Vacys PAULAUSKAS
Mėgėjų žvejybos tarybos narys

Padaryk gerą darbą Lietuvos gamtai!

Apie tai kalbamės su TV laidų vedėju Žilvinu Žitkumi

Tai bent žuvelė – žaliasis šamas!..

Pasaulis margas. Lygiai tiek pat marga ir žvejų mėgėjų bendruomenė. Joje yra vaikų ir jaunimo bei įvairaus amžiaus skirtingą meškeriojimo patirtį turinčių žmonių. Nevienodas jų išsilavinimas, skirtingos užimamos pareigos, darbinė veikla. Tačiau visus juos jungia bendras pomėgis – žvejyba. Siekis geriau pažinti gamtą, puoselėti ekologinę kultūrą ir tausoti žuvų išteklius būdingas daugeliui paimančių į rankas meškerę žvejybos mėgėjų. Kaip tik toks yra žinomas Lietuvoje meškeriotojas Žilvinas Žitkus, sumanęs pasidalinti savo žvejybine patirtimi ir paliesti opius mėgėjų žvejybos klausimus.

Nuo mažumės su meškere

Meškeriotojo genus Žilvinas paveldėjo iš savo tėvo, kelionių į Kareliją ir Kolos pusiasalį entuziasto ir iniciatoriaus.

„Būdamas vaikas meškerioti važinėdavau kartu su tėvu. Dažniausiai vykdavom į dabartinį Aukštaitijos nacionalinį parką, kur yra Sravinaičio ežerėlis ir Ginučių malūnas. Abudu nuo lieptelio gaudydavome raudes ir kuojas. Kadangi buvau dar mažas pyplys, tai dar gerai nežinojau visų pagaunamų žuvų pavadinimų“, – atvirauja Žilvinas ir prisimena iš tų laikų atmintin įstrigusį nuotykį.

„Kartą tėvas anksčiau atsikėlęs išėjo į žūklę vienas pagauti lydekų, o grįžęs pasakė, jog lydeka nukando jam koją, – bent taip išgirdo mažasis pyplys ir labai sunerimo. – Aš ilgai ir įdėmiai žiūrėjau, kad vis dėlto iš klešnių abidvi tėvo kojos kyšo. Aš jo klausiu, ar tikrai lydeka nukando tau koją, jis sako taip. Lydeka man nukando koją. Man buvo nesuprantama, kaip jam galėjo nukąsti koją, kai abidvi kojos vietoje“, – prisimena du panašiai tariamus žodžius, žmogaus koją ir žuvį kuoją supainiojęs buvęs mažasis meškeriotojas.

Gaila, gyvenimas ne visada susiklosto sėkmingai. Septynerių metukų Žilvino tėvai išsiskyrė. 10 metų sūnus ir tėvas nesimatė, tačiau namuose pasiliko knygos „Meškeriojimas“, A. Šaulio „Turistui meškeriotojui“. Vartant tas knygas ir vėliau išleistas J. Virbicko „Lietuvos žuvys“ bei autorių kolektyvo parašytą „Žvejo vadovą“ atgimė paauglio noras meškerioti.

„Tada mamai pasakiau, kad man reikalinga meškerė. Iš sutaupytų pinigėlių po truputėlį susipirkau visą įmanomą žūklės įrangą, kur tuo metu svarbiausia buvo bambukinė meškerė. Ant jos Merkio upėje ir Ūloje kibo kiršliai ir margieji upėtakiai. Su bičiuliu bei klasioku Viačeslavu prisiskaitėme, kad reikia vos ne lazdyno kuolą prie upės įbesti, kur ruošiesi meškerioti. Mat žuvys tiek atsargios, kad netgi meškerės silueto baidosi. Kuolo iš anksto nebesdavom, kadangi žvejoti važiuodavom traukiniu. Tačiau atsargumo dėlei iki upės vos ne šliaužte šliauždavom. Tik vėliau supratom, kad užtenka maskuojančios aprangos, tyliau elgtis, geriau žiūrėti po kojomis ir kokios traškančios šakos neužminti“, – prisiminė su meškere nesiskiriantis Žilvinas.

Išbandyti žvejybos būdai

Pasak Žilvino, jo išbandyti visi galimi mėgėjų žvejybos būdai. Jis buvo vienas iš „Merkio“ klubo steigėjų, su bendraminčiais aktyviai dalyvavo gamtosauginiuose reiduose.

