„…o žibuoklės jau žydi?“
Paguodžiantys gamtos langai emigrantės laiškuose
Prie Niagaros krioklio. „Įdomu, kaip ramiai tekanti upė staiga virsta kunkuliuojančia vandens mase, prieš kurią niekas neatsilaikytų.“
Diana Lencevičienė. Gyveno Vilniuje. Įgijo lituanistės pedagoginį išsilavinimą. Buvo mokytoja, redaktorė, rašytoja fantastė. Dabar gyvena JAV, Masačiusetso valstijoje. Dirba aukštųjų technologijų inžiniere.
Dianos rašomuose laiškuose nepaprastai gyvai ir vaizdžiai suskamba gamta. Ji turi imlią, jautrią akį, filosofišką, poetinę, mitologinę mintį ir išraiškingą, taiklų žodį. Kas taip reta, net – unikaliai reta – nūdienos racionalioje, pragmatiškoje visuomenėje. Todėl ir kilo idėja pasidalinti Dianos pamatymais, pajautimais su „Žaliojo pasaulio“ skaitytojais. Niekas kitas taip apie gamtą nėra pasakęs…
Publikaciją parengiau sutikus ir leidus laiškų autorei.
Margarita LUŽYTĖ
Pasvalys
Iš Vilniaus:
*
„Ir dar, sako, labai svarbu turėti gyvenimo tikslą ir mokėti džiaugtis kiekviena diena. Kad ir kas beatsitiktų, pasaulis yra gražus ir žmogaus nesėkmės to grožio nesunaikins. O kad gamtos grožis padeda iškopti iš kančios, sielvarto duobės, tuo esu įsitikinusi ne kartą.“
*
„Bet didžiausią įspūdį man padarė ne Stokholmas, o jūra naktį. Plaukiau keltu ir pirmyn, ir atgal. Specialiai naktį išėjau į tuščią denį. Grožis nenusakomas. Kiek akys užmato, jūra, tamsi, net juoda. Tokio pat juodumo dangus, tik pagal žvaigždes ir galima atskirti, kur baigiasi dangus ir prasideda jūra. Nuostabiai atrodo tolėliau plaukiančių kitų laivų žiburiai. Kai plaukiau, buvo pilnatis. Mėnesienos takas jūroje… trūksta žodžių. Nei paveikslai, nei nuotraukos negali perduoti realybės – tuo įsitikinau. Net per televizorių rodomi gamtovaizdžiai yra blankesni. Kai plaukiau atgal, jūra jau gana smarkiai bangavo, danguje plytėjo debesys. Tada jaučiau jūros jėgą. Ne tą, kuri supo keltą. Kitą – tylinčią, kažko laukiančią, lyg suspausta spyruoklė arba jėga, kuri iškelia iš sėklos daigą. Nuostabus pojūtis. O saulėlydis jūroje… Pradedu suprasti jūreivius, kurie, kiek pagyvenę sausumoje, vėl pradeda veržtis atgal į jūrą. Keista, bet jūroje jautiesi visiškai kitu žmogum negu sausumoj.“
*
„Palangoje pailsėjau ir psichologiškai, ir dvasiškai, ir kūniškai. Žmonių labai mažai, paplūdimiai tušti ir jūra tokia, kokia ir turi būti – smarkiai banguojanti, rūsti, o ne ta plekšnojanti tingiai pakrantę, kurioje tyso begalė žmonių. Štai tokios jūros nemėgstu. O dabar – nuostabi: vieną dieną ji visa pilka (kaip plentas), kitą – mėlyna, trečią – juoda su baltom bangų keterom. Pasaka! Ir vėjas – šaltas, smarkus. Dienas su sūnum leidau kopose. Užsimerkdavau ir panirdavau į jūros šniokštimą. Geresnio dvasinio poilsio ir nereikia. […] Tiesą sakant, aš ir neabejojau, kad sūnui jūra patiks… Atitraukdavau vos ne jėga nuo bangų. Bet tą jūros galybę ir jis pajuto. Vieną dieną buvo labai tirštas rūkas. Atrodė, kad bangos ritasi iš nežinia kur, o ošimo, šniokštimo, tiesiog riaumojimo šaltinis – kažkur rūke, nematomas, neįžvelgiamas, paslaptingas. Ir mane, ir sūnų apėmė vos ne mistinė baimė. Aš buvau tiesiog pakerėta, o vaikas ėmė rimtai bijoti.“
*
„Pagaliau viskas aplinkui žalia. Nors ir vėjas dar žvarbokas būna, ir saulė nedažnai kyšteli, vis tiek – gera. Tada ir visokie nesklandumai darbe, namuose menkesni atrodo. Jau planuoju mintyse, kaip išnaudosiu didžiausią turtą – keturias savaites atostogų. Ko gero, bent jau porą praleisiu kaime – taip pasiilgau vaikystės pievų, upės, miško…“
*
„Ir vis dėlto pasaulis nuostabus – visa jame taip keistai susipynę ir dėsninga, ir kartu nenuspėjama. Įdomiausia stebėti, kaip kiti keičiasi ir pats keitiesi: interesai, pasaulio samprata…“
*
„Įdomiai žmogus „auga“– tai „pamesdamas“, tai vėl „rasdamas“.
