Yra Lietuvoje įdomių vietų, kurias norisi lankyti vos ne kasmet. Rytų Lietuvoje – Eišiškių, Šalčininkų kraštas, kur gal prieš dvylika metų, pradėję šio krašto pažinimo žygius, su mokiniais daug apkeliavome ir pėsčiomis, ir važiuoti. Ta karta žingeidžių vaikų jau baigę mokslus, o kai kurie dar studentai.
Yra įdomių žmonių, su kuriais norisi ne kartą susitikti, pasikalbėti, nes jie daug žino ir gali daug įdomaus, negirdėto papasakoti. Eišiškėse toks žmogus, kuriam norisi nulenkti galvą – buvęs S. Rapolionio gimnazijos direktorius Vytautas Dailidka. Jis buvo tas žmogus, kurio dėka šiame Rytų Lietuvos krašte buvo pastatyta S. Rapolionio gimnazija, kuris daug nuveikė dėl Lietuvos istorijos išsaugojimo ir jaunų žmonių ugdymo.
Kai vienos pažintinės išvykos metu mokiniai ir mes, lydintys vaikus mokytojai, išgirdome šitiek daug pasakojimų. Apie Lietuvos istoriją, pilis, piliakalnius, garbingus arba liūdnus Lietuvai laikus… Apie visa tai pasakojo šis jaunos sielos žmogus. Buvome sužavėti. Todėl, kiek tik leisdavo planai bei laikas, vis vykdavome į šias apylinkes su tais pačiais arba jau kitais vaikais. Šiais metais etnokultūros būrelio vaikai – labai žingeidūs, aktyvūs. Todėl ir vėl įgyvendinome savo norą – aplankyti Eišiškes bei savo seną pažįstamą Vytautą Dailidką.
Ir vaizdas, ir kvapas vėl svaigino…
Pakeliui į Eišiškes užsukome į nuo pat mūsų žygių pradžios lankomą Jašiūnų dvarą. Tik šį kartą jį pamatėme jau suremontuotą, atsinaujinusį. Panašiai gal prieš dešimt metų teko pamatyti ir jo vidų, dar apleistą, nesuremontuotą, pilną šiukšlių, primėtytą plytų nuolaužų ir pan. Mums tada pasirodė, kad čia bus panašiai kaip Verkių rūmai, tik mažesnis pastatas. Dabar vaizdelis jau kitoks – šviesios, sutvarkytos patalpos. Viskas nauja, šviesu, gražu. Deja, gaila, kad ne visur paliktos gražių koklių krosnys, kokias matome Verkių rūmuose. Dar nėra ir pakankamai senoviškų to meto baldų. Rūmų darbuotojai informavo, jog tai bus atnaujinta. Vėl bus pastatytos koklinės krosnys, kadaise puošusios ir šildžiusios rūmus. Mus sužavėjo medinės durų, langų puošmenos, gražūs laiptai, atnaujinti išlikę lipdiniai. Stenduose daug istorinės informacijos apie šių Radvilų-Balinskių rūmų ankstesnį gyvenimą.
Aplankėme ir didžiulį sodą, kuris žmonių vadinamas Sapno sodu, nes kadaise didikas Radvila, atvykęs į Jašiūnus, nakvojo sargo namelyje prie Merkio. Tuomet jis kelias naktis sapnavo, kad Merkio krante žydi obelys. Ir įsakė čia pasodinti daug obelų.
Kasmet būdavo pasodinama vis naujų. Kiek laiko buvo sodinama? Mes nežinome, bet čia auga ir labai senų obelų, ir nemažai pasodinta naujų. Visai senos, vaisių nebevedančios obelys iškertamos. Prieš kelis metus pabandėme obelis suskaičiuoti. Nepavyko. Gali būti apie 1000. (Jei kas ten nuvyks, tegul pabando suskaičiuoti…) Kai kasmet lankydavomės šiame sode, tik 9-ais metais pataikėme, kai žydėjo visas sodas vienu metu. Kvapas buvo toks nuostabus ir gaivus, rodos, galėjai rankomis jį semti.