„Po lašinių žuvų ir kiršlių žvejybos museline meškere prasidėjo didžiųjų lydekų manija, vėliau – karpių. Muselinė „neprilipo“ todėl, kad meškeriojant dažniau tenka stovėti vienoje vietoje, o su spiningu vaikštai daugiau, greičiau keičiasi vaizdai, atsiveria nauji peizažai“, – pasakojo gamta grožėtis mėgstantis meškeriotojas.

Atslinkus į Lietuvą ekonominei krizei porai metų Žilvinui teko išvykti į Olandiją, vėliau Ispanijoje dirbti žūklės gidu, padėti meškerioti šamus ir karpius.

„Per du sezonus sugavau arba padėjau sugauti per 6 000 šamų. Vidutinis jų svoris per 30 kg, bet pasitaiko ir 100 kg galiūnų. Karpių svoris per 15 kg. Per dieną pagaudavom 6-8 nuo 30 iki 80 kg šamus ir 4-5 karpius. Dirbant pirmus metus sugautus šamus buvo privalu užmušti, nes Ispanijoje šamai yra invazinė parazituojanti žuvis. Jeigu tuo metu buvo galima paleisti tik užkibusį karpį, tai dabar paleidžiami ir šamai. Tą teisę meškeriotojų visuomenei padėjo išsikovoti atvykstančių anglų nuostata, jog niekas negali žmogaus priversti atimti gyvybę kitam gyvūnui“, – džiaugėsi principą „pagavai-paleisk“ vertinantis meškeriotojas.

Grįždamas atostogų ir pasiieškoti darbų Lietuvoje, Žilvinas visas savo meškeres paliko Ispanijoje, nes nesitikėjo po dvimetrinių šamų žūklės ką nors gaudyti Lietuvoje.

„Galvojau, kad Lietuvoj jau nebėra tokio dydžio žuvies, kuri mane išviliotų iš namų į gamtą, tačiau grįžęs į Lietuvą jau po trijų dienų atsiprašiau senų namuose likusių sulaužytų teleskopinių meškerių ir nuėjau į kaimynų tvenkinį gaudyti karosų“, – atviravo be meškeriojimo negalintis ištverti Žilvinas.

Meškerioti, bet nežudyti

Visi žvejybos būdai Žilvinui patinka ir išbandyti. Tik povandeninė žvejyba „neprilipo“.

„Kai medžiojant po vandeniu šautuvo trišakis harpūnas perskėlė per pusę lydeką ir ji dar vis gyva, ant savo žarnų pakibusi, kraujavo ir virpėjo, man to vaizdo užteko, kad mečiau šautuvą į šoną. Ir nėra skirtumo kokią, medžioklės ar žvejybos, sąvoką naudosim. Tai yra žuvies žudymas. Dabar taisyklėse rašoma, jog vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau trijų vienetų lydekų ar kitokį skaičių vienokių ar kitokių žuvų. Tą nuostatą reikėtų keisti. Per dieną tu gali sumeškerioti nors 20 lydekų, tačiau namo tempti ne visas. Taisyklėse vertėtų rašyti ne „leidžiama sugauti“, bet „negalima atimti gyvybės arba nužudyti“ tokiam tai vienetų skaičiui žuvų. Privalome vadinti tą procesą realybę atitinkančiu pavadinimu. Juk tai yra žiauri realybė, jog mes vis dar į savo meškeriojimo kultūrą įtraukiame ir šį egzekucijos aktą. Tikėtina, jog galbūt tada jaunojo meškeriotojo ranka sudrebės prieš nužudant pirmąją gyvenimo žuvį“, – kalbėjo Žilvinas ir pasakojo apie žvejybos kultūrą Olandijoje.

… Kartą anksti ryte iš vienos prieplaukos starkiauti išplaukė 20 valčių. Žuvys kibo gerai, Žilvino ekipažas pagavo 88 vienetus 2-2,5 kg sterkų. Kilus štormui visos valtys į krantą atskubėjo vienu metu. Jose visose nebuvo nė vieno sugauto ir nužudyto sterko. Pasak Žilvino, visiškai kitoks vaizdas yra Kauno mariose: „Išplaukus 20 valčių po 2 meškeriotojus, ir kiekvienam meškeriotojui sugavus nors po vieną „imamą“ starkį, šis telkinys įprastai netenka 40-šimties suaugusių starkių individų per vieną dieną. Kai dabar gamta patiria tokį žmonių presingą – žvejybos įrankiai tobulėja, viskas tobulėja, mes neturime moralinės teisės ir nebegalim sau leisti žudyti ir skaičiuoti žuvį kilogramais“, – kartojo didžiulę žvejybos patirtį turintis ir „Žaliajame pasaulyje“ (2017 m. Nr. 37) lašišų ir šlakių žvejybos problemas palietęs Žilvinas.

