuo ypatingas buvo Pulciniškis, kokia jo istorija. Ilgiausiai užsibūna čia gyvenusių žmonių vaikai, anūkai, proanūkiai. Ilgai dairosi po platų, lygiai suartą lauką. Paskui ištiesia ranką ir rodo:
– Va, maždaug čia, galėjo būti mano senelių sodyba.
Visai netoli akmens yra atkastas šulinys, buvęs Pulciniškio kaimo gyventojo Juozo Prakaičio kieme. Šulinį atkasė gretimame Galinių kaime ūkininkaujantis jo anūkas Alfonsas Prakaitis. Sumeistravo šulinio stogelį, padėjo kibirą vandeniui semti ir puodelį, jei kas norėtų atsigerti. Savo gimtinės ieškantys žmonės dažnai ragauja šulinio vandens. Žiūri vieni į kitus ir šypsosi:
– Ar prisimeni šitą skonį?
Kas galėtų neprisiminti…
Išnykusių kaimų vardai Lietuvoje yra įteisinti kaip nematerialusis kultūros paveldas. Jie žadina mūsų tautos istorinę atmintį.
Ką mena vieniši medžiai
Netoli paminklinio akmens negali nepastebėti pulkelio didelių vienišų medžių, kurie išliko buvusioje Petro ir Onos Vitkauskų sodyboje. Prie medžių veda tiesus keliukas. Aš užaugau šioje sodyboje. Dažnai čia atvažiuoju. Kaip didelę relikviją saugau vieną jau nugriuvusios gryčios sieną. Yra išdžiūvęs šulinys, durys į jau užgriuvusį rūsį. Vėjeliui pučiant raminančiai ošia čia išlikusios senos eglės, ąžuolai, liepos, obelys…
Buvusiame kieme yra iš medžio šakų suręsta jauki pavėsinė, bet labiausiai mėgstu atsisėsti ant nulaužto žilvyčio kelmo. Prisimenu tą didelį medį. Į atmintį sugrįžta buvusio kaimo sodybos, juose gyvenę žmonės.
Apie tuos, kurių jau nebėra
Vienais metais, artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienai, buvusioje sodyboje apsilankė Pasvalio rajono laikraščio „Darbas“ korespondentė Asta Bitinaitė. Ji norėjo parašyti apie čia gyvenusius žmones, kurių jau nebėra šalia, išgirsti šios sodybos istoriją.
Prisėdome pavėsinėje su puodeliu karštos kavos. Rudeniškos gamtos apsupty dar aštriau jautėme, koks nostalgiškai liūdnas sodybos ir gyvenimo nykimas…
Viešniai parodžiau mamos Onos Vitkauskienės dienoraštį, išsaugotą septynis dešimtmečius.
„…Buva živicvakaris, atanešė berželių ir buketo… Būva mano šliūbas Daujėnuos, ir svečių buva dobrai“, – savo ūkio reikalų metraštyje 1943 metų gegužės mėnesį rašė Ona Baginskaitė – Vitkauskienė.
Abu stebėjomės, kaip tarp nesibaigiančių sunkiausių ūkio darbų, mama kasdien rasdavo laiko užrašyti, kokie tą dieną buvo orai ir ūkio reikalai
Onos Baginskaitės ir Petro Vitkausko vestuvių akimirką 1943-iųjų gegužės 9-ąją įamžino pasvalietis fotografas Juozas Adamkavičius.
Papasakojau, kad mano tėtis Petras Vitkauskas buvo kilęs iš Rinkūnų krašto. Užaugęs dirbo arkivyskupo Juozo Skvirecko dvare ūkvedžiu. Arkivyskupas 1927 metais Pakaunėje įsigijo dvarą ir jame išpuoselėjo pavyzdinę sodybą, su skulptūromis, gėlynais, vynuogynais.
Pats šeimininkas laikė ir bičių, labai mėgo meistrauti. Kartu su mano tėvu meistravo. Tėtis eidavo kiškių pamedžioti. Arkivyskupo bene mėgstamiausias patiekalas buvo keptas kiškis. Mano tėvas tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir buvo geras šaulys. Jis, kaip ir mama, turėjo savo užrašų sąsiuvinį, kurį buvo pradanginęs pas kaimynus Šimkūnus. Jau Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, maždaug prieš tris dešimtmečius, kraštietis žurnalistas Antanas Šimkūnas Vaškuose per šventę man brangius tėčio užrašus iškilmingai grąžino. O monografijoje „Daujėnai“ iš šio sąsiuvinio buvo išspausdintos kelios dainos, kurias 1933 metais Kaune užrašė tuo metu buvęs jaunesnysis puskarininkis Petras Vitkauskas.