Šiais metais vėl vienu kartu žydėjo ir ankstyvosios, ir vėlyvos obelys. Ir vaizdas, ir kvapas vėl svaigino…
Galva nukelta…
Dar neprivažiavus Eišiškių, Butrimonyse mus pasitiko ir lietutis, ir Vytautas Dailidka. Direktorius papasakojo apie Butrimonių miestelio, bažnyčios istoriją. Sužinojome, jog mokytoju čia dirbo jo tėvas – Vincas Dailidka.
Šalia bažnyčios pastatytoje varpinėje pamatėme kabantį įdomų varpą, kurį Vincas Dailidka su draugu 1942 m. paslėpė nuo priešų, užkasdami žemėje prie bažnyčios. Varpo taip niekas ir nerado, o po karo jis buvo iškastas ir vėl pakabintas savo vietoje. Šalia tos varpinės stovi gražus paminklas popiežiui Jonui Pauliui II.
Toliau kelelis nuvedė mus į Gornostajiškių dvarą, kur taip pat prisodinta daug obelų ir dalis jų „brenda“ į tvenkinio vandenį.
… Lietutis pasitraukė, nušvito saulė. Tad neskubėdami apžiūrėjome senus apleistus dvaro pastatus. Kadaise jie buvo gražūs. Aplinką puošė gėlynai, fontanas. Net kolūkių laikais buvo tvarkoma aplinka, nes čia buvo kontora. Prieš dvarą – labai įdomūs, seni, didingi vartai. Dvare yra didelis baltas pastatas, kuriame, sako, gyveno net kunigaikštis Vytautas. Istoriniuose raštuose rašoma, kad šiame dvare kunigaikštis Vytautas ir kryžiuočių pasiuntinius esą buvo priėmęs.
Dvaro pakraštyje dar išlikęs namas, kuris atliko gynybinę dvaro funkciją. Tolėliau esantis didžiulis, aukštas namas jau be vaizdo, nes prieš kelis metus kažkas nepatingėjo nuplėšti šiferio stogą. Mes dar esame matę jį su stogu, su laiptais viduje, žymiai geresnės būklės. Buvo grožis, istorinė vertė… Atrodo, niekam to nebereikia… Ar abejingumas, ar dar kažkas naikina šios istorinės vietovės pastatus…
Dvaro teritorijoje pamatėme buvusios skulptūros statinį. Pasirodo, kad tai paminklo Stasiui Rapolioniui dalis. Stasys Rapolionis buvo vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. 1986 m. dvaro teritorijoje buvo pastatyta šio žymaus žmogaus skulptūra – su bronzine galva. Kadangi čia dabar viskas apleista, tai skulptūros dalis (bronzinė galva) kol kas saugoma kitur.
Pabuvojome ir kunigaikščio Vytauto žmonos Onos piliavietėje.
Direktorius V. Dailidka – dailės mokytojas. Tad gebėjo nupiešti kaip atrodė senovėje ši pilis. Įspūdingas tai buvęs statinys, kurį juosė gilus apsauginis griovys, o į pilį vedė pakeliamas tiltas. Iš tos pilies vaizdo belikęs aukštas pylimas aplink didelę aikštę. Buvusių bokštų nebėra, jie nugriuvę. Ant pylimo auga medžiai. Bet mums pasirodė keista, kad keletas (gal 10) visai nudžiūvę, be žievės, nors prieš metus visi žaliavo lyg niekur nieko. Kiti medžiai gražiai žali, o šioje vietoje lyg pikta ranka būtų ko užpylus, kad medžiai žūtų. Žodžiu, stebint tokius vaizdelius, vaikams kilo nemažai klausimų.