Žvejybos ploto naudotojas

Vilniaus miesto šiaurės rytinėje dalyje, negyvenamoje vietoje tarp miškų, į vakarus nuo Tapelių kaimo vos pora kilometrų nuo meškeriotojo Žilvino namų tyvuliuoja Tapelių ežeras. Jis ir Juodžio ežeras patenka į Vilniaus miesto saugomą gamtos teritoriją – Tapelių kraštovaizdžio draustinį. Jis įsteigtas 1996 m. siekiant išsaugoti Neries senslėnio lygumoje išsiskiriančios ežeringos Antavilių rinos dalį, kurioje telkšo keletas ežerų. Draustinį dengia Antavilių miško pušynai.

„Aštuonerius metus mačiau tenai netvarką ir negalėjau jos pakęsti. Nes kraštovaizdžio draustinį įsteigusi Vilniaus miesto savivaldybė (VMS) paskelbė šios saugomos teritorijos nuostatus ir per 20 metų nesugebėjo net ženklo su ežero pavadinimu prie kelio įsmeigti, jau nekalbant apie pažintinių takų įrengimą ar pan. Iki pat šių metų, nei Tapelių, nei Šilo paplūdimiai nėra oficialiai įforminti, nes NEAPSIMOKA. Kaip paaiškino savivaldybės atstovai, kelis Valakupių, Žaliųjų ežerų ir Salotės paplūdimius tvarkanti UAB „Grinda“ už tą pačią tvarkymui skiriamą sumą neapsiims papildomų įsipareigojimų. Negaliu sakyti, jog VMS draustinyje nepadarė nieko, visgi vienas dalykas jiems pavyko – pakelėje pastatė 6 pramoninius konteinerius. Pamatęs prie jų augantį didžiulį šiukšlių kalną paskambinau į VMS ir priminiau, kad pagal VMS priimtus nuostatus draustinyje atliekų surinkimo aikštelės draudžiamos, tačiau jos atsiranda, nes… VMS pasirašiusi sutartį su Atliekų tvarkymo tarnyba“, – dėstė draustinyje atsirandančio šiukšlyno nepakentęs meškeriotojas ir papasakojo, kodėl ir kaip jis tapo žvejybos ploto naudotoju.

Žilvino neapleido mintis, jog įžuvinus Tapelių ežerą ir pritraukus meškeriotojų bendruomenę atsirastų papildomos aplinką stebinčios, viską matančios ir gamtos apsaugai talkinančios geros akys. Tačiau norint įžuvinti ežerą būtina įgyti teisę naudoti žvejybos plotą. Paaiškėjus, jog Tapelių ir Juodžio ežerai nepatenka į Žuvininkystės vandens telkinių, į kuriuos leidimai naudoti žvejybos plotą neišduodami, sąrašą, reikėjo prašyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) inicijuotų atvirą aukcioną dėl teisės naudoti žvejybos plotą Tapelių ir Juodžio ežeruose.