Vėliau tėtis dirbo kolūkio statybos brigadoje, sukonstravo vikšriniu traktoriumi tempiamas roges. 1975 metais Pulčiniškiuose, kuriuose buvo vienuolika sodybų, ėjo melioracija, bet tėtis vienas pasiliko iki pat mirties 1980-aisiais.
2003-aisiais čia buvo įamžintas mano dėdės profesoriaus Broniaus Baginsko atminimas.
Kitas dėdė Vladas Baginskas, buvęs veterinarijos gydytojas ir mokslininkas, rašė: „Mano vaikystė prabėgo Pulciniškio kaime, už gero kilometro į Rytus nuo Daujėnų. Tėvelis pasakojo, kad jo tėvai čia buvo gavę kelias dešimtines žemės, kaip jie aiškino, „nuo liustracijos“. Aplinkui augo miškai, beržynai. Ūkininkauti buvo sunku, visko trūko, o labiausiai – pinigų. Todėl jaunystėje tėvas buvo išvykęs į Maskvą uždarbiauti. Grįžęs pasistatė naują namą, sutvarkė sodybą.
Būtent ši sodybvietė yra išlikusi iki šiol.
Prisiminėme, kad mano tėvus sutuokė ir visus mus krikštijo kunigas Vincentas Baltrušaitis, kurį parapijiečiai labai gerbė už nuoširdų rūpinimąsi parapija, bažnyčia, kapinėmis. Iš Baginskų giminės daugiausia pasiekė brolis Bronius. Jis Žemės ūkio akademijoje baigė agronomijos ir miškininkystės fakultetą, buvo garsus mokslininkas, Lietuvos žemės ūkio akademijos Agrochemijos katedros vedėjas…
Kitas dėdė Vladas Baginskas 1943 metais baigė Veterinarijos akademiją, dar anksčiau pradėjo dirbti Chirurgijos katedroje. Už dalyvavimą 1941-ųjų Birželio sukilime prieš bolševikus 1945-ųjų gruodį karo tribunolo nuteistas dešimt metų lagerio ir penkeriems metams tremties, teko būti įvairiuose Komijos lageriuose. Iš tremties su žmona grįžo 1956-ųjų rudenį.
Turiu išsaugojęs dailią medinę dėžutę su Vyčiu ir mažytį peiliuką-batuką su preciziškai įmontuota miniatiūrine Vlado Baginsko žmonos nuotrauka. Šis 70-ties metų senumo suvenyras primena dėdės tremtį Sibire, Intoje.
Vladas Baginskas buvo išradėjas. Dirbdamas Kauno mėsos kombinate, sukūrė iš gyvulių liekanų penėjimą skatinančius preparatus, vadinamus permiksus. Jis paraše ir apgynė disertaciją. Kai bendravardis sūnėnas studijavo Kaune, dėdė demonstravo sukurtą buitinę sulčiaspaudę. Man teko daryti brėžinius.
Vėlinių dieną rajono laikraštyje pasirodė įdomus Astos Bitinaitės pasakojimas apie anksčiau čia gyvenusius ir jau išėjusius mūsų sodybos žmones.
Laisvos Lietuvos ūkininkai
Prisimenu, tėvas pasakodavo, kai Lietuva 1918 metais tapo nepriklausoma valstybė, jos vadovai nuo pirmų laisvės dienų rūpinosi žemės valdymu, vykdė reformas. Pirmiausia susigrąžino tas žemes, kurias Rusijos valdžia buvo nusavinusi 1835 ir 1842 metais. Susigrąžintos žemės su priklausančiais turtai atiteko Lietuvos valstybei. Jos turėjo būti išdalintos bežemiams ir mažažemiams. Buvo nusavinama žemės ir iš stambiųjų žemvaldžių. 1918 ir 1919 metų pradžioje dėl kovos su rusų raudonąja armija ir su lenkų įsiveržimu, reikėjo suburti savanorių armiją, reikėjo apginti Lietuvą. Vyriausybė paskelbė, kad savanoriai turės pirmenybę už visus kitus gauti žemės. Savanoriai grįžo su pergale.