Kolūkių laikais, kai piliakalniai ir kitos panašios vietos nebuvo saugojamos (priešingai – ardoma, ariama), ši piliavietė buvo apsaugota. Aplink piliavietę (nuo laukų pusės), pasitelkus jaunimą, buvo pasodintos dvi eilės liepų. Jos ir išsaugojo piliavietę nuo sunaikinimo. Šį gerą darbą organizavo tuometis vietos kolūkio pirmininkas Bronius Skiauterė. Liepos ir dabar čia auga, žaliuoja, saugo laiko gludinamą kunigaikštienės Onos piliavietės atminimą. Sovietiniais laikais šioje piliavietėje vykdavo įvairios Eišiškių miesto šventės, nes yra didžiulė aikštė, apjuosta buvusios pilies pylimu. Dabar – tik graži žolė žaliuoja…
„Džiaukis gyvenimu, įmink gilias pėdas“
Kiek pavažiavus nuo dvaro, į kairę prie kelio stūkso didžiulis akmuo. Nors ženklo jokio nėra, žinojome, jog kažkur netoli yra didžiulis Rėžių akmuo. Žmogus, sumanė iškasti tvenkinį, bet toje vietoje iškasė 15 gal 2 m aukščio ir panašaus pločio akmenų bei vieną akmenį, savo dydžiu prilygstantį kone Puntukui. Ant to akmens Lietuvos 1000-mečiui buvo iškalti žodžiai LITVA-1009. Įspūdinga, tai verta pamatyti. O iškastą žemę supylus vienoje vietoje – atsirado nemažas supiltas kalnelis.
… Eišiškėse įsikūrėme S. Rapolionio gimnazijoje. Labai dėkingi direktorei, kuri mums maloniai leido pernakvoti. Vytautas Dailidka aprodė gimnazijos muziejų, labai daug įdomaus papasakojo apie Lietuvos senovę. Istorijos mokytoja Liudmila Jurgelevičienė pravedė mums taip pat įdomią istorijos pamoką.
Vakare buvome pakviesti į direktoriaus Vytauto Dailidkos sodą. Einant per Eišiškes, mokytojas mums parodė kelis senus pastatus, kur seniau mokėsi tik turtingų žydų vaikai. Pasirodo, Eišiškėse dar Vytauto laikais prie bažnyčių veikė mokyklos. O 1524 m. pradėjo veikti pirmoji parapijos mokykla, kurią lankė lietuviškai kalbantys Lietuvos bajorų vaikai. Supratome, kad mes galime mokytis visi, o seniau mokytis galėjo tik turtingų tėvų vaikai… Mokytojo sode žaidėme įvairius žaidimus, susikūrėme laužą, kepėme dešreles, zefyrus. Pavalgę klausėmės prie laužo šio nuostabaus žmogaus pasakojamų istorijų. Vėlai vakare dainuodami grįžome į Eišiškes.
… Sekmadienio rytas buvo labai lietingas, tačiau tai negadino nuotaikos, nes nuėjome į svečius pas Vytautą Dailidką. Buvom sužavėti pamatę kiek jis turi savo tapytų paveikslų, eskizų. Mokytojas mums vėl papasakojo daug įdomių dalykų. Mes dovanojome jam užrašytus savo palinkėjimus, o mokytojas mums labai dailia rašysena dalijo autografus. Kažkuriam vaikui užrašė labai svarbius žodžius, tinkančius kiekvienam mūsų: „Džiaukis gyvenimu, įmink gilias pėdas“…
Paskui, lydimi mūsų gerojo draugo, dar aplankėme Versekos elektrinę, poilsio bazę prie Merkio. Pilni įspūdžių išvykome iš Eišiškių. Vaikai grįždami namo daug diskutavo. Daugelis ketino dar kartą nuvažiuoti į svečius pas Vytautą Dailidką, nes pajuto šio žmogaus ypatingą gebėjimą bendrauti, pajuto jo asmenybės galią.
Autorės archyvo nuotraukos