„Nuėjęs pas tuometį NŽT Vilniaus skyriaus vedėją Arvydą Jušką parodžiau jam nuotraukas, vaizdo medžiagą, paaiškinau, jog nenoriu būti stebėtoju to, kaip draustinis virstą į šiukšlyną, ponas Arvydas geranoriškai palaikė šią iniciatyvą ir pradėjo aukciono organizavimo procedūrą… Galiausiai, procesas užtruko du metus. Vaikščiojant NŽT koridoriais du kartus pasikeitė Vilniaus skyriaus vadovai ir kiekvienam iš naujo reikėjo įrodinėti, jog nesitversiu tvorų ir kokią veiklą savyje įprasmina žūklės ploto naudojimas, supaprastinus: veisti žuvis, bei išdavinėti mėgėjų žvejybai leidimus. Galiausiai aukcionas įvyko ir aš jį laimėjau. Bet galiu pasakyt paprastai, jog tai yra vargo vakarienė. Tiek NŽT, tiek VMS visi žiūrėjo labai kreivai į tai, kad fizinis asmuo nori naudoti žvejybos plotą Vilniaus mieste!.. Visiems, matyt, per savo sugedimo prizmę kildavo klausimas, kad čia kažkas paslėpta, kažkas vartys milijonus“, – nueitus vargus prisiminė nuo valdininkų abejingumo saugomai teritorijai sumanęs ežerus išgelbėti meškeriotojas. Jis geru žodžiu paminėjo Aplinkos apsaugos agentūros vyriausiąją specialistę Jurgitą Ivanovienę, supratusią Žilvino gerus norus užsiimti aplinkosaugai reikalinga veikla ir po aukciono leidimus išdavusią, tikrą savo srities profesionalę. Tačiau to neužteko…

„Dabar skatinu VMS laikytis jų pačių įsteigtų draustinių nuostatų. Prašau, kad atsirastų draustinio informacinė sistema, pažintinis takas, bent vienas suoliukas,“ – deda viltis ir tikisi supratimo pašnekovas.

Jis teigė, jog po metų bendravimo pagaliau randama bendra kalba, atsiradusi didelė tikimybė, jog 2018-ieji šiai teritorijai bus sėkmingi. Pasidžiaugė, jog įveikus visus biurokratinius barjerus per 2017 metus ežerų gyventojų pagausėjo: į ežerus įleista apie 400 lynų, per 100 lydekaičių ir tiek pat karosų. Nors apmokėjus už žvejybos ploto naudojimą, įžuvinimo medžiagą, informacinius stendus, už leidimų mėgėjų žvejybai platinimą gautų pinigų nepakako, 100 eurų patirtu nuostoliu Žilvinas nesiskundžia.

„Malonu, kad ežeras turi dabar daugiau žuvų ir jo pakrantės švaresnės. Dabar žmonės jau žino, kad ten negalima kūrenti atvirų laužų, palikti iš miesto atsivežtų šiukšlių. Su draustinio lankytojais ir šiaip poilsio gamtoje mėgėjais diskutuojame apie ekologinį sąmoningumą, stengiuosi patarti kur parkuoti automobilius, kad gamta būtų maksimaliai išsaugoma. Žmonės mielai tą informaciją priima. Anksčiau nebuvo nieko, kas kontroliuotų situaciją aplink ežerą, nors tai yra labai patraukli Vilniaus miesto poilsio zona“, – džiaugėsi kol kas iš žūklės ploto naudojimo jokios materialinės naudos neturintis aplinkosaugai neabejingas žmogus.

Jis „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams linkėjo pilietiškų metų, kad kiekvienas mūsų ne tik generuotume idėją Lietuvai, bet dar daugiau: rastumėme laiko ir jėgų atlikti bent vieną darbą „vardan tos Lietuvos“.

„Aš jau žinau, kad po dešimties metų, norintys gerai praleisti laiką gamtoje ar susikauti su gyvenimo žuvimi, Tapelių draustinio ežerais nusivilti neturėtų“, – sakė pašnekovas.

… Pasikalbėti su Žilvinu mudu susitikome sausio 13 dieną Vilniaus mieste po jo organizuotos Tapelių kraštovaizdžio draustinio švarinimo talkos.

„Laisvės gynėjų diena mums visiems atmintina ir brangi, todėl su žmona Ramune pagalvojom, o ką mes patys šią dieną galime duoti Lietuvai. Šiandien labai gražus oras, todėl pasiėmę visą ruloną šiukšlių maišų išėjom į draustinį rinkti šiukšlių. Sutikome daug žmonių. Kas porelėmis, kas su šuniukais arba šiaip mėgavosi buvimu gamtoje. Mes pakvietėme juos geranoriškai prisidėti prie aplinkos švarinimo. Žmonės su malonumu paėmė po maišą ir mes kartu pririnkome pilną automobilio bagažinę šiukšlių“, – džiaugėsi Tapelių kraštovaizdžio draustinio lankytojų sąmoningumu meškeriotojas, kuris visai Lietuvai geriau žinomas kaip televizijos laidų vedėjas Žilvinas Žitkus.

 

Žilvino Žitkaus asmeninio archyvo nuotraukos