Didžiosios žemės reformos įstatymas buvo išleistas 1922 metais. Dvarų žemės, viršijančios nustatytą 80 ha (nuo 1929 – 150 ha) žemės ir 25 ha miško normą, buvo nusavintos ir priskirtos valstybės žemių fondui. Šios žemės buvo dalijamos kariams savanoriams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Tada ir mano tėvai gavo sklypą žemės. Kaimo „ūlyčios“ skirstėsi į vienkiemius. Pradėtos naikinti bendros ganyklos. Žemės reforma susilpnino socialinę atskirtį ir socialinę įtampą kaime, sustiprino vidutinių ūkininkų sluoksnį ir sudarė sąlygas tolesnei žemės ūkio raidai. Jis plėtotas pagal vadinamąjį Danijos modelį: orientuotasi į mėsos ir pieno gamybą Lietuvai ir eksportui į Vakarų šalis (Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir kitas). Žemės ūkio pagrindu plėtojosi pramonė. Žemės valdymas buvo tvarkomas taip, kad būtų tinkamos sąlygos tarpti žemės ūkiui.
– Tada Daujėnų kraštas ypač pakito, – pasakodavo tėvas. – Iš buvusių „ulyčių“ kūrėsi nauji kaimai – Pulciniškis, Čekiškis, Steponiškis…
– Tu geriau papasakok vaikams, kaip mes vargome, – įsiterpdavo mama. –Tu nuo ryto iki vėlumos dirbdavai laukuose. Grįždavai visiškai suplūkęs. Ant mano pečių gulė visas namų ūkis – vaikai, gyvuliai, daržai. Reikėjo užauginti linus, juos suverpti ir išausti, pasiūti vyrams marškinius. Šiltesniems drabužiams verpėme vilnas. Siuvome kailinius, vėlėme veltinius… Patys turėjome viskuo apsirūpinti.
– Kam tuos vargus skaičiuoji? – sakydavo tėvas. – Mes tada buvome labai laimingi, stiprūs, pasijutome esą garbingi laisvos Lietuvos ūkininkai. Tas laisvės jausmas suteikia žmogui sparnus. Daug dirbom, daug svajojom…
Paskui tėvas pasakodavo, kad tuo laikotarpiu Lietuva galutinai atsisveikino su poetų apdainuotomis šiaudinėmis lūšnelėmis. Kaimuose vystėsi medinė architektūra. Statėsi namai su šviesiomis seklyčiomis, kilo ūkiniai pastatai.
Išrauti kelmai, derlingos žemės sklypais paversti kemsynai nešė gausų derlių. Ūkininkai augino grūdų, linų, žąsų, kalakutų, avių. Kiekvienas ūkininkas į supirkimo punktus kasdien vežė bidonus pieno. Parduodama žemės ūkio produkcija leido augti ir stiprėti patiems ūkininkams ir mūsų valstybę darė turtingą.
Būdamas gero ūpo tėvas pasakodavo, kad tais laikais kaimas dainuodavo. Vasaros vakarais, po darbų, tai iš vienos pusės, tai iš kitos į kiemą atskrisdavo dainos. Gražios, skambios, lietuviškos dainos džiugino širdis. Kiekviename kieme augo būrelis jaunimo. Šeimos augino po penkis, šešis ir daugiau vaikų. Paaugęs jaunimas linksmai šoko gegužinėse. Muzika ir dainos nenutildavo iki aušros. Kiekvienoje sodyboje žydėjo gėlių darželiai. Moterys mokėjo gražiai pasipuošti.
Kaimuose susiformavo bendruomenės. Kaimynai gražiai bendraudavo, viskuo dalindavosi, vienas kitam padėjo darbuose.
Mano tėvas rūpestingai kūrė gausios šeimos lizdą (vaikų – visas penketas). Stiprios rankos augino duoną, rūpinosi, kaip išgyventi, vaikus užauginti, išleisti gyveniman. Na, ir tas, matyt nuo jaunystės išugdytas potraukis aplinkos grožiui, želdiniams ir viskam, kas malonu akiai ir sau, ir kitiems. Kažkur nužiūrėjęs, parsineša obels šakelę, įskiepija į kokią laukinę išdygusią, ir vis laukia, ar jau pumpurai auga. Tai kokią serbentų eilę ar braškių pasodina, ir taip metai nuo metų, kol ir mes visi kartu su gražiu sodu užaugom. Būdavo džiaugsmo, „šveičiant“ pirmuosius obuolius ar kriaušes. Ir vis tėveliui pasakojant, kaip čia sužaliavo tas naujas medelis, kaip tie obuoliai vadinasi.
Vlado Vitkausko archyvo nuotraukos