Iš JAV:
*
„Prisimenu, kokios ilgos dienos buvo vaikystėje, paauglystėje, o dabar jos pralekia žaibiškai. Ir kažkodėl atrodo, kad taip yra todėl, kad daug ko nepastebiu – anksčiau, atrodo, išgyvendavau kiekvieną aplinkos detalę, smulkmeną ir visa tai užpildydavo mano dieną, ir ji būdavo ilga. O dabar, atrodo, esu kurčia ir akla aplinkai, tad ir dienos tuščios ir trumpos. Keista, kad pastebėtas vabalėlis, ropojantis žolės stiebu ar ką tik susiformavęs pumpuras, ar, galų gale, lietus gali prailginti dieną…“
*
„Kalėdos pas mus baltos. Nors snigo prieš kokią savaitę ir sniego jau kažkiek nutirpę, bet dar tebebalta. Išnešiau šiandien žemės riešutų voverėms į kiemą. Tai gyvenimas virte virė kieme iki kol pradėjo temti. Riešutų ieškojimas, slėpimas, viena kitos vaikymas. Viena voverė užkasa riešutą į sniegą, kita ten suranda, pirma mėgina antrąją nuvyti. Ir taip per visą dieną. O prieš kelias dienas buvo atskridęs sakalas, koks gražus – didelis, raibas, snapas kumpas.
Buvom išėję į mišką pasivaikščioti. Tylu, tuščia, tik zyliukai po medžių kamienus šokinėja, matyt, kokių sušalusių kirminėlių žievėje ieško.“
*
„Pas mus jau krokai būreliais kieme išdygę. Tulpių lapų viršūnės irgi kyšo. Bet oras pabjuręs – antra para pliaupia lietus. Net nugara niežti – ar tik samanos nuo drėgmės nepradeda želti?.. Naktimis vėjas stiprus – kaukia, neradęs lapijos, kurią galėtų šlamenti. Net nejauku – lyg dykvietėje kažkokioje būtum. Žibuoklių čia nesu mačiusi, net nežinau, ar jos čia auga. Džiaugiuosi, kad yra alyvų ir pakalnučių. Jazminai čia kažkokie kitokie – netikri. Nekvepia kaip Lietuvoje.[…]
Ar jau sutirpo visas sniegas pas jus? O žibuoklės jau žydi?“
*
„Praūžė pro šalį pūga arba pakeliui viską išbarstė. Buvo pas mus paskelbę, kad žmonės atidėtų keliones, dirbtų iš namų, jei gali. Bet viskas apsiribojo dviem snaigėm. Kitoms valstijoms taip nepasisekė – buvo užpustytos.
Aha, aš atsimenu tokias žiemas iš savo vaikystės. Gilios vaikystės gilios žiemos. Čia kiekviena žiema tokia. Bet nėra kad sniegas visą laiką būtų – būna saulėtų šiltesnių dienų ir viskas nutirpsta. Iki kito prisnigimo. […]
Jau pasiilgau pavasario. Būtų liūdna gyventi Kalifornijoje ar panašioje valstijoje – ten, kur nėra keturių metų laikų. Man vis reikia ko nors pasiilgti.“
*
„Krokai jau nužydėjo. Dabar atėjo tulpių metas – geltonų, raudonų, violetinių. Ir narcizų. Dar yra keletas gėlių, panašių į hiacintus, taip pat smarkiai kvepiančių. Labai gražiai žydi krūmai, nežinau, kaip jie vadinasi. Šviesiai violetiniais žiedais. Šiuo metu jie apspisti kamanių. Storos, didelės kamanės. Skraidžioja nuo žiedo, prie žiedo, dūzgia piktai, jei randa jau tuščią. Kai einu pro tuos krūmus, tai reikia atsargiai būti, kad nesusidurčiau su kokia.
