Aukštadvario miestelio moterys mėgsta jurginus, augina ir dalijasi gumbeliais. Kaip ir senovėje. Per „Jurgines“ miestelio aikštėje Trakų kultūros rūmai, Aukštadvario žemės ūkio mokykla, seniūnija ir Aukštadvario regioninio parko direkcija suorganizavo pavasarinę mugę. Jos metu buvo prekiaujama gėlėmis, vaismedžiais, krūmais, koncertavo meno kolektyvai. Renginys skirtas etnografinių regionų metams paminėti. Dalyviai galėjo pasivaišinti gardžia renginio vedėjos Linos Mikutavičienės virta dilgėliene, pasiklausyti pasakojimų apie dzūkų darželius, išgirsti dzūkiškų ir suvalkietiškų dainų. Jurginus auginanti aukštadvarietė Veronika Pilipavičienė tęsia senelės ir motinos tradiciją, puoselėja dzūkišką darželį. Net ketveriems metams praslinkus po motinos mirties moteris netyčia surado padėtus jurginų gumbus. Pasodinti ir prižiūrimi jie išaugo ir pražydo spalvingiausiais žiedais. Darželio šeimininkė juos pavadino „Teresė“, „Stefanija“ – senelės ir motinos atminimui. Džiugu, kad tradicijos tęsiamos, tačiau norisi priminti šios lietuvaičių pamėgtos gėlės iš užjūrių istoriją.
Jurginai – astrinių šeimos augalas, iš viso yra žinomos 35 pagrindinės augalo rūšys. Šiuo metu yra išvesta keli tūkstančiai veislių, o žiedų spalvų spektras labai platus. Iki šiol botanikams dar nepavyko išvesti žydros augalo žiedo spalvos, bet violetinės spalvos gama yra plati. Žiedų dydis įvairuoja nuo liliputo iki giganto. Augalo tėvynė – centrinė Amerika, šiaurės Meksika, o kai kurių rūšių galima rasti Gvatemaloje, Hondūre, Nikaragvoje ir Kosta Rikoje, atvežtų dar toltekų genčių.
Jurginų kelias į lietuviškus darželius prasidėjo 1615 metais, kai ispanų užkariautojai į Ispaniją parvežė augalo gumbų. Buvo manoma, kad tai – valgomi šakniagumbiai. Juos bandyta virti, kepti, tačiau geriausi kulinarai nesugebėjo išgauti gerų rezultatų. 1755 metais augalo gumbų buvo vėl parvežta į karališkąjį Ispanijos botanikos sodą. Dabar jurginas pradėtas auginti kaip dekoratyvinis augalas, o nuo 1815 metų imtas auginti Belgijos soduose. Lotyniškas augalo pavadinimas dahlia susijęs su garsaus švedų mokslininko ekologo Andreso Dahlio vardu. XVIII a. mokslininkai pastebėjo, kad augalas gerai kryžminasi, todėl jau tada buvo išvesta daugybė veislių, kryžminant dahlia coccinea ir dahlia pinnata rūšis. Kai kuriose šalyse augalas turi Georgino, Jurgino vardą. Taip nutiko todėl, kad XVIII amžiuje vieną iš augalo rūšių išvedė vokiečių kilmės rusų akademikas Johanas Gotgotlybas Georgis. Maždaug 1840 metais pirmasis į Lietuvą iš Sankt Peterburgo jurginus atvežė gydytojas ir rašytojas Stanislovas Moravskis. Tuo metu savo Paverknių dvare (netoli Birštono) jis pasodino pirmuosius augalus, kurie paplito kituose dvaruose ir Lietuvoje.
Jurginas – savarankiškumo ir ištvermės simbolis. Pro ryškiaspalvius augalus sunku praeiti abejingam. Nenuostabu, kad jurginai rado kelią į lietuviškas sodybas. Mūsų močiutės su pasididžiavimu juos augino savo darželiuose, keitėsi gumbais, sėkmingai daugino, laikė savo darželių puošmena ir pasididžiavimu. Remiantis senelių pastebėjimais, kurie neprarado savo reikšmės šiandien, jurginus reikia sodinti saulėtoje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje, purioje žemėje. Sodinti reikia po pavasarinių šalnų, duobutėse, paliekant kotą su daigu virš žemės. Dirva negali būti šlapia, o paaugusius jurginus dera pririšti prie medinės atramos. Kad augalas gausiau žydėtų, galima tręšti skystomis mineralinėmis trąšomis. Dirva turi būti nuolatos drėgna, reikia saugoti nuo kenkėjų. Rugsėjo mėnesio pabaigoje – spalio mėnesio pradžioje, prieš šalnas, jurginų šakniagumbius reikia iškasti, džiovinti salėkaitoje. Nuvalius žemes, būtina pažymėti augalo rūšį, spalvą (močiutės tiesiog pririšdavo prie stiebelio atitinkamos spalvos audinio skiautelę ir padėdavo dėželėse po lova). Šaknis, sudėtas į dėžutes, reikia laikyti vėdinamoje patalpoje, 4-8 laipsnių temperatūroje.
Šiuolaikiniai gėlininkai rekomenduoja šaknis apibarstyti sausomis durpėmis, pelenais. Mūsų močiutės taip pat šaknis barstydavo pelenais ir laikydavo dėžutėse atskirai, nes buvo pastebėję, kad augalas lengvai kryžminasi, todėl ir sodino atskirai. Žiemą šaknys būdavo nuolat peržiūrimos, perdedamos, atskiriami sudžiūvę ar pažeisti gumbai. Jurginų auginimas darželiuose buvo merginų pasididžiavimas. Kuo daugiau rūšių auga – tuo puikesnė darželio šeimininkė. Darbščios lietuvės tebeaugina darželiuose šimtus jurginų rūšių.
Onos Gaidamavičiūtės nuotraukos
