Pradžioje buvo Žodis. „Gaja“. O prieš tai, dar 1989 metų pavasarį to meto Lietuvos žemės ūkio akademijoje girdėjome Varšuvos Žemės ūkio universiteto profesoriaus Mečislovo Gurney paskaitą apie žemės ūkio chemizavimo žalą, apie būtinybę ekologizuoti šią žmogaus veiklos sritį, apie pasaulyje plintančius ekologinės žemdirbystės judėjimus. Buvo kvietimas atvykti į Lenkijoje netoli Krokuvos, Dembicos miestelyje įvyksiančią tarptautinę tais klausimais organizuojamą konferenciją „Ekoland“. Susidomėjome dviese: prof. Petras Lazauskas, žinomas agronomas, agrotechninių metodų taikymo kovoje prieš piktžoles propaguotojas, ir aš – chemikė. Iki tol daug metų dėsčiau būsimiems žemės ūkio specialistams chemijos disciplinas, žinojau įvairių cheminių medžiagų savybes, jų gamybos ir vartojimo žemės ūkio praktikoje mastus bei daromą žalą gamtai ir žmogui. Prof. M. Gurney paskleistos mintys tarsi atvėrė akis: juk reikėjo atstatyti dirbtinių mineralinių trąšų nuskurdinto dirvožemio gyvybingumą, gaivinti prievarta beatodairiškai naudotų pesticidų užterštą aplinką, atkurti per 50 sovietinės okupacijos metų nutrauktą žemdirbio ryšį su sava žeme.
„Ekoland“ konferencijoje susitikome ne tik su Lenkijos, bet ir su to meto Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos atstovais, kur jau egzistavo ekologiniai ūkiai, kūrėsi jų bendrijos. Aptarėme ir bendravimo tarp tautų, savitarpio pagalbos problemas.
O Lietuvoje tuo metu jau kilo Sąjūdis, nepriklausomybės siekis brendo lygiagrečiai su aplinkosauginėmis idėjomis: juk mylėti Tėvynę – tai ir saugoti jos gamtą. Žemės ir Tėvynės sąvokos buvo tapačios. Žemės ūkio ekologizavimo idėjos formavosi Atgimimo šviesoje.
… Šaltą 1990 m. gruodžio 15 dieną Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universiteto) aktų salėje susirinko 49 entuziastai, išgirdę kvietimą spręsti žemės ūkio ekologizavimo problemas. Į susirinkimą atvykęs prof. Antanas Svirskis rankose jau turėjo 1990 m. pradžioje savo išleistą knygą „Alternatyvi žemdirbystė“. Šiame susirinkime buvo įsteigta Lietuvos organinės biologinės žemdirbystės bendrija (dabar Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacija), pasivadinusi „Gaja“. Tad Žodis buvo tartas. Bendrijos pirmininku išrinktas prof. Petras Lazauskas. Susirinkusiems buvo pristatytas pirmasis ekologinio ūkininkavimo nuostatų variantas.
Tuo metu, prasidedant žemės ūkio reformai, labai svarbi buvo ekologinės žemdirbystės motyvacija, supažindinimas su žemės ūkio chemizavimo pavojais, poveikiu dirvožemiui, visai gyvajai gamtai, auginamai produkcijai. Su prof. P. Lazausku ir kitais bendraminčiais apvažiavome daugelį Lietuvos rajonų, žemės ūkio mokyklų (nuo Daugų iki Rietavo, nuo Plungės iki Alantos), kalbėdami, kad tik sveikame gyvybingame dirvožemyje gali augti sveiki augalai, bus sveiki jais mintantys gyvūnai, bus sveikas žmogus, vartodamas sveiką ir saugų maistą.
1992 m., nors dar nebuvo įkurta oficiali ekologinių ūkių sertifikavimo tarnyba, „Gajos“ sudaryta komisija, kurios pirmininkas buvo prof. A. Svirskis, ekologinių ūkių statusą pirmiesiems pripažino Rasos ir Edmundo Samauskų (Varėnos rajone) bei Elenos ir Stanislovo Grajauskų (Molėtų rajone) ūkiams. Tai „Gajos“ ištikimieji iki šių dienų. Žemės ūkio ministerijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m. buvo įsteigta ūkių sertifikavimo įstaiga „Ekoagros“.
Negalima nepaminėti tamprių ryšių su Šveicarijos Vakarų Rytų bendrija ekologinei žemdirbystei remti (SVWO) ir bendrijos vadybininke Margrit Lieš. Ji organizavo ne vieną mūsų ūkininkų ekskursiją į Šveicarijos ekologinius ūkius, rengė atvykėliams seminarus, pati lankėsi su pranešimais Lietuvoje, įsteigė Lietuvos ūkininkams Biofondą, kurio paskola be palūkanų pasinaudojo ne vienas ekologiškai ūkininkaujantis.
Tuo metu dar nebuvo jokios Lietuvos valdžios institucijų paramos, kai kada „viršūnėse“ netgi buvo juntamas skeptiškas požiūris į šį judėjimą. Kurį laiką šią veiklą vykdė ir skatino grupelė entuziastų mokslininkų ir ekologinio ūkininkavimo reikšmę supratusių ūkininkų. Šiandien galime drąsiai pasakyti, kad jų darbai nenuėjo veltui.
… 2015 metų gruodžio 9-oji. Pilna LR Seimo III rūmų Konferencijų salė. Švenčiame ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje 25-metį. Tribūnoje – LR Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimo žodį perskaito jos atstovas. Šiltas, dalykiškas Žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės pranešimas „Ekologinio ūkininkavimo aktualijos ir strategija“. „Gajos“ tarybos pirmininkės prof. Vandos Žekonienės ir kitų pranešimuose aptariama Lietuvos ekologinio ūkio raida bei perspektyvos.
Mums, stovėjusiems prie „Gajos“ lopšio, ši diena ypatingai reikšminga: ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje Vyriausybės pripažintas ir remiamas. Prieš 25 metus tartas Žodis įgavo aiškų, rezultatyvų pavidalą. Džiugino, kad išliko pirmųjų entuziastų branduolys, kad vėl susitikome pasidžiaugti pasiekimais.
Dabartinių klimato kaitos problemų akivaizdoje ekologiniai judėjimai visame pasaulyje tampa vis svarbesni. Šiandieniniame pilname žiaurumo, terorizmo pasaulyje dvasingumo dėmuo tokiame judėjime turėtų pakreipti dalies žmonijos negatyviosios veiklos tendencijas. Kaip svarbu, kad kuo garsiau suskambėtų ir būtų išgirstas Žodis.
Augusto Uktverio nuotraukos