Turiu jau bėgti – tvarkyti kiemą toliau.“
*
„Aha – kamanės gražios. Gerai jas apibūdinai – sodrios. Išties ko tik neprisižiūri gamtoj. Kartą žiūriu – ko gi žvirblis taip keistai zigzagais skrenda… Ir ne tai, kad skrenda, bet daugiau vietoje malasi – pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn. Pažiūriu atidžiau – ogi kopūstinį baltuką mėgina pagauti. Pirmą kartą mačiau, kad žvirblis drugelius medžiotų…
Kitą kartą matau: krūme žvirblienė tupi, o žvirblis aplink ją šokinėja – pasipūtęs, plunksneles pašiaušęs, tik strikt, strikt, sparneliais plast, plast… Žvirblienė kentė, kentė, kol neapsikentusi snapu žvirbliui galvon kirto – žvirblis iš karto apsiramino. Maniau, trūkį gausiu iš juoko.
Dabar man pagrindinis rūpestis kieme – kada žiemsprindžių vikšrai išsiritę ims lapus ėsti (sužinojau, kad „winter moth“ lietuviškai „žiemsprindžiais“ vadinasi). Reikės naikintojus kviesti, kol visų medžių nenugrauš.
Pas mus vėl atšalo, be striukės lauke geriau nesirodyti. Bet paukščiams – vis tiek pavasaris. Prie darbo labai gražių paukščių mačiau: didumo gal kaip varnėnai, juodi juodi, tik per sparnelius – po raudoną juostelę. Labai elegantiškai atrodo.“
*
„Jau ir švilpiką mačiau mūsų kieme kažką ragaujantį.“
*
„Mūsų kieme – jau vėlyvas ruduo: pilka ir niūru. Vieninteliai, kas išsklaidydavo tą pilkumą, buvo mažučiai raudoni vaisiai ant medelio – net nežinau, kaip jis vadinasi, žydi panašiai kaip vyšnios, vaisiai irgi forma panašūs į vyšnias. Bet ne vyšnios. Vaisiai rūgštūs, naudojami nebent tik uogienėms virti. Bet po pirmų šalnų voverėms jie – tikras skanėstas. Medelis dar jaunas, mano ūgio. Šakutės plonos. Tai voverėms tenka akrobatika užsiiminėti, kad vaisius pasiektų. Tokių kūliavirsčių, kaip kad jos ore darė, dar nemačiau.
Gervuogė išsikerojo stipriai, atrodo, avietės gali pralaimėti, reikės apgenėti.
Tai turbūt ir visos naujienos iš sodo.“
*
„Tiesa, vakar mačiau jau susikrovusį narcizo pumpurą – dar porą dienų ir turėtų pražysti. Žemuogės jau lapus naujus daigina, tversiu tvorelę nuo kiškių. Nekreipčiau dėmesio, – jei jie kelis lapus ten tik nugraužtų, bet jie – nenaudėliai – iki pat žemės juos nuėda. Švilpikų dar neteko matyti.“
*
„Katinai gyvena neblogai, reikalauja dėmesio, pramogų ir skanaus maisto, bet ko nepaduosi. Paprastai rytais virtuvėje randu katiną tupintį, katė dar kokioj kėdėj guli. Prieš pora dienų pradėjau muilo burbulus jam paleisti – labai susidomėjęs būna. Tai pora rytų taip padariau; šį rytą jau radau tupintį su kate. Matyt, jai pasakė: „O žinai, rytais muilo burbulų būna“. Ji turbūt pasakė: „Negali būti, nesąmones šneki, netikiu“. O jis: „Ateik, pamatysi…“ […]
Ši žiema buvo kaip reta. Sniego mūsų valstijoje niekada nestokojo, bet tiek, kiek gavome šiais metais, sako, seniai nebuvo. Sniego valymo mašinos jau nebeturėjo kur sniego versti, gatvės iš dviejų eismo juostų virto vienos juostos. Pagrindines gatves valančios mašinos sniegą susikraudavo ir išveždavo, bet atokesnės, mažesnės gatvelės liko kaip yra – važiuok kaip nori… Aplink namą takelius prasikasdavau, kai kur pusnys suversto sniego buvo man beveik iki pečių. O varveklių didumą ir apsakyti sunku… Nukarę nuo namo antro aukšto, pasiekti neįmanoma, atrodė kaip milžiniškas aštuonkojis, įsikūręs ant stogo, čiuptuvus nuleidęs, aukos laukia… Kai žiema tokia gili, zuikiai, bado prispirti, krūmų žievę nugraužė, nežinau, ar pavasarį jie išgyvens…
Kovas pasuko į pabaigą, o pas mus vis dar sniego pusnys. Būna pora šiltų dienų, bet žiema susiima ir vėl smogia su šalčiu ir sniegu. Turbūt didžiausi optimistai yra paukščiai – nors dar ir sniegas, bet rytais jie jau pačiulba, tvirtina, kad pavasaris tikrai ateis. Aš jais tikiu…“
Autorės nuotraukos